Aurelija dėl meningokoko neteko daug, tačiau tik ne šypsenos veide. „Tokios pasekmės yra labai mažos“, – dabar žino jauna moteris. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Klauskite daktaro“ profesorius Saulius Čaplinskas patarė, kaip atskirti, ar tai pavojingas bėrimu vadinamas kraujavimas, kurį sukelia žaibiška ir ne taip retai mirtina meningokokinė infekcija.
Susirgus šia liga svarbi kiekviena sekundė. Ji gyvybę gali pasiglemžti žaibiškai arba gali suteikti šansą, prilygstantį stebuklui. Jeigu nepasiglemžia gyvenimo, ši liga gali atimti rankas, kojas ir įteikti neįgalumą, teigia profesorė Jurgita Plisienė. Su ja susidūrusieji sako, kad situacijos rimtumą supranta tik gavę antrą šansą gyventi. Kaip atpažinti klastingą meningokokinę infekciją?
Aurelija Ivanauskaitė buvo 18-os. Vos pradėjusios studijas, ką tik gavusios vairuotojo pažymėjimą, didelių svajonių turėjusios merginos gyvenimą iš esmės pakeitė meningokokinė infekcija, smogusi netikėtai. Daugiau nei savaitę Aurelijai buvo sukelta koma, o medikai daug vilčių, kad ji išgyvens, neteikė. Infekcija atėmė dešinės rankos ir abiejų kojų pirštus, bet suteikė progą gyvenimą pradėti nuo pradžių. Šiandien mergina džiaugiasi kiekviena diena, o savo išgijimą vadina stebuklu, įkvėpusiu norą padėti kitoms merginoms pamilti save.
Praėjo šešeri metai, kai Aurelijai buvo diagnozuotas meningokokas. Laidos herojė sako esanti žmogus, kuris stengiasi į kiekvieną situaciją pažvelgti pozityviai.
„Stengiuosi prisiminti gražias akimirkas, bet tai buvo vienas sunkiausių laikotarpių apskritai mano gyvenime. Tai prasidėjo per Kalėdų atostogas. Prieš pat šventes pradėjau jaustis labai prastai: silpnumas, šaltkrėtis, pradėjo kilti temperatūra, kurį laiką jau skaudėjo gerklę, pykino. Vienu metu užpuolė visi simptomai, bet tikrai galvojau, kad praeis. Gruodžio mėnesis, tikrai dažnai sergame...
Visą naktį prasikankinau, situacija negerėjo. Simptomai nepraėjo, kad ir kokius vaistus gėriau, miegoti nepavyko. Naktį prasikankinusi supratau, kad reikia pagalbos. Šeimos nariai buvo sutrikę, o aš sakiau: važiuojame į priimamąjį, pasakys, kas yra, padės ir bus ramiau“, – prisiminimais dalijasi ji.
Bėrimo Aurelija iš pradžių nepastebėjo – sako, galbūt jis ir buvo prasidėjęs, bet po rūbais, tad nesimatė. Tai tapo akivaizdu tik tada, kai išbėrė ir veidą.
„Nuvažiavome į Jonavos priimamąjį, man sulašino porą lašelinių, padarė tam tikrus tyrimus, kurie rodė infekciją, bet nenustatė, kad meningokoko. Ir mes parvažiavome namo. Nufotografavome tuos bėrimus ir nusiuntėme šeimos draugei, kuri slaugė, paklausėme, kas per situacija. Ji sakė: siaučia meningokoko infekcija, jums reikėtų važiuoti į Kauną. Nuvažiavus į Kauno infekcinę ligoninę mane panardino į dirbtinę komą be jokių kalbų“, – pasakoja moteris.
Viskas vyko labai greitai – vienos dienos vakarą prasidėjo, o per kitos dienos pietus Aureliją jau užmigdė, tad liga progresavo iki itin sunkios stadijos per kiek daugiau nei 12 valandų. Net prieš panirdama į komą išgirdusi žodį „meningokokas“ Aurelija manė, kad viskas greitai praeis. Atsikėlusi po 8 parų ji vis dar nelabai suprato, kas ir kaip.
Supratau, kad turiu skaidrų protą, sakė, kad vaikščiosiu, tai nekūriau didelės katastrofos, stengiausi žiūrėti pozityviai.
A. Ivanauskaitė
„Nesuvokiau, kokios pasekmės, kad gangrenavo galūnės... Tik po poros mėnesių, kai pradėjau girdėti istorijas, gydytojų situacijas, skaityti, kas tai per liga, dėliojau kaip dėlionę, kas čia buvo“, – pažymi pašnekovė.
Iki savo ligos apie meningokokinę infekciją Aurelija nebuvo girdėjusi, nebuvo ir nuo jos pasiskiepijusi. Ji atsibudo jau netekusi kojų pirštų, o vėliau amputuotus rankos pirštus dar spėjo pamatyti. Juos tepė kremu, manė, kad praeis.
„Kai seselė pamatė, sakė: nebandyk to daryti. Prisimenu, atėjo psichologės, sakė: ar supranti, kad reikės amputuoti? Aš juokdamasi sakiau: taip, suprantu, bet likau gyva. Tokios amputacijos, pasekmės, kiek paskui žiūrėjau, yra labai mažos.
Kai pradėjo klausinėti, koks mano vardas ir iš kur esu kilusi, tokių elementarių klausimų... Būna didesnių komplikacijų. Jie nežinojo, ar aš prisiminsiu, kas mano šeimos nariai. Supratau, kad turiu skaidrų protą, sakė, kad vaikščiosiu, tai nekūriau didelės katastrofos, stengiausi žiūrėti pozityviai“, – sako ji.
Gydytojai stengėsi išgelbėti kuo daugiau pirštų, bet gijimo metu teko patirti ir reamputacijų, nes būta komplikacijų. Procesas buvo labai sunkus ir sunku iki šiol: Aurelija jaučia diskomfortą vaikščiodama, gali vaikščioti ir stovėti ribotą laiką.
„Tai tikrai veikia, tikrai negaliu apsimesti, tiesiog stengiuosi iš to išspausti kiek įmanoma daugiau ir džiaugtis, kad galiu bent kažkiek padaryti“, – teigia pacientė.
Dabar Aurelija ir vairuoja, ir atrado savą būdą, kaip toliau rašyti dešine ranka. Beje, problemų buvo ir su kairės rankos pirštais, viduriniam teko daryti operaciją, tačiau gangrenavimo šašai nukrito ir pirštas sugijo.
Rimtas signalas – bent viena bėrimu vadinama dėmelė
Medicinos mokslų daktaras, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius prof. Saulius Čaplinskas sako, kad Aurelijos istoriją galima vadinti sėkmės istorija, o pačią Aureliją – laimės kūdikiu, kad ir kaip keistai tai skambėtų.
„Nėra paaiškinimo, kodėl Lietuvoje sergamumas meningokokine infekcija yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Atrodytų, suserga ne tiek daug žmonių, Lietuvoje kasmet registruojame iki 100 atvejų, bet, deja, nuo 10 iki 20 proc. žmonių neišgyvena, didelei daliai tenka patirti sudėtingų komplikacijų, kurios kartais baigiasi netgi didesnių apimčių galūnių amputacijomis ar dideliu pakenkimu galvos smegenims, įvairiems kitiems organams“, – pasakoja S. Čaplinskas.
Meningokokinės infekcijos eiga gali būti ir ne tokia žaibiška. Retrospektyviai žiūrint, jeigu priemonių būtų imtasi keletą valandų anksčiau, ko gero, Aurelijos situacija būtų dar geresnė. Deja, problema – pirmieji simptomai, primenantys tiesiog peršalimą.
Jeigu atsiranda bent vienas bėrimas, bent viena dėmelė, tai jau paskutinis skambutis, kai negalima delsti nei vienos minutės.
S. Čaplinskas
„Atrodo, kad galbūt nieko tokio: karščiuoja, skauda galvą, vemia, paskui atsiranda vangumas, mieguistumas ar pritemusi sąmonė, sąnarių, raumenų skausmai... Kai kalba eina apie vaikučius, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, jeigu vaikutis ištisai verkia, nei geria, nei valgo. Tai gali būti labai rimtas pirmas požymis, o jeigu atsiranda bent vienas bėrimas, bent viena dėmelė, tai jau tas paskutinis skambutis, kai negalima delsti nei vienos minutės. Tie bėrimai gali atsirasti bet kur, nors dažniausiai atsiranda ant šlaunų, sėdmenų, blauzdų ir paskui kyla į viršų, bet bent vienas bėrimas jau turi sukelti labai didelį pavojaus signalą“, – komentuoja profesorius.
Anot S. Čaplinsko, tai vadinama bėrimais, bet išties raudonos dėmelės yra kraujosruvos. Tai ženklas, kad kraujagyslės vis labiau pažeidžiamos.
„Kaip atskirti, ar tai pavojingas bėrimu vadinamas kraujavimas? Yra stiklinės metodas, kai prispaudus peršviečiamą stiklinę jisai neišnyksta, kiti bėrimai paprastai išnyksta. Aurelijos pirštai paprasčiausiai nekrotizavo, kadangi sutriko kraujotaka. Tai įsivaizduokime, jeigu kraujotaka sutrinka kituose organuose arba pažeistos nugaros ir galvos smegenys...“ – atkreipia dėmesį medicinos mokslų daktaras.
Iki 20 proc. susirgusiųjų išvis neišgyvena, bet Lietuvoje turime skiepus, o vaikučiai nuo meningokokinės infekcijos jau pradėti skiepyti pagal profilaktinį kalendorių. Suaugę gali pasiskiepyti savo lėšomis. Absoliučią daugumą sergančiųjų sudaro vaikai iki penkerių metų amžiaus, tačiau vyriausiam sirgusiam Lietuvoje buvo 69 metai, tad visgi susirgti gali bet kokio amžiaus žmonės. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad liga gali būti pavojinga bet kuriam iš suaugusiųjų. Šiai ligai būdingas sezoniškumas – ji labiau plinta šaltuoju metų laikotarpiu, pikas – sausio–kovo mėnesiais.
„Labai svarbu įvertinti tai, kad dėl įvairių priežasčių nusilpęs imunitetas arba stresas gali lemti lengvesnį užsikrėtimą. Užsikrečiama oro lašeliniu ir artimo kontakto būdu. Iš čia ir prevencijos priemonės: maksimaliai laikytis kosėjimo, čiaudėjimo, rankų higienos. Labai svarbi oro, kuriuo kvėpuojame, kokybė. Svarbiausias yra patalpų vėdinimas, oro filtravimas ir filtrų valymas. Toliau labai svarbu atkreipti dėmesį, kad jeigu žmogus pajuto peršalimo ligos simptomus, vis tik reikėtų riboti kontaktus ir kuo greičiau kreiptis į gydytoją, ypač jeigu kalbama apie vaikučius“, – aiškina S. Čaplinskas.
Susirgus meningokoku pažeidžiamos kraujagyslės, o kraujotaka galūnėse sutrinka pirmiausia, taip ir atsiranda nekrozė. Turbūt ir jūs esate matę akcijų plakatų, vaizduojančių žmones, dėl meningokoko netekusių pirštų. Tokie atvejai reti, bet labai skaudūs, o svarbiausia – jų galima išvengti.
Aurelija mano, kad susitaikyti iki galo su ištikusia lemtimi gal ir nepavyks, juk įvairios situacijos grąžina slogius prisiminimus apie buvusią ligą.
„Reakcijos lemia naują požiūrį, kontaktas su vaikais, kuriems labai keista tai matyti. Iškrenti iš savo nusistatymo ir supranti, kad tikrai kažkas buvo. Pats gali priprasti, bet kitų reakcijos primena“, – pažymi laidos herojė.
Geriausia išvis nesirgti, tačiau jeigu gyvenimas pateikė tokį iššūkį, labai svarbu nepasiduoti. Kaip sako Aurelija – keisti reikia ne save, o požiūrį.
Plačiau – balandžio 16 d. laidos „Klauskite daktaro“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
