Juozas Budraitis – Lietuvos teatro ir kino legenda, režisieriaus Oskaro Koršunovo pramintas daugiaveidžiu Budraičiu. O pats save dėl pomėgio vaikštinėti ir stebėti jis vadina slampinėtoju. Išsamiau apie šį pomėgį ir spalvingus savo karjeros kelius J. Budraitis pasakoja LRT KLASIKOS laidoje „Istoriko teritorija“.
– 1973-iaisiais baigėte Vilniaus universitetą, kur studijavote baudžiamąją teisę. Tačiau teatras ir kinas, kaip jūs pats ne sykį esate pasakojęs, visą laiką buvo šalia?
– Man tai buvo didžiulis perversmas. Galvojau, kad gausiu baudžiamosios teisės specialisto diplomą ir dirbsiu tardytoju ar kriminalistu. Bet kino bakterija savotiškai pakreipė gyvenimą ir labai giliai susimąsčiau. O svarbiausias apsisprendimo elementas buvo pats V. Žalakevičius. Tai buvo nepaprastai įspūdinga asmenybė, apdovanota didžiuliu suvokimu, protu, erudicija ir jausmu. Tas žmogus man kėlė didžiulį smalsumą su juo bendrauti toliau. Galbūt tai ir pastūmėjo, kad likau kine.
– 1990-aisiais bendraudamas su kultūros žurnaliste jūs sakėte: „Niekada nesiimu vaidmenų, kurie prieštarauja mano sampratai apie žmogiškumą, agresiją, skriaudą kitam žmogui. Negaliu jų imtis. Tai jau principinis dalykas.“ Ar iki šiol pavyksta laikytis šio principo?
– Mano gyvenimas klostėsi taip, kad pavykdavo gyventi ne paviršiais, o gilintis į save, į savo gyvenimo suvokimą, žvilgsnį į kitą žmogų, jo atjautimą. Tokie vaidmenys su neigiama žyme man buvo nelabai prie širdies. Galbūt vienas kitas vaidmuo ir atsitiko. Bet emociškai kiekvieną neigiamą reiškinį gali savo naudai paversti ir tam tikru jausmingumu, jausmu, priduoti jam kažkokį gražumą, galbūt, ne visiems pastebimą, tačiau suvokiamą.
– Esate sukūręs daugiau nei 140 vaidmenų. Prieš keletą dienų Rytis Zemkauskas jums uždavė keistą klausimą: ar matėte visus filmus, kuriuose vaidinote? Kaip į šį klausimą atsakėte?
– Kartais man pačiam tai sukelia šypsenėlę. Iš tikrųjų buvo tokių filmų, kurių net nenorėjau matyti. O buvo tokių, kuriuos norėjau pamatyti, bet atsitiko taip, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepamačiau. Bet daugumą, žinoma, esu matęs.
– Kaip teatras paveikė Juozo Budraičio likimą?
– Psichologiškai aš negaliu paaiškinti, kaip aš galėjau įklimpti į tokią veiklą, kurios visiškai nesupratau ir kuri man, tam tikra prasme, buvo svetima. Negalėjau suprasti, kaip aš galėčiau atsirasti tarp aktorių, profesionalų, kurie žino vaidybos paslaptis, kurie yra praėję mokyklą, kurie turi išsiugdę dikciją ir artikuliaciją. Bet Vaitkus turėjo labai stiprią energetiką ir pabandė mane įkalbinti. Pirmąkart atsisakiau kategoriškai, bet po kurio laiko jis mestelėjo man H. Ibseno „Solnesą“. Perskaitęs aš pajutau didžiulį pliūpsnį energijos, kuri manyje yra, bet filmuose beveik neatsiskleisdavo. Buvau stagnavęsis kino vaidmenų vienodume ir man pasirodė, kad būtų įdomu išbandyti save man svetimoje erdvėje. Ir sutikau. Keliskart pasigailėjau, kad sutikau, bet trauktis buvo per vėlu.
Aš turėjau įjungti visą savo organizmą, viską, ką turiu savyje, išmesti į salę iš scenos ir tai buvo nelengva. Tai buvo fiziškas savęs alinimas. Manyje išdygo keistas daigas – repeticijose man būdavo nesmagu, aš tiesiog neapkenčiau repeticijų. Jeigu kas nors nepadaryta, būdavo premjera, tai tuomet manyje įsijungdavo papildomas jungiklis, kuris nemokėjimą užgoždavo tikra energija, kurią skleisdavau, kurią mesdavau į salę. Tai, žinoma, kainuodavo daug, bet salė suklusdavo.
– Atlikote Lenino vaidmenį spektaklyje „Mėlyni žirgai“. Apie šį spektaklį J. Vaitkus yra pasakęs, kad jame buvo „sėkmingiausias Budraičio vaidmuo“. Ką jūs tokio suvaidinote, kad G. Varnas iki šiol tai prisimena ir sako, kad neįtikėtina statyti pjesę apie Leniną ir suvaidinti antisovietinį spektaklį?
– Kažkokiu neįtikėtinu būdu šitas žmogus man atsiskleidė kaip kančios žmogus. Kaip žmogus, kuris neįgyvendino savo svajonių ir nukentėjo nuo savo sukurto monstro, tapdamas ligoniu, paralyžiuotas. Ir šitą paralyžių įdiegiau jam – Leninui. Žinoma, tuomet jis buvo dievybė, apie paralyžių nebuvo galima užsiminti. Bet visiškai atsitiktinai tam tikros detalės išryškino tai ir privedė prie paralyžiuoto, kenčiančio, atgailaujančio žmogaus.
Paaiškėjo, kad žmonėms kažkas suveikdavo, sukrutėdavo matant šitą personažą. Bilietai buvo išperkami akimirksniu.
– Nuolat fotografuojate, kaip kuriamas kinas. Esate sukūręs gausią kolegų filmavimo aikštelių vaizdų kolekciją. Ar sutinkate, kad aktorius fotografuoti itin sunku, nes nuolat mainosi, visuomet yra vaidmenyje?
– Man pačiam sunkiausias užsiėmimas yra būti fotografuojamam. Tuomet aš nežinau, ar aš esu aš, ar esu kitas. Kine filmuojant to niekada nebūna, bet fotografuojant mane iškart stabdo, šaldo, sustabarėja veidas, įsitempia, atsiranda kažkokia grimasa. Galbūt ir kitiems tas pats.
– Esate fotografuotojas, bet pirmiausia – pasaulio stebėtojas. Stebėtojai kažko ieško. Jūs taip pat užsiimate paieškomis – vaikštote, fotografuojate. Ką sako jūsų patirtis – kada gimsta geros nepažįstamų vietų, kuriose nesi savas, kuriose slampinėji ir klaidžioji, fotografijos?
– Turbūt tos, kurios sugauna tam tikrą miesto dvasios dalelytę, žmonių buvimo mano akiratyje, jų elgsenos, kultūros atspindį. Stengiuosi fiksuoti tiesiog sau – tam, kad atsiminčiau tuos momentus, kad žiūrint į tą kadrą atsistatytų mano jutimai, kuriuos tuomet nešiojausi su savimi.
– Ne sykį esate save pavadinęs slampinėtoju. Šį žodį paaiškinate taip: „Tai žmogaus būdas, charakteris, požiūris į gyvenimą.“ Galbūt galėtumėte šią mintį išplėtoti – kas yra slampinėtojas Juozo Budraičio supratimu?
– Tai, kas manyje yra iš prigimties, – žioplinėjimas. Mano tėtis ir mama man sakydavo, kad užtenka žiopsoti, nemandagu atsistoti ir žiopsoti. O jei man įdomu, aš galiu atsistoti ir žiopsoti pusę dienos. Toks jausmas mane veda visą gyvenimą. Man visada buvo įdomu šliaužioti nepastebimam. Jaunystėje, paauglystėje, vaikystėje man didžiausias malonumas buvo nieko neveikti, vaikščioti ir žiūrėti – į žmones, į sienas. Net nežinau, kaip paaiškinti, – toks esu.
Klausykite LRT KLASIKOS laidos „Istoriko teritorija“ įrašo:
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
