„Aš esu hedonistė ir tinginė, ir malonumų mylėtoja, ir visai aš čia nenoriu maivytis, kad man labai reikia veiklos“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Svečiuose Nomeda“ atvirauja gerai žinoma dainininkė, filmų įgarsintoja ir aktorė Inga Valinskienė. Žinoma moteris sako puikiai išgyvenusi koronaviruso pandemiją. Kai daugelis pasigedo bendravimo ir renginių, Inga pasakoja su malonumu leidusi laiką tiesiog pati su savimi.
Jeigu žmonės ateina manęs klausytis, vadinasi nieko nedarau blogai, samprotauja žinoma dainininkė. Moteris teigia, kad gyvenime ypatingai mėgsta šiltai tingėti viena, o apie jos muziką neigiamai komentuojantiems žmonėms pasiunčia aiškią žinutę: jei galit geriau, padarykit.
Vieni klausosi Valinskienės su malonumu, o kiti jos negali pakęsti, ir tai – visiškai normalu, sako nuo neigiamų komentarų besistengianti atsiriboti Inga. Pasak jos, daug svarbiau kokį jauti ryšį koncerto metu su publika, nei po jo skaitinėti kažkieno pilamą purvą.
Jeigu aš jaučiu pasitenkinimą, tarkim, po didelio koncerto, ir jeigu aš tą publiką matau tokią, kokią aš noriu matyti, dėl ko aš stovėjau tas dvi valandas scenoje, tada visi jūsų pasakymai, kad koncertas buvo šūdinas, man nelabai terūpi.
„Aš manau, kad visų nuomonė svarbi, tačiau aš greičiau bėgu nuo jos, kad man nereikėtų po to labai ilgai mąstyti apie tai ir labai save plakti. Geriau aš negirdžiu viso to. Jeigu aš jaučiu pasitenkinimą, tarkim, po didelio koncerto, ir jeigu aš publiką matau tokią, kokią aš noriu matyti, dėl ko aš stovėjau tas dvi valandas scenoje, tada visi jūsų pasakymai, kad koncertas buvo šūdinas, man nelabai terūpi“, – žodžių į vatą nevynioja žinoma moteris.
Kybartuose gimusi I. Valinskienė savo gimtinę mato retai. Nors pasienyje su Karaliaučiaus kraštu esančiame mieste gyvena jos tėtis, tačiau Kybartuose ji apsilanko itin retai. Šitas klausimas man yra skaudus, atvirauja moteris.
„Aš pati dažnai sau primenu, kad Kybartuose buvome labai seniai. Gali būti, kad per kažkurias Vėlines ant senelių kapų paskutinį kartą buvau, nes mano seneliai tenai palaidoti. Mano tėtis dar iki šiol tenai gyvena. Tiesiog santykiai tokie, kad mes nelankome vienas kito nei kas savaitę, nei kas mėnesį, nei kas metus, – neslepia atlikėja. – Tai taip ir apsimalšino tas interesas ten važiuoti ir Kybartų, kol kas mano gyvenime, kaip ir nėra.“
Štai tenka dainuoti duetu su, kaip aš pati vadinu, normaliu žmogumi, tai mano mielas dizaineris tiesiog reikalauja visada, kad scenoje avėčiau kuo aukštesnius aukštakulnius batus! Tai galite tada įsivaizduoti mano ūgį.
Vis dėlto Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą moteris prisimena šiltai ir su šypsena veide. Aukštas ūgis mane lydėjo jau nuo darželio laikų, juokiasi I. Valinskienė, čia pat prisimindama, kad mama dar ir didžiulį kaspiną viršugalvyje įsegdavo.
„Tai įsivaizduokit: aš su savo ūgiu, ir dar tas kaspinas viršugalvyje pradinėse klasėse. Tai ramybė į mano dūšią atėjo tada, kai mano bendraklasės kokioje dešimtoje-vienuoliktoje klasėje pradėjo stypti. Na ir kokios dvi išstypo. Žinoma, ne visai iki mano viršaus, bet aš jau tada nesijaučiau ta žirafa, kokia šiaip jaučiausi praktiškai visą mokyklos laiką. Aš ir dabar, tiesą sakant, taip jaučiuosi, bet gerai, kad dabar daug aukštų merginų yra. Šiais laikais tai bent jau kažkur viešumoje nesijaučiu tokia peraugusi.
Dar kartais scenoje taip jaučiuosi šalia partnerių. Štai tenka dainuoti duetu su, kaip aš pati vadinu, normaliu žmogumi, tai mano mielas dizaineris tiesiog reikalauja visada, kad scenoje avėčiau kuo aukštesnius aukštakulnius batus! Tai galite tada įsivaizduoti mano ūgį. Aš bandau sakyti, kad man partneris bus net žemiau pečių, o man atkerta: koks tavo ir jo reikalas – reikėjo užaugti! Sakau, kad man nepatogu bus, o man vėl atšauna: negalvok apie tai, galvok apie save. Linksmiausia, kai reikia žiūrėti partneriui į akis“, – juokiasi scenoje gerai pažįstama moteris.
Kiti sako, kad jei jau atsisėstų, tai numirtų – būtinai reikia bėgti. Tai aš nė velnio nenumirčiau ir tikrai labai ilgai galiu sėdėti.
Paklausta kur geriausiai jaučiasi, I. Valinskienė net nemirktelėjusi atsako, kad labiausiai mėgstanti tingėti. Ir ne šiaip sau tingėti, o tingėti šiltai, šypsodamasi prisipažįsta dainininkė.
„Tai yra ant šilto smėlio gražiame paplūdimy, – patikslina pašnekovė. – Aš esu hedonistė ir tinginė, ir malonumų mylėtoja, ir visai aš čia nenoriu maivytis, kad man labai reikia veiklos. Kiti sako, kad jei jau atsisėstų, tai numirtų – būtinai reikia bėgti. Tai aš nė velnio nenumirčiau ir tikrai labai ilgai galiu sėdėti. Žinoma, saviraiškos visiems kažkiek reikia. Turbūt visi suprantame, kad galima ilgai tingėti, bet tas ilgas tingėjimas, ko gero, tau trinktelėtų per smegeninę. Tada dar labiau savęs imtum nemylėti.“
Pamenu, kai žmonės tada skundėsi, kad, Dieve, mums stogai važiuoja, mes žmonių nematome, mes neturime kur išeiti, mums reikia komunikuoti! O aš turėjau labai daug laiko sau...
Vienatvę ir atsiribojimą nuo žmonių mėgstanti I. Valinskienė tikina per koronaviruso pandemiją jautėsi it žuvis vandenyje. Ji tikina galinti savaitę tiesiog sėdėti namie.
„Todėl manęs pandemija visiškai neišgąsdino. Pamenu, kai žmonės tada skundėsi, kad, Dieve, mums stogai važiuoja, mes žmonių nematome, mes neturime kur išeiti, mums reikia komunikuoti! O aš turėjau labai daug laiko sau... Tiesą sakant, spintų vis tiek nesusitvarkiau, bet aš turėjau laiko peržiūrėti daug dalykų, paskaityti, tiesiog pabūti su savimi, ką labai mėgstu. [...]“, – sako žinoma dainininkė, filmų įgarsintoja ir aktorė I. Valinskienė.
Visas pokalbis su I. Valinskiene – mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
