„Mums nuo vaikystės kartojo, jog suaugusieji turi daug atsakomybių ir problemų. Tuo patikime ir taip gyvename. Aš visada labai tiksliai žinojau, kad nenoriu sustyguoto ir sutvarkyto gyvenimo“, – portalui LRT.lt sako neuroedukatorė ir TV laidų režisierė Vaida Krupavičienė. Ji stengiasi švęsti kiekvieną dieną, miesto centre augina ridikėlius, eina į pasimatymus su vyru, žurnalistu Ignu Krupavičiumi, ir nebijo žaismingai pasižiūrėti į kasdienybę.
Su Vaida susitikome paskutinę vasaros dieną. Prie durų su šypsena pasitiko ir jos vyras, žurnalistas Ignas Krupavičius. Persimetęs keliais sakiniais jis išskubėjo į darbus, o mes pasilikome pasikalbėti. Namuose kvepėjo Vaidos kepamais varškėtukais bei duonos skrebučiu su pomidorų salsa ir keptu kiaušiniu – ji mūsų laukė su vėlyvais pusryčiais.
Įsitaisėme namų terasoje – miesto triukšmo apsuptame žalumos plotelyje, kur galėjome pasidžiaugti paskutiniais vasariškos saulės spinduliais. Pirštais apkabinusi kavos puodelį ir įsitaisiusi ant minkštasuolio, Vaida plačiai nusišypso, o aš vis žvilgčiojau į dvi kiemo pakraštyje matomas lysveles.
– Netikėta pamatyti lysves miesto centre...
– Viena pažįstama papasakojo, kad savo seneliams sukalė lysves Kaune, prie daugiabučio. Pamaniau, kad ir aš noriu. Ji atvažiavo ir sukalė dvi. Dabar čia auginu pomidorus, ridikėlius, mėtas, bazilikus... ir džiaugiuosi, jei kas užauga. (Juokiasi.)
Beje, ir terasą, kurioje kalbamės, sukalė draugai. Man labai gera žinoti, kad tai jų padaryta, kelia sentimentus. Namuose ir daugiau daiktų, atkeliavusių iš brangių žmonių – sienas puošia bičiulio Stasio Eidrigevičiaus paveikslai, puikuojasi draugės nulipdytos vazelės. Yra ir toršeras, Igno parvežtas iš Merkinės, kur lankėsi su projektu „Draugiška Lietuva“, lentynas bei terasą puošia vazos iš mūsų atostogų Italijoje.
Prieš tai gyvenome bute, kuris buvo įrengtas panašiai kaip viešbutis, viskas buvo it sterilu. Patiko, tačiau supratau, jog norisi jaukumo, daugiau šiltų detalių. Taip po truputį čia kuriamės. Jau porą metų ieškome šviestuvo, tačiau vis nesurandame tokio, kokio norime. Jau įsivaizduoju, kaip džiaugsimės, kai jis atsiras. (Šypsosi.)
– Simboliška, kad mus pasikvietėte papusryčiauti. Galbūt ne visi žino, kad, kaip ir jūsų vyras, darbuojatės televizijoje. Tik jį esame įpratę matyti savo ekranuose, o jūs sukatės už kadro – režisuojate LRT PLIUS laidą „Pusryčiai pas kaimyną“, į eterį sugrįžtančią antram sezonui.
– Taigi ir vėl šeštadieniais nuo 12 val. kviesime prie ekranų, kiekvienoje laidoje supažindinsime su vis kitos šalies kultūra, jos žmonėmis, kurie kuriasi Lietuvoje ir kalba lietuviškai. Neabejoju, kad bus įdomu – padvelks Namibija, Suomija, Vokietija, Kolumbija, Vietnamu, Singapūru... Jau pirmoje laidoje – istorija japono, kuris skaičiuoja, jog Lietuvoje lankosi gal 20-ą kartą, žino daugybę gražiausių šalies kampelių, ir, žinoma, kalba lietuviškai. Apie tai jis net kuria tinklaraštį jutube.
Su komanda norime parodyti, kad nepaisant mūsų odos spalvos, aprangos ar valgomo maisto, visi esame pasaulio žmonės, visi turime tokių pačių poreikių, norų ir jausmų, visi valgome pusryčius, visi susikalbame lietuviškai ir norime bendrauti. Skiriasi tik tam tikri gyvenimo prieskoniai, kultūra. Nereikėtų suprimityvinti žmonių – visi esame nuostabūs, unikalūs ir ypatingi. Ir savo laidoje pasakojame įkvepiančias, nepaprastas įdomių žmonių istorijas.
Beje, kai kūrėme pirmąjį sezoną, maniau, kad mes su komanda padėsime tiems, kurie iš tolimų kraštų atvyko gyventi į Lietuvą, tačiau žmonių reakcijos rodo, kad savo pasakojimais keliame ir lietuvių pasitikėjimą savimi. Juk Lietuvoje gyvena daugiau nei 150 skirtingų šalių atstovų, kurie apkeliavę ne vieną pasaulio šalį pamatė Lietuvą kaip nuostabų kraštą, kuriame gera gyventi, išreikšti save. Daugeliui vietinių tai kelia nuostabą ir savivertę.
Aš visada labai tiksliai žinojau, kad nenoriu sustyguoto ir sutvarkyto gyvenimo.
– Raudama ridikėlius iš savo lysvės pusryčiams, užsiminėte, jog pas dažną pašnekovą surandate produktų, į Lietuvą atkeliavusių iš jų gimtųjų šalių.
– Tiesa. Ruošdama pusryčius ir aš susimąsčiau – jei būčiau tokios laidos herojė, ką pagaminčiau? Pirmiausia pagalvojau apie juodą duoną, kiaulieną, iš kaimo parsivežtas uogienes, žoleles, ridikėlius... Tai, kas auga mūsų žemėje. Turbūt visi atsigręžiame į savo šaknis.
Mūsų pašnekovai taip pat vaišina patiekalais, kuriuos ruošia iš tėvynėje užaugusių produktų – meksikietiškų pipirų, egiptietiškų pupelių, indiškų prieskonių... Broliui į Šveicariją taip pat pasiunčiame lietuviškų burokėlių ir kitokių dalykų. (Juokiasi.)
Ir nors „Pusryčiai pas kaimyną“ nėra kulinarijos laida, maistas čia tampa svarbiu simboliu – tai nėra tik priemonė pasisotinti, bet ir kultūra bei pirmasis žingsnis į pažinimą. Juk išvykę svetur pirmiausia skubame ragauti!
– Ir žingsnis į susipažinimą, ir savotiškas ritualas, kuriuo pradedame dieną. Kaip šis ritualas atrodo jūsų namuose? Galbūt anksti keltis pratęs vyras palepina ir pusryčiais į lovą?
– Galime sau leisti prabangą pasimėgauti lėtais, ilgais pusryčiais ne tik savaitgaliais. Tiesa, matyt, ne veltui Ignas dirba laidoje „Labas rytas, Lietuva“ – jei ir nereikia skubėti į eterį, jis pabunda anksti. Tai yra jo laikas ir jis mėgsta pabūti vienas, užsiimti savais ritualais, pavyzdžiui, joga. Tiesa, kažkada buvusi visiška pelėda, dabar jau ir aš tampu šiek tiek vyturiu, bet vis dar mėgstu pamiegoti ilgiau.
Šeštadieniais, kaip sako Igno sūnus, turime tėčio blynų tradiciją. Net jei namuose pasibaigė miltai, kiaušiniai ar dar kas nors, vyras nepatingi nueiti į parduotuvę, kad tik galėtų pavaišinti mus savo keptais blynais.
Mėgsta atnešti ir kavos į lovą. Tik nežinau, ar čia lepinimas – galbūt veikiau gražus pavyzdys sūnui, kaip galima parodyti dėmesį artimam. Todėl manau, kad šeimose visi turėtų vieni kitiems negailėti dėmesio ir kartais palepinti. Ne tik vyrai žmonas, bet ir žmonos vyrus. Tarkime, jei Ignas skuba į darbus, 5 val. ryto jis randa mano iš vakaro paruoštą sveikuolišką kokteilį.
– Beje, visai neseniai, rugpjūčio 29-ąją, buvo ir trečiosios jūsų vestuvių metinės. Galbūt ta proga surengėte ir šventinius pusryčius ar vakarienę?
– Tiesą sakant, vestuvių metinių nešvenčiame. Šią datą mums greičiau primena pasveikinantys vestuvių liudininkai, bičiuliai ar socialiniai tinklai. Esame apie tai kalbėję ir svarstę. Kiek vienas su kitu ištvėrėme? (Juokiasi.)
Mums galbūt net mielesnė mūsų pažinties data, gimtadieniai... Iš tiesų stengiamės švęsti kiekvieną dieną, rodyti dėmesį vienas kitam. Kadangi esu neuroedukatorė, žinau, kad nekalbadieniai ar ėjimas miegoti susipykus yra labai ne į naudą santykiams. Pirmiausia tai teršia mūsų pačių organizmą, aplinką, o remiantis neuroedukacija, mūsų mintys tiesiogiai susijusios su mūsų fizine sveikata. Visi mes esame visatos dalis, sukamės tame pačiame magnetiniame lauke ir energetiškai vieni kitus veikiame. Taigi šeimoje man svarbus natūralus santykis, pagarba ir pokalbis.
– Socialiniai tinklai sako, kad mėgstate susikurti šventę kasdienybėje – einate į pasimatymus namuose, žaismingai žiūrite į gyvenimą. Tiesa, ne visi taip ryžtasi – vadovaujasi įsitikinimu „gal keistai atrodys“.
– Kada mes suaugame ir kada savo galvoje sudėliojame barjerus? Kodėl kažkam atrodo, kad 40-ies sulaukusi moteris negali dėvėti sijono virš kelių, kokios nors neįprastos šukuosenos ar nueiti į pasimatymą su sutuoktiniu? Visa tai tėra stereotipai.
Panašiai yra ir santykiuose. Kai kurie žmonės užsisuka plokštuminiame lygmenyje ir mąsto tik apie buitinius dalykus – kada nuvežti vaiką į mokyklą, kada suplauti indus ar sutvarkyti virtuvę. Dėl to mūsų smegenys, sąmonė ir pasąmonė aptingsta, jaučiamės nelaimingi ir nesuvokiame, kodėl. Tačiau nebūtinai ir analizuojame – tarsi taip turi būti, nes mums nuo vaikystės kartojo, jog suaugusieji turi daug atsakomybių ir problemų. Tuo patikime ir taip gyvename.
Aš visada labai tiksliai žinojau, kad nenoriu sustyguoto ir sutvarkyto gyvenimo. Nebijau pasakyti, kad man nesvarbu, ką apie mane mano kiti, man svarbiausia jiems nekenkti. Tačiau kito žmogaus nuomonė apie mane tėra jo vidiniai dalykai – juk kaip reaguojame į kitą, yra mūsų pačių atspindys.
Aišku, visiems mums būdinga pagalvoti, ką žmonės pasakys. Iš tiesų mūsų ego yra savotiška mūsų apsauga. Tačiau svarbu, kiek mes jam leidžiame. Panašiai yra ir su noru viską kontroliuoti – kontrolė mums siejasi su savotiška apsauga, o jaustis saugiai juk norime visi. Labai sunku išeiti iš kontrolės zonos, nors yra žinoma, kad net ir geras lyderis pirmiausia turi pasitikėti komanda.
Kuo labiau norime viską kontroliuoti, tuo didesnėje įtampoje gyvename, todėl žaismingumas gerina savijautą, kuria artimesnį ryšį su aplinkiniais ir neabejoju, kad ilgina gyvenimą. Noras viską kontroliuoti iš tiesų dažniausiai tik užteršia mūsų santykius su aplinkiniais.
Vyras mėgsta atnešti ir kavos į lovą. Tik nežinau, ar čia lepinimas – galbūt veikiau gražus pavyzdys sūnui, kaip galima parodyti dėmesį artimam.
– Jaučiu, kad remiatės savo, kaip neuroedukatorės, žiniomis. Galbūt dar ne visiems žinoma, kas yra tas neuroedukatorius, papasakokite plačiau.
– Neuroedukacija yra metodų visuma, padedanti žmonėms keisti savo mąstymą, požiūrį ir elgesio modelius. Trumpai tariant, yra žmonių, kurie tenkinasi tik pagrindiniais, būtiniausiais poreikiais, tačiau vien pavalgyti ar pamiegoti nepakanka, tad dažniausiai tokie žmonės jaučiasi nelaimingi.
Neuroedukatorius padeda save pažinti ir pastebėti aukštesnius savo poreikius, susijusius su sąmone, pasąmone ir tuo, kas yra virš to. Jis duoda pagalbos įrankius, tačiau žmogus sau padėti turi pats. Tiesa, svarbu pastebėti, kad neuroedukatorius nėra psichologas ar psichoterapeutas, tad kartais vien jo pagalbos neužtenka.
Tačiau M. Mendelės-Leliugienės sukurti neuroedukaciniai metodai padeda sugrįžti į savo ašį, nuraminti protą, pašalinti iš kūno streso sukeltus skausmus, jei iš pusiausvyros išmušė koks nors nenumatytas įvykis. Neuroedukacija gali padėti susigrąžinti orumo jausmą darbe, jei žmogus darbe jaučiasi nuvertinamas ar pan., kokybišką gyvenimą.
Kuo labiau norime viską kontroliuoti, tuo didesnėje įtampoje gyvename, todėl žaismingumas gerina savijautą, kuria artimesnį ryšį su aplinkiniais ir neabejoju, kad ilgina gyvenimą.
– Panašu, kad šios žinios puikiai praverčia ir dirbant su televizijos projektais, bendraujant su pašnekovais, tiesa?
– Filmuojant laidas man labai svarbu parodyti pagarbą pašnekovui ir jo namams, sukurti jaukumo jausmą. Mano bendravimo įgūdžiai ir žinios išties labai naudingi.
Žiūrovas pamato nudailintą 26 min. laidą, kurią filmuojame bent porą dienų. Dažniausiai atsisėdęs prieš kamerą žmogus susijaudina, įsitempia, o, pavyzdžiui, besisukdamas virtuvėje, atsipalaiduoja ir pradeda atsiverti. Be to, aš žinau, kaip padėti žmogui pasijausti laisviau, tad stengiuosi pašnekovams padėti nugalėti stresą ir įsidrąsinti.
Man visuomet labai malonu, kai baigus darbą laidų herojai džiaugiasi, sakosi pamiršę, kad buvo filmuojami, o pasidalyti mintimis ryžtasi ir, tarkime, pašnekovų artimieji, kurie apskritai drovėjosi ir neplanavo kalbėti į kamerą.
Mane labai džiugina ir tai, kad turiu nuostabią komandą, kuri neskaičiuoja darbo valandų. Jie neateina tiesiog atlikti jiems priklausančio darbo – tai žmonės, kurie iš tiesų nori dirbti, kuriems tikrai įdomu. Mes nenorime tiesiog nufilmuoti laidos, norime pabūti, pažinti ir iš tiesų atskleisti istoriją. Visi dirbame, kad sukurtume kokybišką turinį, kuris pirmiausia patinka mums patiems.
– Prieš tai minėjote, kad geras lyderis pirmiausia turi pasitikėti komanda. Ar jums, kaip laidos režisierei, buvo lengva vadovautis savo pačios pasakytu principu?
– Pagal zodiaką esu mergelė ir struktūros žmogus, nors turiu ir kūrybiškumo bei žaismingumo. Tai tam tikra pusiausvyra, kurios stengiuosi laikytis. Taip pat dirbu su įvairiomis praktikomis, su savimi.
Iš pradžių man buvo sudėtinga, jaučiau daug streso, tačiau mano tikslas ir buvo pasiekti, kad visi dirbtume dėl vieno tikslo. Manau, reikia nusimesti hierarchijas, titulus ir tada galima pasiekti gero rezultato. Ir tai tinka kalbant apie bet kokią sritį. Po pirmojo sezono „Pusryčiai pas kaimyną“ sulaukė daugybės teigiamų atsiliepimų ir atgarsių, tikiu, kad ir šį sezoną žiūrovams bus įdomu.
Laida ,„Pusryčiai pas kaimyną“, kviečianti susipažinti su šalyje gyvenančiais užsieniečiais bei jų šeimomis, per LRT Plius šeštadieniais 12val.
