„Jaučiu, kad žodis „reikia“ traukiasi iš mano gyvenimo, užleisdamas vietą lengvai būčiai“, – portalui LRT.lt sako televizijos ir radijo laidų vedėja Gabrielė Martirosian. Žodžio „reikia“ nėra ir jos bei lenktynininko Vaidoto Žalos santykiuose. Tiesa, ji prisipažįsta, kad judviejų meilės kalbos yra skirtingos, tačiau Gabrielė neabejoja – ir jie, ir jų veiklos turi daugiau panašumų nei skirtumų.
– Pastarąsias savaites viena populiariausių temų – Saudo Arabijoje vykstantis Dakaro ralis. Tai jau antrosios lenktynės, kurias žiūri su ypatingu įsitraukimu – jose dalyvauja ir tavo antroji pusė lenktynininkas Vaidotas Žala. Ar ir prieš tai šios lenktynės tau buvo įdomios?
– Mano krikšto tėvai visad buvo didžiuliai Dakaro ralio gerbėjai, tad jei pas juos svečiuodavomės, visuomet matydavau Dakaro apžvalgas. Kai lenktynės išpopuliarėjo, savaime pasidarė įdomu sekti naujienas bei palaikyti savus laimėje ir nelaimėje. Taigi nors šios lenktynės man ir nebuvo naujiena, pastaraisiais metais, galima sakyti, netiesiogiai ir pati jose dalyvauju!
– Dakaro ralis neretai vadinamas vienomis pavojingiausių lenktynių. Ar jam vykstant nesijauti it ant adatų?
– Per pastaruosius porą metų nemažai sužinojau apie automobilių sportą, tad patikslinčiau, kad bet kokiose lenktynėse yra pavojaus elementas. Net ir lietuviškame ralyje lenktynininkai greičio ruožus baigia su traumomis ar apsiverčia bevažiuodami. Tiesa, šiais laikais automobilių sportas yra palyginti saugus ir lenktynininkai gerokai rečiau nukenčia.
Ir nors rizikos yra, poroje nesistengiame vienas kito pakeisti – jis buvo, yra ir bus lenktynininkas, toks yra jo pašaukimas, tad man belieka susitarti su savimi, kiek aš jaudinsiuosi ir kiek suprasiu, kad tokia yra žmogaus saviraiška. Kita vertus, nežinai, kur gali tykoti pavojus – kartais žmonės ir nuo scenos nukrenta.
Mano veikloje yra ir savų iššūkių – daug nežinomybės, vienatvės, akimirkų, kai gali savimi suabejoti ar pradėti savimi nepasitikėti.
– Galbūt smalsumo vedama jau ir pati esi sėdėjusi prie lenktyninio automobilio vairo?
– Esu labai azartiška, man patinka vairuoti ir automobilių sportas išties yra įdomus. Su Vaidotu esame drauge važiavę į slalomo treniruotes, kuriose ir pati vairavau. Taip pat Vaidotas mane vežė ralio automobiliu, per atostogas važinėjomės bagiu Dubajaus dykumoje. Labiausiai džiugina tai, kad visa tai darau ne todėl, kad reikia dėl savo partnerio, bet todėl, kad to tikrai nuoširdžiai noriu.
Iš tiesų, žodžio „reikia“ mūsų santykiuose nėra, yra tik „noriu“. Ir tikrai nekantriai laukiu treniruočių ant šlapios ir apledijusios dangos. Beje, neabejoju, kad tokios pamokos turėtų būti įtrauktos į vairavimo mokyklų programą – praverstų žinoti, kaip elgtis esant slidžiam keliui ar plikledžiui. Patys matome, kad žinių trūksta, kaip vairuoja aplinkiniai ir kaip kartais patys jaučiamės, esant sudėtingoms eismo sąlygoms. Man tokios pamokos yra pažadėtos ir aš jų labai laukiu!
– Ir lenktynėse, ir tiesioginiame eteryje, kuriame neretai darbuojiesi, netrūksta adrenalino – abu esate jo mėgėjai?
– Turbūt tokie mūsų charakteriai – adrenalino, rodos, iš prigimties mums abiem reikia, su tuo susijusi ir mūsų saviraiška. Jau įsitikinau, kad apskritai mums patinka panašūs dalykai – laisvalaikį norime leisti aktyviai, esame panašiai užsispyrę, ambicingi, jei kažko imamės, norime, kad mums sektųsi ir pan.
– Tavęs klausantis atrodo, kad ir jūs, ir jūsų veiklos turi daug bendro, vis dėlto dažniausiai jūsų porą pristato kaip žmones iš visiškai skirtingų pasaulių...
– Galbūt iš šono atrodo, kad automobilių sportas ir televizija, radijas ar renginių scena nesisieja, bet iš tiesų šių veiklų pagrindas yra tas pats – dažnai esame solistai gana konkurencingoje aplinkoje, kovojame dėl vietos po saule, abiem reikia adrenalino, siekiame būti profesionalai, nors kartais jaučiamės vieni savo srityje – retai turime prieglobstį, autoritetus ar mokytojus, kurie padėtų ir palydėtų – juk nėra nei lenktynininkų, nei vedėjų universitetų. Panašumų galbūt net daugiau nei skirtumų.
Dviem ambicingiems žmonėms kartu toliau eiti sunku būtų be pokalbių, derybų ir susitarimų. Mes tai ir darome
– Susitikote jau perkopę 30-metį, kai asmenybės jau buvo susiformavusios, kai abu jau turėjote tam tikros patirties, tam tikro sąmoningumo ir požiūryje į santykius.
– Pritariu, jau žinojome savo karjeros kelią, buvome išsigryninę vertybes. Dviem ambicingiems žmonėms kartu toliau eiti sunku būtų be pokalbių, derybų ir susitarimų. Mes tai ir darome – tariamės, kalbamės, informuojame apie savo planus, veiklas, jausmus, tikslus, profesijų privalumus ir trūkumus. Turime ir bendrą kalendorių, kuriame pasižymime savo darbus – dedame pastangas ir prasilenkiančių darbų tvarkaraštyje stengiamės surasti laiko vienas kitam.
Gerai, kai žmonės susitinka būdami sąmoningesni, brandesni. Supranti, kokį didelį žinių bagažą turi tavo partneris ir tuo galima dalytis. Todėl sakau, kad esame komanda – labai daug dalykų sprendžiame kartu, savo patarimais bei įžvalgomis netiesiogiai darome įtaką ir vienas kito veikloms, vienas kitą papildome – tik aš labiau esu kūryba, jis – realizmas.
– Nors sakei, kad turite ir daug panašumų, ar labai skirtingos jūsų meilės kalbos?
– Labai! Tikrai būtume aprašyti skirtinguose knygos „5 meilės kalbos“ skyriuose. (Juokiasi.) Aš esu gausa emocijų, žodžių, o jis – lakoniškas, savo jausmus parodantis rūpesčiu, paprastu, kasdienišku ir itin reikalingu.
Tačiau laikui bėgant pradedi suprasti kito žmogaus kalbą, o branda padeda suvokti, kad nereikia tikėtis, jog kitas bus toks kaip tu ar kalbės tai, ką tikiesi ir svajoji išgirsti. Visi esame skirtingi, ir ne tik mūsų meilės, bet ir bendravimo ar pasaulėžiūros kalbos yra skirtingos. Per pastaruosius metus įsitikinau, kad tai yra privalumas, o ne trūkumas – iš to galima daug pasimokyti. Apskritai, supratimas, kad esame skirtingi, ir abipusė pagarba yra turbūt svarbiausia – meilė kinta, daug kas kinta, bet jei yra pagarba, galima keliauti toli.
Supratimas, kad esame skirtingi, ir abipusė pagarba yra turbūt svarbiausia – meilė kinta, daug kas kinta, bet jei yra pagarba, galima keliauti toli.
– Turbūt dar prieš porą savaičių visi mąstėme, su kokiais pažadais ir tikslais pasitiksime šiuos metus. Ar ir tu sau kažką pasižadėjai?
– Nei pažadų galvojau, nei tikslų kėliau – jaučiu, kad žodis „reikia“ traukiasi iš mano gyvenimo, užleisdamas vietą lengvai būčiai. Manau, kad apsikrauname tikslais, norais, pažadais, nors bent pusė jų neišsipildo, o tada graužiame save, kad neužsukame į sporto salę, kad netobulėjame asmeninėje ar profesinėje veikloje...
Man naujamečiai pažadai yra papildomas svoris ant pečių, tad dabar man svarbiausia – išmokti būti lengvai, paprastai, žemiškai. Kaip niekada aiškiai suprantu, kad būti reikia šiandien, bet ne gyventi penkerių metų perspektyvoje. Kai bus bėda, tada ją ir spręsime. Kai kils klausimų, paieškosime ir atsakymų. Nežinau, kodėl užbėgame įvykiams už akių ir nerimaujame dėl to, kas nenutiko ir nežinia, ar nutiks.
– Minėjai, kad esi ambicinga. Kadangi radijuje turi savo laidą, per televiziją vedi populiariausius projektus, svarbius koncertus ar valstybės renginius, gali atrodyti, kad jau pasiekei aukščiausius karjeros laiptelius ir nebėra kur kopti...
– Profesionalumui ir tobulėjimui ribų nėra, taigi svarbiausia nuosekliai išlaikyti tęstinumą. Būdama LRT ar vesdama valstybinius renginius jaučiuosi visiškai save išreiškianti, man gera, malonu, labai noriu, kad tai tęstųsi, ir puikiai suprantu, kad viskas reikalauja pastangų. Niekas nenutinka savaime – ir automobiliui reikia degalų, kad jis važiuotų.
Žinoma, šioje veikloje yra ir savų iššūkių – daug nežinomybės, vienatvės, akimirkų, kai gali savimi suabejoti ar pradėti savimi nepasitikėti. Nepaisant to, ką esi nuveikęs, niekada negali žinoti... Gali dirbti geriausiai kaip moki, tačiau telefonas nesuskamba. Todėl labai vertinu tai, ką turėjau, ką turiu, ir viliuosi, kad šioje veikloje man bus vietos, nes joje jaučiuosi esanti atvira širdimi.
Jis buvo, yra ir bus lenktynininkas, toks yra jo pašaukimas, tad man belieka susitarti su savimi, kiek aš jaudinsiuosi ir kiek suprasiu, kad tokia yra žmogaus saviraiška.
– Prieš trejus metus papurčiusi pandemija dar visiškai nepaleido, o jau vasarį minėsime pirmąsias Rusijos pradėto karo Ukrainoje metines. Po tokių sukrėtimų vis tenka persidėlioti mintis, vertybes ir prioritetus.
– Iš tiesų, įdomios būtybės esame. Kažin kiek žmonių iš tiesų prisimena savo susivokimus apie meilę šeimai, sau ir aplinkiniams, apie sveikatą ir kad reikia ja kruopščiai rūpintis ar panašiai? Viskas greitai pasimiršta – prisitaikome ir randame kelią judėti toliau.
Viena vertus, taip veikia išgyvenimo instinktas – apsistatome savisaugos šydais ir keliaujame, juk kitaip brutalioje realybėje gyventi būtų labai sudėtinga.
Kita vertus, blogai, kai prisnūstame, prisitaikome ir pamirštame – tada ir karas kažkam jau tampa savaime suprantamu dalyku. Tačiau man karas nėra savaime suprantamas – man skauda.
Turbūt todėl ir mokausi būti akimirkoje, kasdienoje – nebekelti daugybės tikslų, mokausi nesislėpti po šydais ar prisitaikyti, atsisakau suprasti, kad toks žiaurumas gali būti savaime suprantamas.
