Kai mokykloje panevėžietis Audrius Sutkus paviliojo klasės draugę Almą, kažin, ar įsivaizdavo, kaip susiklostys gyvenimas. O susiklostė štai kaip: pora susituokė, susilaukė dviejų dukrų, sulaukę 44-erių metė darbus, išpardavė turtus ir ėmė keliauti po pasaulį. Pats LRT TELEVIZIJOS laidos „1000 pasaulio stebuklų“ herojus šio plano nesureikšmina, o ir stabilumo gyvenime, sako, netrūksta, nors Lietuvoje jie pastaruoju metu būna retai.
„Kai reikės stiklinėmis ryti vaistus ir gulėti su sauskelnėmis lovoje, tada, turbūt, užteks ir minimalios pensijos gulėti slaugos ligoninėje“, – paprastai sako A. Sutkus.
Apie tėvų įkvėptą keliautojo sielą, gyvenimą iki kelionių, pažintį su žmona Alma, dukras ir dar daugiau – A. Sutkaus interviu portalui LRT.lt.
– Esate keliautojas, projekto „1000 pasaulio stebuklų“ sumanytojas, nuotraukų albumo tokiu pačiu pavadinimu sudarytojas, fotografas Audrius Sutkus. Gal giminystės ryšiais su fotografijos legenda Antanu Sutkumi susijęs?
– Bet kokiu atveju, visi lietuvaičiai esame giminės. Mūsų nedaug, kur eini – visur giminės (šypsosi). Ne, Antanas Sutkus nėra mano artimas giminaitis. Galbūt kokiame aštuntame ar devintame skyriuje galėtų būti, bet aš to nežinau.
– Savo projekto interneto svetainėje prisistatote taip: „Aukštaitis su žemaitiškomis šaknimis, užsispyrimą ir aistrą nuotykiams paveldėjęs iš tėvų.“ Kokioje šeimoje augote, ką prisimenate iš vaikystės?
– Mano tėvas – iš Kelmės rajono, buvo užsispyręs studentas, išsimokslino inžinieriumi. Jaunystėje daug laisvo laiko skirdavo nuotykiams: buvo ir baidarių plaukimo meistras, ir keliaudavo po sąjungines respublikas. Pamenu, kaip kaime su močiute laukiame grįžtančių tėvų, o jie su draugais žiguliuku išvažiavę į Bulgariją, Vengriją, Rumuniją. Tais laikais tai atrodė kone tas pats, kas keliauti aplink pasaulį. Žinoma, dar ir važiavimą tokiu transportu reikia įvertinti.
Na, o mano mamos šaknys – nuo Kupiškio. Ji logopedė, iki šios minutės dar dirbanti pensininkė, gelbėjanti vaikus, žmones po insultų ar kitų ligų, turinčius kalbos sutrikimų. Tėvai gyveno ir dirbo Panevėžyje, čia gimiau ir aš.
– Kaip susipažinote su žmona Alma?
– O čia jau kita istorija! (Juokiasi.) Kartu mokėmės mokykloje, buvome klasės draugai. Paskutinėse klasėse, gal 10-oje ar 11-oje, pradėjome draugauti. Paskui anksti, 19-os metų, nusprendėme kurti šeimą. Viskas taip ir prasidėjo, o dabar esame pažįstami iki kaulų smegenų.
– Kuo Alma tada jus patraukė? Ko gero, nenujautėte, kad jūsų laukia toks nuotykingas gyvenimas...
– Jaunystėje tie patraukimai, manau, nutinka savaime. Meilei neįsakysi. Žvilgsnis – ir atsitiko. Buvau mokyklos niekšelis, neklaužada. Klasiokas, į kurį pažiūrėję sakė: šitas tai niekada negalėtų būti nei draugas, nei vyras. O kai sakai „niekada“, tai žinok, kad viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Niekada nesakyk „niekada“ (juokiasi).
– Kai 2018 m. leidotės į pirmąją išvyką už Atlanto, judviem su žmona buvo 44-eri. Jums leidus, šiek tiek paprovokuosiu...
– Bandykit.
– Amžius toks, kai, kažkam gali atrodyti, ne visai laikas blaškytis po pasaulį. Jūs ėmėte ir padarėte priešingai – metėte darbus, pardavėte turtus: namą, sodybą, automobilį, palikote garbaus amžiaus tėvus, dukras – viena buvo tik ką baigusi mokyklą... Ir išvažiavote. O kaip stabilumas?
– Stabilumas... Dabar ir yra stabilumas. Kiekvieną dieną į galvą krauni bagažą ir vis geriau supranti, kaip puikiai gyveni, koks laimingas pasaulio gyventojas esi. Kai matai turtingas ir neturtingas šalis, kitas kultūras, kai ragauji įvairiausią pasaulio maistą, supranti: čia yra gyvenimas. O kai reikės stiklinėmis ryti vaistus ir gulėti su sauskelnėmis lovoje, tada, turbūt, užteks ir minimalios pensijos gulėti slaugos ligoninėje.
Buvau verslininku, paskui teko nuo verslų pavargti, pradėti galvoti ir kurti ką nors naujo. Paskutinius 15 metų buvau sportinių varžybų ir kitų su automobiliais susijusių renginių organizatoriumi, taip pat visus tuos metus ūkininkavome, laikėme avių, šunų, turėjome sodą, bičių. Alma yra kirpėja-stilistė. Tai buvo laikotarpis, kurį atsimename su malonumu, bet ateina momentas, kai imi norėti gyventi kitaip.
– Iš kur ta drąsa gyventi kitaip?
– Žinokit, nieko įspūdingo. Viskas daroma paprastai: norint pasiekti finišą, reikia startuoti. Norint ką nors padaryti, reikia daryti. Aš labiau linkęs daryti. Tas procesas nėra kažkoks specialus, pagal iš anksto apgalvotą scenarijų. Ne, mes kiekvieną dieną kuriame savo gyvenimą – ir aš, ir jūs. Kaip norime, taip ir susikuriame.
– Vedate kokią nors statistiką – kiek laiko keliaujate, kiek valstybių aplankėte, kiek kilometrų sukorėte?
– Leistis į tolimesnius kraštus pradėjau 2007-aisiais. Apkeliavome Afriką, Mongoliją, Aziją, bet tai būdavo pavienės kelių mėnesių trukmės kelionės. Dabar jau esu aplankęs virš 70-ies šalių, artėju link pusės pasaulio.
– Kaip į tėvų klajones reagavo jūsų dukros – jaunėlė Paulina ir vyresnioji Simona?
– Manau, mes nesistengiame kaip nors smarkiai paveikti vieni kitų gyvenimų. Aišku, pakomentuoti ir pasitarti reikia, bet jos labiau sveikino, kad tėvai keičia gyvenimą, ieško naujų dalykų. Dukros neprieštaravo, suprato iš pusės žvilgsnio, kad su tokiais tėvais nebus čia jokių palikimų, nes visi pinigėliai išgaruos per automobilio duslintuvą (šypsosi).
Mūsų dukros – meniškos, kuriančios, nepriklausomos būtybės. Labai džiaugiuosi, kad tinkamai auklėjome vieni kitus, – juk vaikai tėvus irgi tam tikra prasme auklėja. Atrodo, viskas pavyko, sutariame. Tarp sesių – 4 metų skirtumas, o per tėvų šėliojimus ir grybavimus jos tapo tik artimesnės, tikros draugės.
– Buvo, kad be pertraukos kemperiu keliavote ir 14 mėnesių. Nuolatinis buvimas kartu judviem su žmona iššūkių nekelia?
– Galvoju, gal mes stiprūs kartu. Tikrai nėra auksinių santykių ar kad būtume labai smarkiai įsikabinę vienas į kitą. Ir pasipykstame, ir pasikeikiame, pasisiuntinėjame, kur tik galime, bet mokame per minutę visą tą reikalą nuleisti į klozetą ir iš naujo kalbėti konstruktyvia kalba. Jeigu keliautume atskirai, tada būtų klausimas, kaip tai reikėtų daryti. Nes supranti, kaip tau su savo žmogumi yra lengva keliauti.
Keliaudami kiekvienas turime savo pareigas. Aš atsakingas už planus, vairavimą, degalus. Almos tematika – kelionės dienoraštis, konspektai, maistas, švara, kas irgi yra neatsiejama nuo keliavimo. Šiame projekte esame bendradarbiai. O kaip pora vienas kitam kažkokio siurprizo iškrėsti turbūt nebegalime, nes mintinai vienas kitą pažįstame. Kai klausi klausimo, tarsi jau žinai atsakymą, tik nori to parašiuko.
– Kelionėse buvote patekę į įvairiausias, ir pavojingas, situacijas: krokodilai apkramtė jūsų kameras, Pietų Amerikoje buvote apšvarinti, poniai Almai teko su ašaromis įveikti vandens baimę (šios laidos įrašą galite pamatyti čia), buvote apsirgę, apsinuodiję. Tokiomis akimirkomis nesate susimąstęs: kas, jeigu nebegrįšiu, jeigu šiandien – mano paskutinė diena?
– Kai išvažiuojame, tarkime, pusei metų, didesnis klausimas – mūsų abiejų tėvai, kuriems per 70, baimė dėl jų sveikatos, dėl to, kad nesi šalia. Nors pagal filosofiją niekam nė vienas nesame skolingas nei gyvybės, nei kokios nors pagalbos, o ir tėvai puikiai gyvena, tvarkosi, sutaria.
Didesnis rūpestis, kai keliaujant yra tekę prarasti draugus – žuvo, mirė. Tada būna tas momentas, kai suvoki: tu nieko negali pakeisti ir niekada nežinai, su kuo paskutinį kartą mateisi. O tie dalykai, su kuriais susiduri keliaudamas, susikramto kaip ir kasdienybėje. Juk ir čia gyvendamas susirgai, susilaužei koją, nuleido padangą...
Aš toks – lendu į įvairiausias avantiūras, tamsius tunelius ir iš paskos tempiuosi Almą. Beje, su įveikta vandens baime ji šiemet nustebino ir mane. Kas mūsų nepalaužia, padaro stipresnius (šypsosi).
– Koks jausmas po ilgų klajonių grįžti į Lietuvą? Nekeista?
– Kai po 14 mėnesių keliavimo parskridome į Rygos oro uostą, kai įvažiavome į Lietuvą, prašiau sustoti – norėjau pabučiuoti Lietuvos žemę, buvome žiauriai pasiilgę. Dabar vėl grįžome į Lietuvą, į Panevėžį, ir galiu pasakyti, kad labiausiai mane džiugina tai, jog mūsų Lietuva pasaulio kontekste labai gražėja, tvarkosi, žmonės švinta, atsiranda daugiau šypsenų.
Žinote, kaip sako, – reikia iš po antklodės iškišti galvą, kad suprastum, jog prašvito. Pamatyti Lietuvą kitokią galima pakeliavus. Kai grįžti po 7 mėnesių, pamatai, kad viskas pasikeitė taip smarkiai, kaip per 2–3 metus.
– Sakote, kad grįžote į Panevėžį, bet juk namus tai pardavėte. Kur gyvenate?
– Čia yra paprasčiausias dalykas. Turėti turtą yra žymiai brangiau ir nepatogiau, negu jo neturėti. Nelieka jokių administravimo įsipareigojimų, paskolų mokėjimo, mokesčių už elektrą ir pan. Grįžus žymiai lengviau būstą išsinuomoti, pagyventi, o tada užrakinti spyną ir išskristi.
Beje, šiuo klausimu mums sekasi, mat turime draugų, kurie gyvena užsienyje ir yra palikę namus Lietuvoje. Jie ieško, kas žiemą galėtų kūrenti krosnį, o vasarą pjauti žolę. Tai dabar kaip tik ir prižiūrime draugų namus. Jie į Lietuvą ketina grįžti pavasarį, ko gero, prasilenksime.
– Peržiemoję gimtinėje vėl leisitės į kelią? LRT TELEVIZIJOS žiūrovai jau antrą sezoną kiekvieną trečiadienį laukia jūsų nuotykių laidoje „1000 pasaulio stebuklų“.
– Į Lietuvą grįžome tik pačioje rugpjūčio pabaigoje – keliavome 7 mėnesius ir paruošėme 20-ies laidų ciklą iš Kubos, Jamaikos, Puerto Riko, Dominikos Respublikos, Aliaskos, Šiaurės Kanados.
Tikimės, kad mūsų kelionių planai tęsis dar 3–4 metus. Pavasarį ketiname vykti į Artimuosius Rytus, Japoniją. Tiesa, mūsų kelionių koncepcija nuo projekto pradžios pasikeitė.
Kai 2018 m. pradėjome projektą „1000 pasaulio stebuklų“, turėjome pirminį sumanymą be perstojo keliauti 4 metus, bet tada atėjo kovidas. Džiaugėmės, kad kaip tik buvome grįžę į Lietuvą, tiesa, mus spaudė rūpestis, kas bus toliau. Galvos televizoriuje kalbėjo, kad kovidas yra galimybių metas, bet man tai niekaip nesusisiejo su uždarytais oro uostais ir valstybių sienomis.
Nelabai buvo ką veikti, tad pirmą sykį teko normaliai žiūrėti televizorių. Turiu nemažai pažįstamų, užsiimančių filmavimais, montavimais, tad ėmiau klausinėti, gal sudomintų medžiaga iš mūsų kelionių. Iš pirmo karto prisibelsti nepavyko, nelabai kam pasirodė įdomu, bijojo rizikuoti, nes mes savo medžiagą tarsi filmavome sau, ji labiau buitinė. Bet tai ir buvo mūsų sėkmė. Taigi, jeigu kalbėtume konkrečiai apie televiziją, esame kovido rezultatas.
Visgi kaip bus toliau, tiksliai neaišku. Žemė susiskaldė gabalais. Rusijos karas Ukrainoje pusę pasaulio atskėlė nuo kitos dalies, kinų santykiai su Lietuva dėl tam tikrų geopolitinių dalykų vėl atribojo mus nuo dalies kelionių. O kur dar koronavirusas su visais apribojimais. Lyg ir ruošiesi ir viskam pasiruoši, bet pasaulio apsivertimui aukštyn kojomis pasiruošti negali.
– Turite kokį nors mėgstamiausią posakį, citatą?
– Matyt, dalytis savo kūrybos moto esu dar per jaunas, dar reikia daugiau patirties, išminties. Visgi man labiausiai patinkanti citata kabo 1000wow.lt svetainėje: „Gali pasiekti viską, apie ką sugebi svajoti“, taip yra pasakęs Waltas Disney`us. Kiekvienas žmogus gali tai pritaikyti sau, šie žodžiai – ir apie darbą, ir apie šeimą, Lietuvą, keliones – apie viską. Jeigu tau į galvą šovė mintis, vadinasi, viskas – tai jau įvyko, tau tereikia realizuoti tą sunkiąją dalį: pavairuoti, nuskristi, užlipti...
– Užbaikime pokalbį kaip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“. Lietuviams palinkėjimą jau kaip ir išsakėte, o ko palinkėtumėte pats sau?
– Taikos su savimi. Juk visada turi tą vidinį pletkininką, kitą patarėją, kuris bando tave visaip išbalansuoti... Tai kiekvienam, ir pačiam sau, sakyčiau: nesipykit su savimi ir viskas dėliosis taip, kaip reikia.
Laida „1000 pasaulio stebuklų“ – kiekvieną trečiadienį 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ. Visus laidos įrašus galite rasti LRT mediatekoje.
