„Kai nukritau, pamačiau, kad mano koja kabo ant siūlo. Norėjau, kad duotų tokį protezą, jog galėčiau pasiėmęs 100 kg štangą daryti pritūpimus“, – sako Rapolas Micevičius, gyvenantis su kojos protezu. Apie tai, kaip suderinti galūnės amputaciją ir dvasios optimizmą, kas bendro tarp kojos protezo ir sportinių ambicijų, jis papasakojo LRT PLIUS laidoje „Išpažinimai“.
Šiandien gatve žingsniuojantis vyras su kojos protezu sako, kad dėmesio iš aplinkinių sulaukia nemažai, tačiau nesistebi. „Įskaitant mane, žiūrintį į veidrodį, kiekvienas žmogus atkreipia dėmesį, jeigu einu su šortais. Ne paslaptis, kad ir aš pats atkreipčiau dėmesį, jeigu šalia eitų žmogus su panašia istorija“, – sako Rapolas.
Dar praėjusias metais hipiškai gyvenantis Rapolas mėgavosi pilnaverčiu gyvenimu. Kaitavimui aistrą jautęs vaikinas praėjusių metų vasarą apsigyveno Lietuvos kaitavimo bazėje, kur dirbo instruktoriumi ir negalvojo, kad tai gali būti vienas iš paskutiniųjų kartų, kai jis užsiima gana ekstremaliu sportu.
Tačiau tų metų spalio 15 diena jam tapo lemtinga. Besitreniruodamas atlikti vieną sudėtingą triuką ant vandens, jis patyrė ne vieną sunkią traumą.

„Mane pagavo stiprus gūsis, išplėšė barą iš rankų ir aš dideliu greičiu kritau į vandenį. Kairės kojos čiurna neatlaikė – abiejų kojų lūžis. Vienos atviras, kitos – uždaras. Pamačiau, kad mano koja realiai kabo ant siūlo“, – prisimena Rapolas.
Per 7 gydymo mėnesius jam teko patirti 14 operacijų, daug skausmo, narkozių ir rizikos, jog koja gali taip ir nesugyti. Rapolo turėjo laukti dar daugiau nei 2 metai gydymo, tačiau jis nusprendė, kad nenori tiek laiko būti prikaustytas prie lovos.
„Tai yra puikus labai prasto paciento pavyzdys, nes mes jam negalime duoti to, ko jis nori, todėl jis priima tokį sprendimą“, – gydytojo žodžius šiandien prisimena Rapolas, nusprendęs priimti vieną svarbiausių sprendimų savo gyvenime.

„Pasidomėjęs tuo, kad amputacija yra sprendimas, kuris patenkins mane ilgame laikotarpyje, pradėjau daktarams siūlyti idėją, ar būtų galimybė amputuoti koją. Daktarai man sakė, kad jeigu nunešiu šį pasiūlymą į konsiliumą, mane išvadins durniumi.
Daktarų pozicionavimas – jeigu kaulas lūžęs, galime jį išgydyti. Negalvojama, kaip procese pasikeisi tu, tavo koja, ką tu vėliau galėsi su ja veikti. Fokusavausi į tai, kad noriu gyventi laisvą, nepriklausomą gyvenimą, daryti tai, ką dariau, ir protezas yra mano išeitis“, – pasakoja Rapolas.
Šiandien jis savo sprendimu džiaugiasi. Praėjus vos porai mėnesių nuo operacijos su pirminiu protezu Rapolas vėl po truputį ėmėsi aktyvaus gyvenimo būdo.
„Mano protezistas turbūt mane keikia“, – šypsosi jis ir pasakoja, kad aktyviai sportuoti su kojos protezu ryžtasi ne kiekvienas.

„Žmonės to nedaro, jie ateina po dvejų metų su protezu ir nori pabandyti bėgti, o aš – po dvejų mėnesių. Prašiau pagaminti man tokį protezą, kad galėčiau kelti 100 kilogramų štangą ir daryti pritūpimus“, – tikina pašnekovas.
Bet vien užsiėmimų sporto salėje Rapolui nepakanka. Jis vėl ryžtasi stoti ant kaitavimo lentos. Nors sako dabar baimės jausmo nejaučiantis, neatmeta galimybės, kad sugrįžus, visi prisiminimai atgis. O artėjant žiemos sezonui ketina sugrįžti prie dar vienos mėgstamos veiklos – snieglenčių sporto.
Paklaustas, ar jis skirsto gyvenimą buvusį prieš ir po traumos, Rapolass tikina, kad jis, kaip asmenybė, nepasikeitė, todėl ir skirstyti būtų nelogiška.

„Aš prisitaikiau prie to, kas įvyko. Į kiekvieną gyvenimo iššūkį žiūrėjau kaip į natūralų gyvenimo pokytį. Galbūt žmonės, manęs klausdami, koks aš buvau ir koks esu dabar, mane prie to priveda. Bet iš asmenybinės pusės, manau, kad niekuo nepasikeičiau, tik užsidegimo gal daugiau, nes neįgaliųjų sporte aš turiu daugiau galimybių nei tada, kai turėjau dvi kojas ir buvau visiškai sveikas“, – sako jis.
Plačiau – spalio 7 d. laidos „Išpažinimai“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.








