72-ejų prieniškė Albina Tankevičienė neslepia – kadaise atidaryti čeburekinę nutarė ne iš lengvo gyvenimo. Buvo sunkmetis, trūko pinigų, augo penki vaikai... Šiandien legendinė čeburekinė veikia jau 26 metus. „Nė nepajutau – atrodo, akimirksniu“, – atsidūsta šeimininkė. Darbo čia daug, ir sunkaus, bet kuo pasidžiaugti A. Tankevičienė irgi randa – kad ir tuo, jog 4 valandą ryto pradėjus darbus, niekad neprireikia migdomųjų.
Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Atidaryti čeburekinę ponia Albina nutarė, kaip pati pasakoja, ne iš gero gyvenimo. Kadaise ji buvo kultūros darbuotoja, bet kaimuose ėmus užsidarinėti kultūros namams, darbo neteko. Tada pasuko į visuomeninio maitinimo sritį, dirbo barmene, bet sustojus kooperatyvo veiklai darbo ir vėl neteko.
„Man buvo labai baisu. Keturi vaikai jau buvo užaugę, bet penktasis, jauniausias, dar ėjo į mokyklą. Mąsčiau, kaip aš dabar tą vaiką užauginsiu? Ėjau visur ieškoti darbo, net į senelių namus, mat kavinių, valgyklų Prienuose buvo vos viena kita. Kaip tyčia dar buvo toks metas, kai priimti į darbą norėjo tik jaunus“, – nelengvą laiką prisimena A. Tankevičienė. Priduria, kad sovietiniais laikais auginti vaikus nebuvo lengva, trūko pinigų, mažai tepadėjo ir alkoholikas vyras.
Buvau įpratusi gyventi be pinigų, todėl, kai gavau, spaudžiau, laikiau ir nusipirkau tą kambarį. Kainavo 5 tūkstančius, jei gerai atsimenu, litų.
Viską aukštyn kojom apvertęs kaimynės pasiūlymas
Viskas pasikeitė, kai Albinos kaimynė pasiūlė jai nuomotis gyvenamojo namo verandoje įrengtą virtuvėlę. Moteris sutiko ir nutarė: gamins ir parduos čeburekus.
„Ir ankstesniame darbe virdavome čeburekus. Supratau, kad juos Prienuose perka, bet gaminti nebėra kam, niekas neįsisteigė. Susiradau įmones, kurios iš manęs ims, nes reikėjo mokesčių inspekcijai surašyti raštą. Ir pirko. Viriau čeburekus ir nešiau į mokyklas, buvo atsidaręs pieno baras, aludė – nešiau ir ten“, – prisimena A. Tankevičienė.
Pinigų ji tuo metu neturėjo, viską darė viena. „Bet tų pinigų ir nereikėjo. Kaimynė buvo palikusi indų, tešlą maišydavau rankomis. Pamenu, iš parduotuvės parsinešu miltų, mėsos vienai dienai, išrašau sąskaitą. Produktus iki šiol perku tik vienai dienai – jeigu pritrūko 2 kg mėsos, tai tą pačią dieną nuvažiuojame ir parsivežame“, – pasakoja A. Tankevičienė.
Nors dirbo legaliai, po kurio laiko A. Tankevičienė gavo Maisto ir veterinarijos tarnybos įspėjimą kuo greičiau nutraukti veiklą. Bet įdirbis jau padarytas – negi sėdėsi rankas sudėjęs? Taigi moteris įsigijo kambarį kitoje gatvės pusėje esančiame name.
„Buvau įpratusi gyventi be pinigų, todėl, kai gavau, spaudžiau, laikiau ir nusipirkau tą kambarį. Kainavo 5 tūkstančius, jei gerai atsimenu, litų“, – pasakoja A. Tankevičienė.
Kai tuštinu šiukšliadėžes, niekada nerandu, kad būtų išmesti čeburekų kraštai. Vadinasi, žmonėms skanu.
Pasitarė su architektais ir kambaryje įrengė visus standartus atitinkančią čeburekinę. Dabar juokiasi – pinigų nebuvo, o viską reikėjo įrengti greitai, tad sienas apdėjo plastikinėmis lentelėmis. Šepečiu bakst – ir lūžta. Po trejų metų remontus teko perdaryti.
„Sėkmei niekas negali sutrukdyti, nebent virčiau čeburekus su sugedusia mėsa“
26-erius metus – tiek laiko jau veikia A. Tamkevičienės atidaryta čeburekinė. „Nė nepajutau – atrodo, akimirksniu“, – atsidūsta pašnekovė.
Dabar čeburekinėje pluša nebe vieno, o penkių žmonių rankos. Tik nebe rankos maišo tešlą, o modernios mašinos. Gausesnis per laiką tapo ir meniu – prekiaujama čeburekais, kibinais, spurgomis, kepta duona su česnaku. Žinoma, keitėsi ir kainos: kol dar buvo litai, čeburekas kainavo 90 centų, paskui – litą, dabar – 1,4 euro.
Kone per tris dešimtis metų būta pokyčių, nesikeičia tik viena – nuolatinės pirkėjų eilės. Teiraujuosi A. Tamkevičienės, ar atskleis, kaip jai pavyko nušluostyti nosis net sostinės centre įsikūrusiems restoranams. Juk toks maitinimo verslo gyvavimo laikas iš tiesų įspūdingas!
Pirmiausia pašnekovė pataiso: „Jokia aš verslininkė – milijonų gi čia nevartai, užsidirbam ir tiek.“ O sėkmė...
„Kaip sako viena mano darbuotoja, sėkmei niekas negali sutrukdyti, nebent virčiau čeburekus su sugedusia mėsa. O valgyti žmonėms vis tiek reikia. Pas mus labai perka, jeigu nebūtų pirkimo, tai nieko čia ir nebūtų. Manau, pirmiausia reikia daryti gerą produktą, kad žmogus pajustų, jog skanu. Dabar iš Europos veža picas, kebabus, dar kokius nors dalykus, kurie mano skrandžiui nelabai patinka.
O pas mus žmogus paragauja paprasto, naminio maisto: čia tik mėsa, vanduo, svogūnai ir prieskoniai. Kai tuštinu šiukšliadėžes, niekad nerandu, kad būtų išmesti čeburekų kraštai. Vadinasi, žmonėms skanu“, – sako A. Tamkevičienė.
Kasmet, kai prasideda šildymas, žmonių sumažėja. Pas mus mažas miestelis, žmonės neuždirba. Pravažiuojantys kiek nuperka, tiek.
Čeburekinės moterys savo rankomis kasdien padaro daugybę čeburekų – gal ne tūkstančius, bet nemažai, sako užkandinės įkūrėja. Bet vienodai mėgstami ir kiti produktai – štai mūsų pokalbio dieną A. Tamkevičienė iš 12 kg varškės ir 40 kiaušinių išvirė spurgų, o per pietus jų jau nebuvo likę.
Čeburekinės šeimininkę visi pažįsta – vadina vardu, išeidami šypsosi, dėkoja. Darbo dienai slenkant į pabaigą, drąsiai skambina tiesiai Albinai pasiteirauti, ar dar galima atvažiuoti, ar dar ko liko. „Čeburekinę lanko visi, – šypteli pašnekovė, – ir prieniškiai, ir vilniečiai, savaitgaliais traukiantys į tėviškes Marijampolėje, Vilkaviškyje. Apsilanko ir meras.“
Gyvena tame pačiame name, darbus pradeda 4 ryto, dirba be išeiginių
A. Tamkevičienė gyvena tame pačiame name, kuriame veikia čeburekinė. 4 valandą ryto ji jau sukasi virtuvėje – kasdien pakeičia aliejų, užminko tešlą, pagamina įdarus – varškės, daržovių, grybų, kiaulienos, vištienos – susuka pirmąją kibinų partiją, jei spėja, išverda spurgas.
Tuomet darbą pratęsia darbuotojos, o 7 valandą ryto pasirodo ir pirmieji pirkėjai – ankstyviausi būna darbininkai. Čeburekinė iki 18 valandos dirba kiekvieną dieną be išeiginių.
„Anksčiau sekmadieniais nedirbdavau, bet kadangi viskas brangsta, vis laukiame, ruošiamės nežinia kam. Kasmet, kai prasideda šildymas, žmonių sumažėja. Pas mus mažas miestelis, žmonės neuždirba. Pravažiuojantys kiek nuperka, tiek“, – sako A. Tamkevičienė.
Tiesa, kartą čeburekinė nedirbo dvi savaites. Darbuotojos išskrido atostogų į Turkiją, bet šeimininkė per tą laiką nenuobodžiavo – plovė čeburekinės sienas, lubas.
Moteris pripažįsta – kai pradėjo dirbti, nesitikėjo, kad bus taip sunku. Buvo akimirkų, kai mąstė: kam visa tai? „Pamenu, tada dar su dukra gyvenau. Einu ankstyvą rytą per tokį beržyną, moterys gatvę šluoja, o aš joms taip pavydžiu, kad jos baigs darbą ir eis namo, galvos joms neskaudės“, – sako A. Tamkevičienė.
Kai tiek dirbi, taip nusikali, kad nereikia jokių migdomųjų.
Nepasakytum, kad šiandien A. Tamkevičienei – 72-eji. Sustoti ji sako nenorinti – jeigu prisės, bijo, kad taip ir liks sėdėti. O ir pliusų dirbant – ne vienas. „Kai tiek dirbi, taip nusikali, kad nereikia jokių migdomųjų, – šypteli pašnekovė. – Ir nugaros, sąnarių neskauda.“
Vis dėlto moteris prasitaria, kad dirba, ko gero, paskutinius metus. „Jau pradeda pulti bėdos, vasario 2 dieną buvo ištikęs insultas. Pati pajaučiau, trečią valandą nakties pasiskambinau greitajai, iš karto nuvežė į Kauną. Ačiū Dievui, nelikau luoša, bet smegenys... lyg ir viskas gerai, bet tiesiog reikia mąstyti, ką darai“, – atvirauja A. Tamkevičienė.
Čeburekinė be priežiūros neliks – juk šeimininkė gyvena už sienos, tad sako: „Niekas manęs iš čia neišvys. Kiek galėsiu, tiek padėsiu.“ Užkandinės veiklą perims dvi čeburekinėje ir dabar dirbančios A. Tamkevičienės dukros, vasaros sezonu prie kasos sukasi anūkė.
Mamos pėdomis pasekė dar du A. Tamkevičienės vaikai – Kaune gyvenanti dukra su draugu taip pat turi sėkmingą čeburekų verslą, iš emigracijos grįžęs sūnus čeburekais prekiauja Alytuje.
Pati A. Tamkevičienė sako daug neužgyvenusi – viską atidavė verslui. „Nors man nieko ir nereikia. Svarbu, kad vaikai turėtų“, – sako ji.
Prienuose tikrai geras gyvenimas. Aplink tai kokios žmogžudystės, tai dar kas, o pas mus – ramu, miestas išgražėjęs. Net gaila, kad aš jau sena.
Vis dėlto moteris jaučiasi laiminga. „Anksčiau baisus gyvenimas buvo. Mąstau, vis tiek Lietuva sukūrė šį tą gero. Ne veltui dabar tik tinginiai gali negyventi, o jei dirbi, tai vis tiek gyvensi, daugiau ar mažiau, bet turėsi.
Džiaugiuosi ir savo darbu, ir savivaldybe, štai ir aikštelę prie pat padarė. Prienuose tikrai geras gyvenimas. Aplink tai kokios žmogžudystės, tai dar kas, o pas mus – ramu, miestas išgražėjęs. Net gaila, kad aš jau sena“, – atsisveikindama nusišypso vietinių legendine jau pramintos čeburekinės šeimininkė.
