Sraigtasparnio piloto Gintaro Jankūno darbe rutinos nedaug. Ypač prasidėjus grybų sezonui – tada pats darbymetis. Bet pasienietis ne tik paklydėlių ieško ir valstybės sienas saugo. Jis sraigtasparniu gabena ir donorų organus. Sykį po tokios užduoties sužinojo, kad iš Rygos į Vilnių skraidino širdelę kūdikiui. Dabar vaikas kasmet švenčia du gimtadienius. Būtent tokios akimirkos darbe aviatoriui ir teikia didžiausią laimę.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos valdybos Eskadrilės orlaivio vadas, vidaus tarnybos pulkininkas leitenantas Gintaras Jankūnas – taip derėtų pristatyti šios istorijos herojų, 2018 m. prezidentės Dalios Grybauskaitės už nuopelnus Lietuvai apdovanotą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.
Iš Vilniaus keliasdešimt kilometrų atvykęs į darbą Paluknyje (Trakų r.), jis pasistato automobilį ir lipa į sraigtasparnį. Nežinai, kada kokios užduoties sulauksi, tad kone iki paskutinės valandos nebuvo aišku, ar ir šis pokalbis įvyks, kaip planuota. Bet įvyko.
Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą „Ką žmonės dirba?“. Jame įvairių profesijų atstovai pasakoja apie savo profesinį kelią, darbo užkulisius, kylančius iššūkius ir džiaugsmus.
Lėktuvu nebuvo skridęs
Nuo mažų dienų G. Jankūnas svajojo, kad kai suaugs, vilkės uniformą – galbūt ugniagesio, karininko… Paskui ėmė brandinti kitą mintį: o gal visgi tapti pilotu? Lėktuvu Biržuose augęs jaunuolis niekad nebuvo skridęs.
„Tik matydavau, kaip vadinamieji „kukurūznikai“ skraidydavo ir tręšdavo laukus. Viskas. Pirmą kartą į lėktuvą atsisėdau jau studijų laikais, gal 2000-aisiais, kai prasidėjo praktika“, – portalui LRT.lt pasakoja G. Jankūnas.
Galima sakyti, vyro karjerą nulėmė mokykloje vykusi atvirų durų diena. Atvykę VSAT atstovai jaunuoliams papasakojo apie tarnybą, paminėjo, kad norinčiuosius priims dirbti po studijų į Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Antano Gustaičio aviacijos institutą. „Noriu“, – išsyk suprato G. Jankūnas.
Po 15–20 minučių trukusio skrydžio išlipau visas išbalęs. Suvokiau, kad gerai nė nesupratau, kas įvyko. Jeigu būtų tekę iššokti iš lėktuvo su parašiutu, tikriausiai nebūčiau nieko padaręs.
„Ėmiau žiūrėti, kokių dalykų mokytis labiau, kur galima šiek tiek atsipalaiduoti. Pradėjau skaičiuoti balus, kad nebūtų per mažai ir įstočiau“, – sako jis. Daugiausia dėmesio skyrė tiksliesiems mokslams – matematikai, fizikai, chemijai. Baigė 12 klasių ir įstojo į universitetą. Tik laisvų sraigtasparnininkų vietų jau nebebuvo, tad G. Jankūnas ėmė mokytis pilotuoti lėktuvą.
Pilotuoja sraigtasparnį už 8 mln. eurų
Dalis pašnekovo bendramokslių, juokiasi jis, dar iki studijų beveik gyveno aerodromuose – tėvai buvo sklandytojai, parašiutininkai, akrobatinio skraidymo profesionalai. O štai padangės naujokui G. Jankūnui pirmasis akrobatinis skrydis įsiminė ilgam.
„Turėjome užsidėti parašiutą, ko įprastai daryti neprireikia, su instruktoriumi dar ant žemės aptarėme, ką darome vienu ar kitu atveju. Skrendant buvo nemaža apkrova – tai sulendi į sėdynę, tai pakimbi ant diržų. Po 15–20 minučių trukusio skrydžio išlipau visas išbalęs.
Suvokiau, kad gerai nė nesupratau, kas įvyko. Jeigu būtų tekę iššokti iš lėktuvo su parašiutu, tikriausiai nebūčiau nieko padaręs. Tada galvojau, kur aš įsipainiojau, kokią specialybę pasirinkau“, – krikštą ore su šypsena prisimena G. Jankūnas.
Baigęs studijas lėktuvo pilotas iškart įsidarbino VSAT, bet lėktuvas, kaip pats sako, labai greitai atsidūrė antrame plane – G. Jankūnas ėmė mokytis pilotuoti neseniai įgytą naujovišką, europietišką sraigtasparnį.
„Sraigtasparnis man visada buvo arčiau širdies – taip, jis kai kada lėtesnis, bet su juo gali užkibti vietoje, apsidairyti, nutūpti praktiškai kur nori“, – vardija pašnekovas.
Kiek tiksliai kainuoja jo pilotuojamas sraigtasparnis, aviatorius sako neprisimenantis, bet bus apie 8 mln. eurų. „Du mažesni sraigtasparniai ir šis (matomas nuotraukose – red. past.) kainavo 65 mln. litų. Jie, padedant Europai, buvo pirkti dar 2006 m., prieš įstojimą į Šengeno erdvę“, – paaiškina.
Nurodėme žmogui kryptį, pasakėme išeiti ant geležinkelio. Vidury miškų ant geležinkelio bėgių palikome pareigūną, gal po 20-ies minučių jie susitiko. Pikčiausia, kad tas paklydęs žmogus dar vilko du didelius krepšius grybų.
Grybų ir uogų sezonas – pats darbymetis
Šiandien G. Jankūnas – VSAT Aviacijos valdybos Eskadrilės orlaivio vadas, galintis pilotuoti visų tarnybos eksploatuojamų tipų orlaivius. Kiekviena piloto darbo diena vis kitokia. Kai vykdomi planiniai skrydžiai – viskas aišku: atėjai, pasiruošei orlaivį, suskraidei, prisiparkavai, užpildei reikiamus dokumentus ir gali vykti namo.
Kitomis dienomis tenka pasiruošti ir budėti, laukti signalo. Iškvietimų būna įvairių: pareigūnai leidžiasi į žmonių paieškas, stebi pasienį. Jų užduotys – užkardyti kontrabandą, nelegalią migraciją.
Iškvietimų pasieniečiai sulaukia ne kasdien, ne kasdien į juos ir vyksta. Pavyzdžiui, lapkritį ar gruodį būna dienų, kai dėl prastų oro sąlygų orlaivis tiesiog negali kilti. O štai rugpjūtį prasideda pats darbymetis.
„Tokiu metu vis daugiau žmonių išeina į miškus rinkti grybų, uogų. Nekalbu apie žmones, kurie serga tam tikromis ligomis, bet būna, kad išeina sveiki žmonės ir paklysta. Tada ir prasideda...“ – užsimena G. Jankūnas.
Paklaustas, ar pyksta ant tokių paklydėlių, juokiasi: nepyksta, bet jei pavyks, būtų gerai paminėti keletą dalykų. „Pirmiausia – kyla jausmas, kad žmonės į mišką išeina užsimaskuoti, pasislėpti, kad niekas jų nematytų. Apsirengia vos ne kamufliažinius, tamsius rūbus, jokių išskirtinių detalių.
Kitas dalykas – telefonai. Arba neįkrauti, arba žmonės iš viso jų nepasiima. Dažniausiai, užuot skambinę 112, paklydėliai skambina artimiesiems. Daug skambučių, ryšys prastas, baterija greitai išsikrauna. O juk modernūs telefonai turi funkciją išsiųsti esamos vietos koordinates – tai padėtų susiaurinti paiešką.
Mums ne problema atskristi, ant kelio užvesti pareigūnus, galbūt telefonu bendraujant patį žmogų ant kelio išvesti. Bet kai atskrendi ir sako, kad prieš pusvalandį dingo signalas... Įsivaizduokite, dideliuose Dzūkijos miškų plotuose surasti žmogų nėra lengva“, – kalba G. Jankūnas.
Vėliau transplantologai mums padovanojo du piešinius – pirmąjį su to kūdikio delno antspaudu, o po kelerių metų dar vieną, pieštą paties vaiko.
Jis sako iki šiol prisimenantis, kaip prieš keletą metų sraigtasparniu pakilus į paieškas Varėnos rajono miškuose vienu metu teko ieškoti trijų asmenų. „Vos tik pakilome į paiešką, su mūsų budėtoju per policiją telefonu susisiekė kitas pasiklydęs žmogus, sako, girdžiu sraigtasparnį. Tai susiaurino paieškos plotą, greitai radome tą žmogų. Jis nebepaėjo, buvo patyręs traumą. Pritūpėme šalia, pareigūnai jį atvedė, o tada sraigtasparniu nuskraidinome iki kelio, ten jau laukė greitoji pagalba.
Vos išleidome tą žmogų, klausia, gal galite dar paieškoti kito žmogaus. Jis irgi netoliese girdėjo sraigtasparnį. Tačiau pradėjo prastėti oro sąlygos, degalai į pabaigą... Nurodėme žmogui kryptį, pasakėme išeiti ant geležinkelio. Vidury miškų ant geležinkelio bėgių palikome pareigūną, gal po 20-ies minučių jie susitiko. Pikčiausia, kad tas paklydęs žmogus dar vilko du didelius krepšius grybų“, – dabar su šypsena prisimena G. Jankūnas.
Iš Rygos gabeno donoro širdelę kūdikiui
G. Jankūnui ne sykį tekę sraigtasparniu gabenti ir donoro organą. Tokia užduotis su Nacionaliniu transplantacijos biuru bendradarbiaujančios VSAT pilotams kasmet tenka maždaug po du tris kartus.
Pirmą kartą organą G. Jankūnas į Lietuvą skraidino iš Rygos. Buvo apyžiemis – oro sąlygos prastos, tad pilotas nutarė skristi vizualiuoju būdu, t. y. pažeme. Pasiruošė, pridavė skrydžio planus, tačiau likus kelioms valandoms iki skrydžio sužinojo, kad Rygos oro uostas naktį pagal tokį skrydžio planą atskrendančio orlaivio nepriims.
„Buvo lengvas šokas, nes prietaisiniams skrydžiams – kai saugiame aukštyje skrendama nematant žemės paviršiaus – reikia pasiruošti iš anksčiau, ir oro sąlygos, aukščiai kitokie. Galvojome, ką darysime, nejaugi medikus paliksime ant ledo“, – prisimena G. Jankūnas.
Kilimas ir tūpimas – patys atsakingiausi momentai, daugiau ar mažiau vykdomi rankomis.
Galiausiai aviatoriai nutarė rizikuoti ir paskutinę minutę pakeitė skrydžio planą. Kelionė buvo sėkminga, o po kurio laiko G. Jankūnas sužinojo, kad iš Latvijos į Vilnių sudėtingomis sąlygomis, braudamasis per kritulių debesis, jis gabeno širdelę kūdikiui. Nuo tos dienos vaikas mini du gimtadienius.
„Oho, galvojome, juk dėl prastų sąlygų galėjome tiesiog atsisakyti vykdyti užduotį. Vėliau transplantologai mums padovanojo du piešinius – pirmąjį su to kūdikio delno antspaudu, o po kelerių metų dar vieną, pieštą paties vaiko“, – prisimena G. Jankūnas.
Akimirkos, kai supranti, jog bent truputį prisidėjai ir galėjai kam nors pagelbėti, – išties jautrios, sako pašnekovas. Būtent jos ir žinojimas, kad skrydis nenuėjo veltui, darbe jam ir teikia didžiausią džiaugsmą.
Tūpti sraigtasparniu teko jau 5,5 tūkst. kartų
Praėjusią vasarą Lietuvoje prasidėjus migrantų krizei, darbo padaugėjo, sako G. Jankūnas. Dabar situacija aprimo, tačiau vasarį Rusijai pradėjus karą Ukrainoje darbadieniai vėl tapo intensyvesni. „Atsirado kitokių užduočių, funkcijų, anksčiau jos buvo nustumtos į antrą planą, o dabar eina priekyje“, – tarsteli pilotas.
Jis prisimena ir patirtį per pabėgėlių krizę 2015 m. – tuokart jis dalyvavo tarptautinėje operacijoje Graikijoje. „Pamenu, skrisdamas vieną naktį pro naktinio matymo akinius vandenyje pamačiau mirksinčius objektus. Keista, pamaniau, anksčiau yra tekę matyti mirksinčių objektų, paprastai žvejai taip pasižymi tinklus ir pan. Tik po kelių sekundžių supratau, kad tai – SOS signalas.
Operatorius pritraukė vaizdą termovizorine kamera, sako, yra kažkas šilto. Prisiartinę pamatėme, kad ten – grupelė susikibusių žmonių, o vienas telefonu įjungęs mirksintį pagalbos signalą. Susisiekėme su graikų pakrančių apsaugos kateriu, jie priplaukė ir pradėjo traukti žmones.
Paaiškėjo, kad valtimi plaukė pusšimtis žmonių. Susidūrusi su keltu, valtis nugrimzdo į dugną. Ne visus tuos žmones surankiojome“, – prisimena G. Jankūnas. Sako, įsidarbinęs negalvojo, kad vieną dieną jam teks saugoti Graikijos sienas.
Ore G. Jankūnas jau praleidęs apie 3 tūkst. valandų. Palyginti su komercinės aviacijos pilotais, tai labai nedaug, sako jis. Bet komerciniai skrydžiai kitokie – pakilai ir skrendi nors ir 6 valandas. Sraigtasparnio pilotai dažniau skaičiuoja nutūpimus – G. Jankūnui tūpti teko maždaug pusšešto tūkstančio kartų.
„Kilimas ir tūpimas – patys atsakingiausi momentai, daugiau ar mažiau vykdomi rankomis. Skrydis maršrute pilotui leidžia šiek tiek atsipalaiduoti. Žinoma, snausti negali, bet navigacinės sistemos, autopilotai patį skrydį palengvina“, – pasakoja pašnekovas.
Dabar danguje jis kur kas dažnesnis svečias nei gimtuosiuose Biržuose. Gaila, kad gimtinė į kitą pusę – nepasitaiko praskristi pakeliui. Labiau pasisekė tiems, kas iš Dzūkijos, atsisveikindamas šypteli G. Jankūnas.
