„Gyvenimas nėra apie tai, kad visada būsi laimingas – yra visokių būsenų, viskas yra viena paskui kita. Jei įsigudrini šioje kaitoje išlaikyti tam tikrą savo ramybę, žinojimą, kad viskas praeina, esi laimingas“, – laidai „Stilius“ sako aktorė ir atikėja Inga Jankauskaitė, pravėrusi savo namų duris, o taip pat atvirai pakalbusi apie vidinius konfliktus ir savo ramybės uostus.
Jaukiuose namuose Klaipėdoje gyvenančiai I. Jankauskaitei, turinčiai gerbėjų pulkus, duota daug. Netgi labai. Vis tik į laimę ir sėkmę aktorę ir dainininkę vedė ne tik prigimtinės duotybės. Didžioji paslaptis, pasak jos, yra gebėti išgirsti tylų vidinį balsą.
Ypač priimant neįprastus sprendimus, net kai kiti to nesupranta ir nepalaiko. „Kadangi gyvenime yra kažko padaryta, atsisukusi galiu paliudyti – tai veikia, sukuria jausmą, kad gyveni autentišką savo gyvenimą ir esi už tai tūkstančiu procentų atsakingas“, – sako ji ir neabejoja – drąsiai ir ryžtingai keisti savo gyvenimą yra būtina. Tik už tai prisiimti atsakomybę ne visada lengva, bet be galo svarbu.
Inga visada veikia daug, ji – ne tik aktorė, bet ir atlikėja, tekstų kūrėja. Tiesa, pastebi, kad scenoje būtum pripažįstamas ir gerbiamas, kad tavęs klausytų ir girdėtų, reikia pastangų.
„Dabar suprantu, kad viskas mano gyvenime vyko savotiška grandine – vienas iš kito. Niekada nedėjau jokio prieštaravimo tarp teatro, kino, radijo, muzikos ir rašymo. Visa tai – iš to paties šaltinio. Niekas nevyksta vienu metu – gyveni ne visą gyvenimą iškart, o po vieną dieną.
Tai, ką aš darau, yra tam tikras taškas, duodantis man priežastį ir prasmę visam tam, ką dariau iki šiol – viskas čia ir subėgo. <...> Kuriant savo koncertus, man nereikia režisieriaus – jaučiu bendrą ritmą, man nesunku bendrauti su žmonėmis, už ką esu dėkinga televizijai. Daugybė buvusių praktikų subėgo į vieną tašką ir aš galiu tuo pasinaudoti – man nieko nereikia nukišti ar pamiršti“, – svarsto žinoma kūrėja.
Ji prisimena, gyvenimas taip dėliojosi, kad anksčiau jos rate bendraamžių beveik nebuvo – arba vyresni, arba jaunesni žmonės. Ir savo muzika bei dainomis ji užkabina plačiausią auditorijos ratą.
Inga prisimena ir savo pirmuosius žingsnius viešumoje. Pradėjusi dar paauglystėje, ji atsirado pačioje pramogų pasaulio Lietuvoje kūrimosi pradžioje. „Kai man buvo keturiolika, turėjau radijuje laidą vaikams. Tada radijas buvo tik susikūręs, viskas buvo labai nauja. Po to atsirado televizija, kurioje niekas dar nežinojo, kaip turi būti, kaip reikia... Nei kas nors kam nors stovėjo virš galvos ir sakė, kas galima ar negalima. Buvo absoliuti laisvė, kurią džiaugiuosi patyrusi. Kartais man gaila jaunų profesionalų, kurie negali tokio rokenrolo išbandyti“, – prisimena ji laikus, kai kūrėsi visas Lietuvos šou verslas.
Gimusi Kaune, I. Jankauskaitė augo šeimoje, ją palaikiusioje ir niekaip neribojusioje. Ji sakosi esanti dėkinga savo šeimai, kad nepatyrė egzistencinio nerimo dėl ateities. „Turbūt tai didžiausias tėvo nuopelnas – jis rūpinosi lizdo saugumu.
Nesusidūriau gyvenime su tuo, kad kažko nori ir negali. Tačiau tai nėra niekaip susiję su finansais – manau, veikiau su bloku galvoje. Jei nori, reiškia gali, tik reikia padaryti. Negaliu pakęsti posakio „užtenka panorėti“. Neužtenka.
Nėra dienos X, kai atskris mūza ir atsisės ant kedės, ir padiktuos hitą. Taip nebūna. Tu užkabini kažkokį siūlo galą, kuris tau lyg panašus į idėją, pradedi vynioti, gali nueiti ne ten, po to sugrįžti. Tačiau jei nesimėgauji procesu... Man patiko mintis, kad mes mėgaujamės profesija, visomis jos sudedamosiomis dalimis, bet mažiausiai – pasekmėmis. Pritariu. Mėgstu užsiimti tuo, kuo noriu ir ką esu sugalvojusi, bet sunkiai ištveriu visus pašalinius dalykus“, – teigia I. Jankauskaitė.
Pašaliniai dalykai, anot Ingos – viešumas, aplipęs jį lydinčiomis pasekmėmis. Atpažįstama visur ir visada, ji iki šiol saugo savo privatumą ir koncentruojasi į savo sumanymus. Kad jie virstų prasme, net liaupsinamai dainininkei reikia įdėti pastangų.
Daugybe talentų apdovanota aktorė pasakoja, visada žinojusi, ką norinti veikti bei kas ją traukia labiausiai. Sako, tėvams nereikėjo jos lenkti ar skatinti. „Aš norėjau mokytis Kauno Juozo Naujalio muzikos mokykloje. Norėjau ir mane nuvedė. Tuo metu dar buvo įprasta, kad atvažiuodavo mokytojos į darželius ieškoti vaikų. Pamenu, tądien buvau išprašiusi mamos pasilikti namuose. Paskambino auklėtoja ir pakvietė ateiti“, – prisimena ji ir pasakoja, kad jau darželyje jautė kažkokią nepaprastą trauką pianinui – ji atsistodavo prie instrumento ir pasilenkus žiūrėdavo į klavišus.
Tačiau ilgainiui klavišai ir fortepijonas Ingai neprilipo. Muziką pakeitė vaidyba ir Inga sėkmingai įstojo mokytis aktorystės. Muzikos ir teatro akademijoje aktorystės mokslai niekada nebuvo lengvas kelias. Pašnekovė pripažįsta, kad patyrė visokių jausmų, turėjo rimtų išbandymų.
„Buvome kursas pas profesorių Joną Vaitkų, su kuriuo jis tikrai dirbo kaip su visais kitais savo žymiaisiais kursais. Murkdė mus kaip reikalas, bet aš buvau, esu ir būsiu jam dėkinga – tai yra toks pamatas, kurį turėdamas tu ne tik žinai, kaip padaryti, bet dar ir nebebijai. Turbūt tikrai – sunku mokymuose, lengva mūšyje“, – neabejoja I. Jankauskaitė.
Išeiti iš komforto zonos tikrai reikėjo. Užplūsdavo įvairiausios emocijos, tik nūdienos „Me too“ judėjimo tada dar nebuvo. Kas dėjosi teatro užkulisiuose, viešai niekas nekalbėjo. Bet išvaizdi aktorė pripažįsta, kad ir ko būta, iš to laiko ji neturinti trauminių patirčių.
„Aš nenuneigiu jokiu kitų patirtų traumų, bet aš asmeniškai nesusidūriau su tuo taip, kad man būtų kilęs kažkoks diskomfortas. Vis tiek reikia suprasti, kad per aktorinio studijas nėra taip, kad sėdi auditorijoje prie stalo, o profesorius niekada tavęs neprovokuoja ir tau ramiai dėsto medžiagą. Visko tame procese yra, bet man atrodo, kad jei nori mušt, lazdą rasi.
Aš kažkaip neturiu ką šita tema traumatyvaus pasakyti, išskyrus gal tik tai, kad aš neįsivaizduoju, kaip šitos studijos gali būti be tokio radikalaus išėjimo iš komforto zonos. Tokios saugios, mandagios. Aš to neįsivaizduoju, bet gal tame ir yra, pavyzdžiui, mano trauma, aš nežinau“, – pridūrė aktorė.
Pirmasis kartas tikroje scenoje, tikroje dramoje – Marijos Stiuart vaidmuo. Inga pripažįsta, to pamiršti tiesiog neįmanoma. Kaip ir vėliau greta buvusių žinomų aktorių, suteikusių Ingai ramybės vaidinti.
Nors užkulisių emocijas teatro pasaulis išgyvena nuo seniausių laikų, tuomet dar tik pradedanti aktorė dabar kitaip vertina net ir skaudinančius momentus. Tik sako, neprisimena patyrusi pavydo ar intrigų. Juk teatras – ne patogumo ar komforto vieta.
„Aš atspari tokiems dalykams. Manęs nestebina nei kažkokios apkalbos, nei juo labiau pavydas. Aš priimu tai kaip šlapdribą, visišką neišvengiamybę – nieko nepakeisi. Ir šiaip tai reikia priimti kaip komplimentą“, – svarsto pašnekovė.
Aktorė, kuriai nemažai teko ir televizijos serialų patirties, tikina, tiek vaidindama teatro scenoje, tiek ir stovėdama prieš kameras, jaučiasi visiškai saugi. O štai muzikos scena ir pasirodymai su savo kūrybos dainomis prilygsta tikram apsinuoginimui.
„Aš visą laiką turėjau galimybę kaip sraigė sulįsti į savo kiautą. Todėl, kad teatre tu pasislepi po personažu. Kaip ir aš, bet ne aš. Ir tu pati esi tada labai saugi. Televizijoje, kai esi pramoginės laidos vedėja, iš tavęs prašoma, kad tu neužimtum niekieno pozicijos, kad tiesiog palaikytum gerą nuotaiką, profesionaliai dėliotum struktūrą ir taip toliau.
Vadinasi, taip pat esu saugi – neturiu sakyti, ką aš iš tikrųjų galvoju. Galbūt todėl labai nenoriu duoti interviu. Nors gali susidaryti įspūdis, kad esu nepavargstanti, girdėdavau, kad manęs bijo, o iš tikrųjų norėdavosi pasakyti: o kaip aš jūsų bijau. Vis tik tas buvimas saugiai mano pasaulėlyje, nors esu viešumoje, buvo savotiškas stabdis – dėl to stalčiuje tiek laiko laikiau tai, ką pati rašau“, – pripažįsta ji.
Atlikėja teigia, kad dainuoja ne tik sau. Todėl žiūrovų reakcijos bei nuotaikos – ypač svarbios. O jos labai gerai matyti nuo scenos, sukuriančios visų erdvę, pasirodančio ir klausančio žmogaus. Ta bendra erdvė – vienas energetinis darinys, kuriame vyksta pokytis. „Ar ne tame esmė, kad įvyktų pokytis tuose žmonėse, kurie atėjo? – klausia ji. – Aš tame matau prasmę. Veliuosi į procesą ir jie su manim veliasi į procesą ir mes kartu per muziką, kuri yra vartai, įvyksta susitikimas su kažkuo esminiu kiekviename žmoguje. <…> Kažkas visiškai susitapatina su tuo, ką girdi. Man labai svarbus yra šitas dalykas.“
Dainoje gali išgyventi pačius giliausius ir skaudžiausius jausmus, prisipažįsta Inga. Ukrainoje vykstančiam karui skirta jos daina, sudainuota „Dega ąžuolai“ būtent ukrainietiškai, sukėlė emocinės bombos efektą. O kai vasario 24-ąją ėmė kristi tikros bombos, Inga prisimena, jausmų buvo tiek, kad negalėjo jų sulaikyti.
Jai buvo ir tebėra sunku viską sudėti į galvą. Nors jau greit bus metai, kaip vyksta karas, aktorė tikina vis dar kasdien sau kartojanti, kad taip negali būti: „Čia – kažkoks sapnas, pažadinkite mane. Taip ir gyveni, bandai kažkaip tai suvirškint, įtikint save, kad viskas bus gerai. Tikėtina, kad bus, bet kokia kaina?“
Poeziją Inga kuria ne tik lietuvių, bet ir rusų kalbomis. Suprasti svetimos kalbos gelmes nėra paprasta. Tačiau po grakščiai išguldytais Ingos žodžiais slypi jautrus paaiškinimas – pusė jos šaknų yra rusiškos.
„Aš esu lygiai per pusę. Ir šitoj visoj situacijoj aš jaučiu konfliktą savyje. Gal būtų sunkiau, jeigu būtų tarp artimųjų konfliktas. Ačiū Dievui, to nėra. Pas mus viskas aišku ir labai vienareikšmiškai. Tačiau aš daug skaičiau rusiškai. Ir toj poezijoj nardžiau, bet šiuo metu aš nebegaliu – esu konflikte su tuo“, – pasakoja I. Jankauskaitė.
Prieš karą ištikusi pandemija nebuvo nei baisi, nei tuščia. Atsigręžusi atgal ir tą laiką, Inga pasakoja neleidusi tada sau nieko neveikti. Kaip tik tuo metu ji rengė knygą „Ir tai praeis“. Sako, jei ne karantinas, nežino, ar būtų prie jos prisėdusi.
Ir nors trijų vaikų mama karantiną prisimena be prakeiksmo, pakartoti jo tikrai nenorėtų. Tuo metu dar ir vyresnysis sūnus buvo vienuoliktokas, dabar jis jau studijuoja, taigi atlikėjos namuose buvo trys per nuotolį besimokantys moksleiviai. „Tai buvo pragaras, tačiau atradome ilgus ilgus pasivaikščiojimus su šuniukais po miškus“, – priduria ji.
Iš visų, net sunkiausių situacijų mus išveda pats gyvenimas. O kalėdiniu laikotarpiu Inga mąsto apie paprastus, bet labai svarbius dalykus. „Noriu, kad niekas nepasikeistų mūsų šeimoje. Mano gyvenime. Noriu, kad nieks neišeitų, kad visi būtų sveiki. Noriu sveikos mamos, sveiko tėčio, laimingų brolių, jų vaikų, savo vaikų. Noriu, kad mano vyresnysis sūnus rastų kelią ir jam viskas pavyktų. Noriu, kad mažieji darytų tai, ką daro. Kad mano asmeniniai santykiai būtų pilni, būtų atviri. Aš noriu, kad viskas būtų taip, kaip yra.
Tradicijos, šeima – tas, į ką tu gali atsiremti. Bepigu skraidyt, kai tavo oro uostas yra prižiūrėtas, kur tave priima tokį, koks esi, kur tau nerašo pažymių, kur tu gali per tas Kalėdas būt su kuokštu ant galvos ir treningais. Mylima, priimama. O tik tada tu gali atsipalaiduot, juokaut“, – neabejoja garsi moteris.
Ir ne tik čia ji kalba paprastai ir nieko nesureikšmina. Scena taip pat reikalauja paprastumo. Inga sako, tik toks žodis pasiekia klausytojo širdį: „Gali prisiskaityt šimtus labai rimtų, pripažintų knygų, prisigaudyti citatų, jas kartoti vieną po kitos, bet tai gali netapti pasaulėžiūra. Taip labai dažnai, deja, nutinka.
Kai kartais stebiu žmogų ir galvoju, kaip taip gali būt, lyg ir skaito daug, lyg ir patiria daug, bet tarsi niekas viduje neįvyksta. Arba vaidina pseudo menininką. Tik ta pseudo meno aureolė mane nepaprastai atstumia. <…> Iš esmės žmonės patiria tą patį. Ir praeina per labai panašius dalykus. Ir labai panašiai jaučia. Tad ir kalbi su jais kaip su gyvais žmonėm. Kaip su savim. Aš manau, kad dėl to ir įvyksta kontaktas, dėl to ir įvyksta kažkoks terapinis momentas.“
Pati susikūrusi savo namus Inga tikina, vadovavosi tik savo skoniu ir pojūčiais. Juokasi, jos formulė labai paprasta – mano arba ne, gražu arba ne. Nes namuose turi tiesiog jaustis gerai.
„Derinti nesuderinamus dalykus, nesuderinamas faktūras, brangų su labai pigiu, seną su nauju, kažkokį kolekcinį su visai kažkokia smulkmena, niekalu, kurį kažkas padovanojo, kokia statulėle.
Man namai esu aš. Ir juose turi būti tvarka, juose turi būti harmonija visų tamsių šviesių dėmių balansas. Ir kad tu nesijaustum kaip muziejuje. Ir tuo pačiu, kad matytum, jog čia yra gyvenama“, – įsileidusi į savo namus pasakoja I. Jankauskaitė.
Vis tik svarbiausia kasdien sutarti su savimi, kas ne visada taip jau ir paprasta. „Jau pažįsti save. Ypač jei nori save pažint. Taigi jau žinai tuos taškus, kada capt save už uodegos, kada išlenda iš vidaus ta, kurios aš nekenčiu labiausiai – ta pirmūnė, ta reguliuotoja, kur viskas turi būti pagal ją“, – šypteli Inga, susikūrusi save, auginanti tris vaikus, nebijati ieškoti to, kas gera širdžiai.
Aukso vertės žodžius „Ir tai praeis“ sako prisijaukinusi tik metams bėgant. „Gyvenimas nėra apie tai, kad visada būsi laimingas – yra visokių būsenų, viskas yra viena paskui kita. Jei įsigudrini šioje kaitoje išlaikyti tam tikrą savo ramybę, žinojimą, kad viskas praeina, esi laimingas“, – tiki I. Jankauskaitė.
Išsamiau – laidos įraše:
