„Turbūt tikiu, kad turiu atiduoti duoklę, nes ir pats gaunu“, – portalui LRT.lt pasakoja aktorius ir TV laidų vedėjas Eimutis Kvoščiauskas, į savo gyvenimo scenarijų nepamirštantis įtraukti gerų darbų. Sako, taip išmokė seneliai ir buvimas skautu. Optimizmą spinduliuojantis aktorius bene labiausiai negali pakęsti vieno – nepagarbos kitam: „Mano nuomone, tai tėra kvaila arogancija, vidinių dalykų supelkėjimas ir išsiauklėjimo spragos.“
– Teatro ir televizijos žmonėms ruduo – naujo sezono pradžia, naujas puslapis, kone savotiški nauji metai. Jaučiate tą naujos pradžios emociją?
– Jaučiu ir tikrai neliūdžiu, kad vasara baigiasi ir prasideda darbų derlingas ruduo. Juolab kad jis mūsų krašte – labai gražus ir užburiantis spalvomis.
Jau rugpjūčio viduryje užgriuvo darbų lavina – ruošiamės premjerai teatre, prasidėjo laidos „Mano geriausias draugas“ filmavimai. Darbas veja darbą, tačiau po poros pandeminių metų ar šalia mūsų vykstančio karo imi tik dar labiau tai vertinti ir tik dar labiau džiaugtis.
– Vis tik vasara – atostogų, pramogų metas, o ruduo vėl stumia į rutiną. Kai darbų daug, lengva nepastebėti, kad vėl pradedi suktis kaip voverytė rate.
– Bebėgant ir besisukant, šmėkštelėjo mintis – negi vėl lėksiu, nespėsiu, o užuot papietavęs keliausiu iš repeticijos į filmavimą ir pan.? Turbūt turiu impulsų, kurie pažadina mintis ir galbūt netgi pavyks jais pasivadovauti. Nesinori, kad būtų kaip senais laikais, kai į darbų sūkurį nerdavau stačia galva ir imdavausi visko. Dabar jau išmokau atsirinkti, o kai noriu pailsėti, pabėgu trumpam į užsienį. Žinau, kad jei pasiliksiu Lietuvoje, mano tvarkaraštis nejučia ir vėl užsipildys reikalais (šypsosi.)
Kelionės man geriausias atokvėpis – mėgstu oro uostų gyvenimą, kitą kultūrą. Daug pasisemiu. Tiesa, šiemet po ilgo laiko vėl teko aplankyti Labanoro girią – kokia nuostabi mūsų gamta. Taigi, jei pabos keliauti, visad bus ką pamatyti savam krašte.
Niekada nebijojau pavadinti savęs kiek infantiliu – tai duotybė, turinti ir savų privalumų, ir trūkumų.
– Pakalbėkime apie darbus. Atrodo, jums puikiai sekasi laidoje „Mano geriausias draugas“, panašu, televizija – jūsų rogės.
– Kas keisčiausia, televizijoje niekada nesijaučiau toks savas kaip teatre. Kadangi daug metų dirbu komedijos teatre, kur man sekasi ir kur išmanau savo amatą, atėjus į televiziją mane pasitinka kaip linksmą, juokaujantį aktorių. Atrodo, negaliu nuvilti ir būtinai turiu pralinksminti. O laida „Mano geriausias draugas“ pasitiko be jokių nuostatų ir labai man tiko. Turbūt man padeda darbo su vaikais patirtis, meilė gyvūnams ir tai, kad man tiesiog malonu čia darbuotis. Iš kolegų kartais sunkiausia išgirsti pagiriamąjį žodį, tačiau net jie sakė, kad nuo pat pirmos laidos esu kaip čia buvęs ir pritikęs.
– Kai pagalvoji, jūs atrodote labai šiltas ir optimistiškas žmogus. Kas tai – prigimtis, savotiškas drabužis, kurį dėvite viešumoje, kas nors kito?
– Baigus akademiją, manęs daug kas teiravosi, ar mano optimizmas nėra suvaidintas. Žvelgdamas atgal galiu patikinti – ten nebuvo nė lašo vaidybos. Niekada nebijojau pavadinti savęs kiek infantiliu – tai duotybė, turinti ir savų privalumų, ir trūkumų. Kai baigiau studijas, atsirado galimybė dirbti su žmonėmis, kuriuos prieš tai galėdavau išvysti tik teatre ar televizijos ekrane, su žmonėmis, kuriais nuo paauglystės žavėjausi. Kaip tai gali neteikti džiaugsmo ir nepakurstyti optimizmo?
Žinoma, veikiausiai tai ir prigimtinis dalykas – dažniausiai spinduliuoju optimizmą, nes moku džiaugtis paprastais dalykais. Tačiau bėgant metams atsiranda daugiau įvairių dirgiklių, darausi niūresnis, tad kartais tą optimizmo rūbą tenka apsirengti. Vis tik tuo nemanipuliuoju ir nevaidinu, tiesiog jei man yra sunki diena, stengiuosi to neparodyti. Juk geriau nusišypsoti sutiktam žmogui, nei niūriai dėbtelti ar pasisveikinti surūgusiu veidu.
Geriau sukti galvą dėl tų, kuriems esi svarbus, brangus, įdomus ir kurie džiaugiasi tave matydami teatre ar ekrane.
– Sakote, daugėja dirgiklių, kokie jie?
– Įvairūs. Erzina, kad kartais atsiranda piktavalių, kurie linkę pasinaudoti mano naivumu. Užverda kraujas, kai susiduriu su homofobija ar rasizmu. Sostinėje pakantumas skirtingiems žmonėms auga, tačiau provincijoje požiūris dar turėtų pasikeisti. Be to, negaliu pakęsti, kai žmonės negerbia juos aptarnaujančio personalo, pvz., padavėjų. Skundžiasi, kad juos pasitinka surūgusiais veidais, nors patys į kavinę ateina susiraukę ir transliuoja tokią emociją. Nepagarba kitam, mano nuomone, tėra kvaila arogancija, vidinių dalykų supelkėjimas ir išsiauklėjimo spragos.
Tokie ir panašūs dalykai priverčia užsiauginti storą odą. Jauniems žmonėms taip pat patarčiau užsiauginti storesnę odą, tačiau kartu išlikti kiek galima geresniais žmonėmis.
– Sakoma, kad sunku suprasti kitą, nes negalime įsijausti į jo kailį. Galbūt aktorystė jus išmokė pagalvoti, kaip jaustumėtės kito vietoje ir būti supratingesniam?
– Veikiau tai mano senelių palikimas, jie mane visada mokė, kad svarbiausia – pagarba kitam žmogui, galbūt tai ir padeda.
Kai pradėjau savanoriauti su pabėgėliais iš arabiškų kraštų, Sirijos, ne kartą susidūriau su tautiečių nesupratingumu. Kviečiau žmones suprasti, kurie paliko savo namus – juk mūsų prosenelius dar neseniai trėmė į Sibirą, kaip tai pamirštame? Karo grėsmė bet kada gali kilti ir mums, ir mums taip pat gali tekti kariauti ar bėgti.
Prasidėjus karui Ukrainoje, pajautėme, kiek šiuose žodžiuose tiesos, kiek buvo persigandusių žmonių. Jie puikiai suprato ukrainiečius, tad kodėl negali tokia pat atvira širdimi priimti žmonių ir, pvz., iš Sirijos? Juk jie taip pat bėga nuo karo. Aš kitų kultūrų nebijau, nors ir ne viskas jose man priimtina. Tačiau skaudina, kad mūsų žmonės remiasi kažkokiais stereotipais ir kartais pernelyg sudėtinga leistis su jais į konstruktyvią diskusiją.
Turiu atiduoti duoklę, nes ir pats gaunu.
– Žinomi ir eteryje matomi žmonės veikiausiai neretai taip pat susiduria su įvairiais stereotipais apie juos, tam tikru visuomenės susikurtu jų įvaizdžiu.
– Stengiuosi į tai nekreipti dėmesio. Ypač į komentarus prie interviu, po kurių tik ir norisi klausti, ką blogo padarei pasauliui. Kažkada maniau, kad turiu patikti visiems, bet su metais supratau, kad vis tik visiems neįtiksi. Nuomonės lieka nuomonėmis – į tai galiu numoti ranka. Tačiau po „Šeimų maršo“ pasirodžius mano pasisakymams, teko sulaukti ir nemalonių asmeninių žinučių socialiniuose tinkluose. Jei sulaukčiau grasinimų ar įžvelgčiau grėsmę, savo teises nedvejodamas ginčiau ir teisme.
Galiausiai, manau, kad žmonės visada tave matys taip, kaip norės: bjaurų, kreivą, kvailą... Svarbiausia, kaip tu save matai – geriau sukti galvą dėl tų, kuriems esi svarbus, brangus, įdomus ir kurie džiaugiasi tave matydami teatre ar ekrane.
– Kalbant apie teatrą ir ekraną, pasigirsta nuomonių, jog Lietuvoje rinka neva nedidelė, tad neretai tuos pačius aktorius matome ir ant scenos, ir eteryje. Galbūt jei rinka ne tokia didelė, ir kelias į sėkmę nėra toks jau vingiuotas?
– Ne viskas taip paprasta. Reikia ir talento, ir labai daug darbštumo, o kartais ir sėkmės atsidurti reikiamu metu reikiamoje vietoje. Tarkime, sykį dalyvavau atrankoje į vieną vokiečių filmą. Manęs vaidinti neatrinko, tačiau po kelių dienų su reikalais užsukau į studiją. Kavinėje prasilenkiau su režisieriumi. Tik pasisveikinome ir nusišypsojome vienas kitam.
Netrukus sulaukiau skambučio ir man pasakė, kad režisierius mane išvydo kitame vaidmenyje ir pakvietė vaidinti. Sėkmės šypsnis! Tiesa, tą patį man pasakojo ir viena režisierė Londone, kai prieš dešimtmetį buvau išvykęs į kino ir vaidybos kursus.
– Gyvenime esate iš tų, kurie dažniau rašo scenarijų, ar tų, kurie improvizuoja?
– Sakyčiau, kad tam tikra prasme esu tas, kuris rašo. Kai pradėjau karjerą, tikrai pagalvodavau, kad jei imsiuosi vieno darbo, jis galbūt man atvers daugiau galimybių. Gyvenime man svarbu konkretumas, pagalvoju ir apie tai, kad reikia pasitaupyti ar turėti tam tikrą finansinę pagalvę, kuri labai pravertė prasidėjus karantinui.
Galiausiai, senelių auklėjimas ir tai, kad priklausiau skautams, paliko manyje įskiepį – visada galvoju, kad turiu padaryti gerą darbą, paaukoti ne tik prieš Kalėdas, kai visi pasidarome dosnesni. Turbūt tikiu, kad turiu atiduoti duoklę, nes ir pats gaunu.
– O ar vienatvė nekankina? Juk tie, kurie labai daug dirba, neretai skundžiasi per darbus jaučiantys bendravimo stygių, trūkinėjančius santykius su aplinkiniais.
– Veikiausiai man tai negresia! (Juokiasi) Vasarą atostogų į Lietuvą buvo grįžę daugybė užsienyje gyvenančių bičiulių, vos spėjau su visais susitikti. O kai noriu pakeliauti, dažniausiai ir pats traukiu pas draugus. Jau nekalbu apie tai, kad darbuose ir gastrolėse esu nuolat apsuptas kolegų, o vaidindamas ar vesdamas laidas labai daug savęs atiduodu žiūrovui. Bendravimo turiu su kaupu, kartais net ir norisi pabūti vienam.
Nepagarba kitam, mano nuomone, tėra kvaila arogancija, vidinių dalykų supelkėjimas ir išsiauklėjimo spragos.
– Gal susimąstote, kad ne pro šalį būtų kokia sodybėlė gamtos apsupty, vienkiemy? Galėtumėte pasprukti bent trumpam, krapštytis darže, pjauti žolę.
– Galbūt vienkiemyje ir jausčiausi vienišokas, vis tik norisi, kad netoliese būtų koks nors kaimynas. Daržiuko galbūt jau ir norėčiau, tačiau nupjauti žolę ar aptvarkyti medelius galiu ir grįžęs pas tėvus į Vilkiją. Kaip tik šią vasarą ten apsilankiau su projektu „Draugiška Lietuva“, padovanojusiu džiaugsmą vietos gyventojams, vėliau dėkojusiems, kad taip gražiai parodėme jų kraštą. Man širdį paglostė ir tai, kaip kūrybinės grupės nariai susižavėję žvalgėsi ir net žadėjo ten grįžti su šeima.
– Nuo sostinės iki Vilkijos ar kito draugiško Lietuvos miestelio – ko palinkėtumėte visiems, kurie pradeda rudenį su nauju įkvėpimu ir naujais darbais?
– Linkiu, kad kuo greičiau pasibaigtų karas ir visi vėl galėtume gyventi taikiai bei stabiliai, kad pagalių į ratus pagalių nekaišiotų infliacija ar krizės. Tiesiog norisi, kad visiems būtų gera gyventi ir mėgautis savo kasdienybe.
