Gera nuotaika ir šiluma net telefonu apdovanojantis vilnietis Remigijus Karaliūnas vos 7-erių sužinojo, kad serga cukriniu diabetu. Sako žinojęs ir tai, kad vieną dieną jam prireiks inksto transplantacijos. Matė, kaip progresuoja dar vaikystėje ligoninėse sutiktų bičiulių liga. „Dabar turbūt visi iš to mūsų būrelio jau amžinąjį atilsį“, – atsidūsta Remigijus.
10 metų – tiek laiko jis laukė donoro organo. 10 metų kas antrą pusdienį turėdavo skirti hemodializės procedūroms. Birželį donoro inksto sulaukęs Remigijus dabar džiaugiasi kiekviena nauja diena ir dėkoja Dievui, gydytojui, donoro artimiesiems.
Kas antras pusdienis – gydymo įstaigose, ir taip 10 metų
„Kaip vaikas tada dar nelabai supratau, atsimenu tik tai, kad pradėjau gerti daug skysčių, naktimis šlapintis į lovą, nors nebebuvau visai mažas, beveik 8-erių“, – akimirkai į vaikystę sugrįžta 44-erių Remigijus. Atsimena, kaip tėvai jį nuvežė į ligoninę, kur po tyrimų paaiškėjo – Remigijus serga I tipo cukriniu diabetu.
Kai tau atliekamos dializės, negali nieko susiplanuoti, kur nori išvažiuoti, nebent derini, kad atliktų procedūras ten, kur išvyksti.
Bręsdamas Remigijus sako susitaikęs, apsipratęs su liga. Gyveno pagal režimą: sveikai maitinosi, reguliariai judėjo. Galbūt ne tiek, kiek bendraamžiai, mat negalėjo pervargti. „Bet stengiausi būti kaip visi“, – sako jis.
Po 30-ies Remigijaus liga jau buvo pažeidusi inkstus. „Beveik visiems diabetikams taip būna – pradėjo blogėti inkstų funkcija, kol galiausiai inkstai nustojo veikti ir prireikė dializių“, – pasakoja vyras.
Neslepia, kad tada gyvenimas labai pasikeitė. Remigijus kas antrą dieną vykdavo į gydymo įstaigą, ten praleisdavo maždaug po keturias valandas – tiek laiko trukdavo viena hemodializės procedūra.
„Gyvenimas labai pasikeitė. Kai tau atliekamos dializės, negali nieko susiplanuoti, kur nori išvažiuoti, nebent derini, kad atliktų procedūras ten, kur išvyksti“, – paaiškina Remigijus.
10 metų kiekvieną savaitę mažiausiai 12 valandų Remigijus praleisdavo gydymo įstaigoje. Tiesa, nuo išvykų tai jo nesustabdė – vyras, susitaręs dėl procedūrų, keliavo ir po Vengriją, ir po Lietuvą. Ir svetur, ir čia, skirtingose įstaigose, jam buvo atliekamos dializės.
Remigijus žinojo, kad vienintelis kelias nutraukti dializes – inkstų transplantacija. „Daugumai mano draugų, su kuriais dar vaikystėje susipažinau ligoninėse, žymiai anksčiau prireikė dializių, jiems anksčiau buvo ir transplantuota. Kai kurie transplantacijos ir nesulaukė. Dabar turbūt visi iš to mūsų būrelio jau amžinąjį atilsį. Su kuo bendravau, tai aš vienas tik ir likau. Nežinau, kodėl, kai kurie buvo ir metais dviem jaunesni...“ – atsidūsta Remigijus.
Kaip tik teko vykti į Kauną, kai mirė Irena Matijošaitienė. Tada ji buvo donorė. Bet kai nuvažiavau ir man atliko įprastus tyrimus, tikrino bendrą organizmo būklę, rado susiaurėjusias kraujagysles. Sakė, bet kurią akimirką galėjo ištikti infarktas.
Žinia apie vos neištikusį infarktą
Visus 10 metų Remigijus laukė donoro organo. Pirmojo kvietimo dėl galimos transplantacijos sulaukė praėjus maždaug pusantrų metų nuo tada, kai stojo į laukiančiųjų eilę. „Kaip tik teko vykti į Kauną, kai mirė Irena Matijošaitienė. Tada ji buvo donorė.
Bet kai nuvažiavau ir man atliko įprastus tyrimus, tikrino bendrą organizmo būklę, rado susiaurėjusias kraujagysles. Sakė, bet kurią akimirką galėjo ištikti infarktas. Tada vietoj inksto man praplėtė kraujagysles“, – pasakoja Remigijus.
Skambučio, kad galimai atsirado tinkamas donoro organas, Remigijus iš viso sulaukė gal dešimt kartų, vyko į ligoninę, bet operacija taip ir neįvykdavo.
Iš pradžių jis laukė vadinamojo inksto ir kasos komplekso, tad porą sykių sulaukęs siūlymo transplantuoti tik inkstą, atsisakė. „Mano pagrindinis noras buvo gauti kasą ir išnaikinti diabetą, nes juk dėl jo sugedo man inkstai, – paaiškina Remigijus. – O bent jau anksčiau buvo tokia politika, kad jeigu gavai inkstą, kasos jau nebegausi.“
Galiausiai transplantacijos planus keleriems metams teko atidėti – dėl diabeto, kaip sako pats Remigijus, subyrėjo čiurna. „Gydytojai iš karto pabijojo operuoti, neatstatė į vietą kaulų, nutiko taip, kad pėdos apačioje išlindo kaulas, turėjau vadinamąją Charcot pėdą.
Gal metus pavaikščiojau, prisitrynė žaizda. Ji niekaip negijo, tad teko operuoti, šalinti dalį kaulo. Tada ketverius metus gydžiau žaizdą. Taigi tuos metus mano eilė tarp laukiančiųjų donoro buvo pristabdyta“, – sako Remigijus.
Kur dingo ketvirtadienis, nežinau. Atsibudau reanimacijoje, bet kad būtų buvę kas blogai ar ką skaudėję, tai ne. Lašelinė pajungta, vaistus leidžia, guli ir tiek.
„Kur dingo ketvirtadienis, nežinau“
„Yra donoras, kviečiame atvykti į Santaros klinikas, galbūt organas tiks jums“, – dar vieno, šįsyk lemtingo, skambučio Remigijus sulaukė šių metų birželio 29-osios rytą. Be Remigijaus, inksto laukė dar vienas asmuo. Vis dėlto po atliktų tyrimų šios istorijos herojus išgirdo, kad gali ruoštis inksto transplantacijai.
„Labai tikėjausi, kad pagaliau pasiseks, bet iš kitos pusės, buvo labai neramu, baisu. Vis dėlto operacija sudėtinga“, – kokios mintys sukosi galvoje prieš operaciją, dalijasi Remigijus.
Tada sako dar spėjęs šiek tiek pabendrauti su artimaisiais. „Bet jeigu visiems praneši, tai paskui nebus ramybės, visi iš eilės klausinės, kaip kas. Taigi pranešiau porai artimųjų ir pasakiau, kad kai jau viskas taps aiškiau, galėsite pasakyti ir kitiems“, – šypteli pašnekovas.
Iš operacijos Remigijus atsimena tik tiek, kad trečiadienio vakarą buvo nugabentas į operacinę, o pabudo penktadienį. „Kur dingo ketvirtadienis, nežinau, – šypteli vyras. – Atsibudau reanimacijoje, bet kad būtų buvę kas blogai ar ką skaudėję, tai ne. Lašelinė pajungta, vaistus leidžia, guli ir tiek.“
Nubudęs po operacijos, Remigijus sako mintyse dėkojęs Dievui, Santaros klinikose jį operavusiam gydytojui urologui Audriui Rimui ir donoro artimiesiems. Apie savo donorą jis žino tik tiek, kad tai buvo vyresnio amžiaus žmogus – tiksliai neatsimena, 68-erių arba 78-erių. „Dar žinau, kad kažkodėl buvo tik vienas inkstas, nors paprastai būna du ir tada transplantuoja dviem asmenims po vieną“, – sako pašnekovas.
Pirmuosius pusę metų po operacijos reikia gerti labai daug vaistų. Ryte pabundu žadintuvui suskambus ir pirmas mano tikslas – išgerti vaistų.
Vaistai – kone kas valandą
Iš ligoninės Remigijus buvo paleistas po trijų savaičių. Donoro organą po transplantacijos kūnas priima kaip svetimkūnį, tad visada išlieka rizika, kad organizmas jį atmes. Laimė, Remigijui taip nenutiko. „Kūnas lyg ir nieko blogo nepasakė apie naująjį organą. Po operacijos liko randas, buvo susiūta siūlė, tad iš pradžių buvo sunku atsikelti, bet paskui viskas ėmė gyti, tyrimai – gerėti“, – sako jis.
Dabar Remigijus gydosi namuose. Stengiasi judėti, mina stacionarų dviratį, išeina pasivaikščioti į lauką, tačiau į ilgesnes išvykas kol kas nesileidžia, nueina nebent į polikliniką, kartais – į parduotuvę.
Kad organizmas neatmestų naujo organo, Remigijus geria imunosupresantus – imunitetą silpninančius vaistus, taigi ypač turi saugotis virusų, infekcijų. Šiuos vaistus jis vartos visą likusį gyvenimą, tiesa, dozės ilgainiui turėtų mažėti.
„Pirmuosius pusę metų po operacijos reikia gerti labai daug vaistų. Ryte pabundu žadintuvui suskambus ir pirmas mano tikslas – išgerti vaistų. Paskui kas valandą vėl – tai vieni, tai kiti, tai treti. Per pietus šiek tiek mažiau, o vakare vėl kas valandą“, – apie sveikimo laikotarpį pasakoja Remigijus.
Bet palyginti su hemodializėmis, geriau kaip nors pasisaugoti tų visų infekcijų, bet būti transplantuotam ir grįžti į beveik normalų gyvenimą.
Šiandien priežasčių džiaugtis – ne viena
Šiandien Remigijus turi krūvą priežasčių džiaugtis: ir besitaisančia sveikata, ir gerėjančia nuotaika, ir tuo, kad atsirado daug laisvo laiko – juk anksčiau kas antrą dieną beveik pusę dienos praleisdavo dializėse, o dabar gali tiesiog ilsėtis. Į darbą Remigijus kol kas dar negrįžo.
„Esu elektronikos inžinierius, šiltuoju sezonu remontuoju elektrinius paspirtukus, žiemą darau kitus darbus. Operacijai mane pakvietė kaip tik per patį sezoną, bet nieko, yra naujas kolega, tai dar spėjau per savaitę jam parodyti, ką ir kaip daryti“, – šypteli darbus prieš operaciją sustyguoti spėjęs pašnekovas. Po operacijos praėjus porai mėnesių, Remigijus jau nekantrauja – artimiausiu metu žada skambinti gydytojai, teirausis, gal jau gali grįžti į darbą.
Remigijus džiaugiasi ir supratingu darbdaviu – sako, dar įsidarbindamas įspėjo, kad iš darbo dažnai teks išeiti anksčiau ir vykti į procedūras: „Sakė, kad viskas gerai, kad važiuočiau, kur reikia, o dienomis, kai nėra procedūrų, gal pavyks darbe pabūti ilgiau.“
Baigdamas pokalbį Remigijus sako, kad jeigu turėtų galimybę sutikti donoro artimuosius, žino, ką norėtų jiems pasakyti: „Iš visos širdies ačiū.“
„Aš visąlaik svajodavau, kad būtų idealu, jeigu medicina, mokslas sugebėtų kažkaip atkurti inkstą iš savų ląstelių, kad nebūtų to atmetimo, kad nereikėtų gerti vaistų. Bet palyginti su hemodializėmis, geriau kaip nors pasisaugoti tų visų infekcijų, bet būti transplantuotam ir grįžti į beveik normalų gyvenimą“, – mintimis dalijasi Remigijus.
Kaip interneto puslapyje informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, vienas efektyvus organų ir (ar) audinių donoras galėtų padėti daugiau nei 7 žmonėms. Inkstų laukiantiems recipientams transplantacija reiškia išsilaisvinimą iš gydymo procedūrų ir gyvenimo kokybės pagerinimą, ragenų laukiantiems – vėl leistų praregėti, o kitiems – tai vienintelė likusi viltis gyventi.
Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 321 žmogus: 74 laukia inksto, 35 širdies, 8 plaučių, 5 širdies-plaučių komplekso, 51 kepenų, 148 ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai.
