„Kūrybiški žmonės visada verda, todėl jiems sunkiau atsipalaiduoti, bet su kūryba gyventi smagiau“, – svarsto aktorė, atlikėja ir laidos „Mano daina“ vedėja Lina Rastokaitė, metus pasitikusi su naujais išbandymais. Charizmatiška ir ugninga aktorė pripažįsta, kad išbūti ramiai net ir kelias minutes nėra lengva – jai prie širdies judėjimas, o geriausias balzamas sielai – menas.
– Prieš pusantrų metų buvote pirmosios LRT TELEVIZIJOS eteryje pasirodžiusios laidos „Mano daina“ dalyvė, o dabar, trečiajame laidos sezone, užimate laidos vedėjos kėdę. Ką jums suteikia galimybė išbandyti skirtingus TV projektus?
– Kiekvienas projektas leidžia pabūti vis kitokioje kėdėje ir reikalauja vis kitokių įgūdžių. Būti vedėja – nemenka atsakomybė – reikia išklausyti, suprasti, sureaguoti...
– Kažkada į laidą atsinešėte Freddie Mercury ir grupės „Queen“ dainą „Who Wants to Live Forever“ ir su ja susijusią istoriją. Kai geriau pagalvoji – turbūt kiekvieną etapą ar įvykį gyvenime galima sieti su daina, muzika.
– Neabejoju, kad muzika labai paveiki, ir turbūt greičiausiai paveikiantis menas – užtenka išgirsti tą skambesį, virpesius. Bent jau man ji sužadina daug prisiminimų, istorijų. Vieni kūriniai sukelia nostalgiją, nukelia į paauglystės ar studijų metus, kiti – užgauna jautresnes stygas.
– Turbūt jus daugelis pirmiausia pažino kaip aktorę, tačiau šiandien esate žinoma ir kaip atlikėja. Kaip muzika atsirado jūsų gyvenime?
– Iš tiesų muzika mane lydėjo nuo vaikystės, grojau smuiku, tačiau mečiau – pasirodė, kad tai ne mano temperamentui. Tačiau daina visada buvo šalia, turbūt kaimynai mane tikrai pamena kaip muzikuojantį žmogų ir nuo labai anksti. (Juokiasi.)
Labai džiaugiuosi, jog viskas taip susiklostė, kad ir mano darbe skleidžiasi muzikinis kelias, atsiveria šios durys. Dabar koncertuoju su Jokūbu Bareikiu, turiu ir solinę programą su Feliksu Zakrevskiu. Ir tai labai džiugina.
Bandžiau jogą, tačiau supratau, kad tai ne mano būdui – po didelio lėkimo, norisi dar didesnio tempo.
– Televizija, teatras, muzika... Kaip neišsitaškyti, kai turite tiek skirtingų veiklų, skirtingų repeticijų, pasiruošimo, nusiteikimo?
– Būna visko – ir pakilimų, ir įkvėpimų, ir nuovargio ar tamsesnių dienų. Turbūt visiems žmonėms, kurie tempia daug, ateina akimirka, kai supranta, jog nebepatemps.
– O kai myli savo darbą, nuo jo atsitraukti turbūt dar sunkiau...
– Laidos prodiuseris savo socialiniame tinkle kaip tik pasidalijo puikiai fraze: „Jei ir myli savo darbą, vis tiek reikės dirbti.“ Labai taiklu, kad ir kaip mėgautumeisi savo darbu, nereiškia, kad visuomet jį atliksi kaip ant sparnų ir tik su džiaugsmu, visad atsiranda dalykų, kuriuos privalome padaryti. O kiek galiu, stengiuosi numatyti iš anksto, tačiau galiausiai vis tiek pasverti galima tik eigoje.
– Bet ar tikrai mokate atskirti laisvas ir darbo valandas? Atrodo, kartais net ir sukdamiesi namuose, valydami dulkes ar dėdami drabužius į skalbyklę neatitrūkstame, galvojame apie darbus. Kūrėjams, rodos, dar sunkiau – niekada nežinai, kada mūza aplankys.
– Siorenas Kierkegaardas sakė, kad kūryba ir talentas yra sparnai, kartais keliantys į viršų, o kartais – bloškiantys žemyn... Kūrybiškumas yra dovana, o kūrybiški žmonės visur ir visada išlieka kūrybiški. Ir visiškai nesvarbu, kokią profesiją jie pasirinkę. Mokslininkas taip pat gali pamatyti krintantį obuolį ir iškelti teoriją, o sukrypusi lūšnelė gali įkvėpti statybininką.
Kūrybiški žmonės visada verda, todėl jiems sunkiau atsipalaiduoti. Kita vertus, su kūryba gyventi smagiau.
Būna visko – ir pakilimų, ir įkvėpimų, ir nuovargio ar tamsesnių dienų.
– Kartais kūrėjai sako, kad įsižeminti padeda kasdieniai buities darbai. Kas padeda jums?
– Net nežinau. Kažkada bandžiau sodinti gėles, bet nepasiteisino. Man labai patinka judėti, sportuoti, galėčiau šokti. Tiesa, bandžiau jogą, tačiau supratau, kad tai ne mano būdui – po didelio lėkimo, norisi dar didesnio tempo.
Netgi buvau susiradusi programėlę meditacijoms. Kaip apsidžiaugiau, kai ji pranešė, kad išmeditavau 3 min. ir pasiūlė pamedituoti dar minutę. Gerai, kad nereikėjo išbūti pusvalandžio. Tačiau ką tai parodo? Tikriausiai tai, kad man labai sunku sustoti ir netgi 3 minutes išbūti ramiai.
– Jūs daugeliui atrodote temperamentinga, ugninga. Ar turite ramiąją savo pusę?
– Žinoma. Labai mėgstu ir viena pabūti. Man tai netgi būtina – tai bene geriausias poilsis, nes darbe yra labai daug bendravimo.
– Kaip vėl susirinkti save ir pasikrauti? Juk tenka daug bendrauti, pasirodant ant scenos, atiduoti save publikai, o kur dar įvairūs interviu, fotosesijos, socialiniai tinklai...
– Galėčiau ilgai kalbėti apie darbus, bet dalyti interviu apie asmeninį gyvenimą labai nemėgstu. Kaip minėjau, nuo bendravimo pailsiu vienatvėje, o geriausiai įkrauna menas – knygos, muzika, teatras.
Koks menas galingas dalykas, tik gaila, kad ne visada randi laiko pasidžiaugti kolegų darbais. Neseniai pavyko nueiti į vieną koncertą, kiek gerų emocijų ir džiaugsmo užliejo... Kai pagalvoji, kiek gerų dalykų yra pas mus Lietuvoje, koks kultūrinis gyvenimas verda. Turbūt dabar kiekvienas gali rasti tai, kas įdomu ir patinka – nuo masinių iki nišinių kūrinių.
Turbūt visiems žmonėms, kurie tempia daug, ateina akimirka, kai supranta, jog nebepatemps.
– Tik atrodo, kad kartais menu nemokame pasidžiaugti – net ir per koncertus ar spektaklius traukiame telefonus, kad tik ką nors įamžintume socialiniams tinklams. Galbūt nepasisemiame tiek, kiek galėtume.
– Socialiniais tinklais nesinaudoju, nelabai kuo dalijuosi, nebent kartais primenu apie savo koncertą ar spektaklį. Tiesa, kolegos sako, kad galėčiau dažniau tai daryti, bet nelabai žinau, kaip tam rasti laiko. Tačiau ir pati pastebiu, jog darausi priklausoma nuo telefono. Rodos, važiuodama į gastroles galėčiau knygą paskaityti, tačiau ir aš naršau telefone, ką nors skaitinėju. Tai taip pat atima nemažai energijos ir jėgų.
– Kažkas naujų metų proga galbūt pasižadėjo mažiau ekranų, daugiau gryno oro ar gyvų susitikimų, sveikesnės mitybos, ilgesnių pasivaikščiojimų. Galbūt ir jūs sau ką nors pasižadėjote?
– Paprastai mėgstu sau ką nors parašyti. Norus, uždavinius, palinkėjimus. Pastebėjau, kad šiemet sau palinkėjau beveik to paties, ko linkiu kasmet – daugiau atsipalaidavimo, daugiau buvimo čia ir dabar, mažiau viską sureikšminti. Tiesa, pasakyti, dar nereiškia padaryti – reikia ir pastangų, ir darbo su savimi.
Turbūt todėl kiekvienais metais žmonės sugrįžta prie tų pačių dalykų, įvertina, ar įvyko koks pokytis, ar pavyko savo tikslą bent iš dalies įgyvendinti. Galiu tik pasidžiaugti, kad per praėjusius metus bent nedidelį poslinkį padaryti pavyko.
