„Myliu ir priešus, nes galbūt jie irgi padėjo atsitrenkti į sieną, susivokti, kad pasaulis ne tik šviesus bei gražus, bet kad reikia matyti ir tamsiąsias puses, kartu išvengti agresyvaus pykčio. Dažnu atveju geriausia atsitraukti ir nedalyvauti ten, kur vyksta šėtono puota“, – portalui LRT.lt sako aktorius, režisierius Kęstutis Jakštas.
K. Jakštas puikiai žinomas dėl daugybės teatre ir kine kurtų vaidmenų, režisuotų spektaklių, koncertų, kitų renginių. Įvairiapusis kūrėjas neabejoja – jei nustoji planuoti ar fantazuoti, gyvenimas sustoja. Todėl ir dabar pašnekovas intensyviai ruošiasi pastatymui, įvyksiančiam maždaug po metų. Tiesa, apie ką bus spektaklis, režisierius negali išduoti – atskleidžia tik tiek, kad tai bus skirta jaunimui.
„Vos paviešini planus ir pavadinimus, viskas staigiai pradeda byrėti. O dabar vyksta sunkus paruošiamasis darbas. Reikia surinkti daug medžiagos, atrasti daug šaltinių, sukurti koncepciją, rasti scenų sprendimus.
<...> Noriu pasitikrinti, ar aš dar šviežias savo mąstymu ir kiek suprantu šiandienį jaunimą, jų poreikius. Gal galėsiu jiems pasiūlyti kažką kaip alternatyvą „TikTok“ ar kažkokioms internetinėms erdvėms? Tikslas toks, kad pamatę tą medžiagą jauni žmonės sakytų: „Pabandykime perskaityti ją. Gal visai įdomiai rašo didieji pasaulio rašytojai“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Pokalbyje su LRT.lt K. Jakštas prisimena kelią nuo muzikos iki vaidybos bei režisūros, atvirauja apie intensyvų gyvenimo tempą bei jo pasekmes ir primena istorines pamokas, ypač aktualias šiandien.
Lietuvos kino pramonė – lygiavertė su pasauliu
Neseniai K. Jakštas švedų pagal tikrus įvykius sukurtame mini seriale „Viskis su ledu“ (angl. „Whiskey On The Rocks“, rež. Björnas Steinas) suvaidino vieną iš trijų svarbiausių to meto politikų – Sovietų Sąjungos vadovą Leonidą Brežnevą. Dėl šio vaidmens K. Jakštas IMDB aktorių reitingų sąraše iš 301 163-iosios vietos šoktelėjo į 12 026-ąją.
„Tą akimirką, kaip ir po premjeros, užplūdo jaudulys bei netikėtumas. Po to visa tai nuslūgsta. <...> Yra šioks toks pasididžiavimas, tik sveiko proto rėmuose. Jei lakstysi pakėlęs galvą ir pasakosi visiems, koks tu kietas vyrukas, tai visiškai kvaila. Bet kalbant apie profesinius įgūdžius, pasidžiaugiau, kad jie neprapuolė, jog jie jau tapę tam tikrais refleksais, kaip patyrusiam vairuotojui avarinėse situacijose padedančiais išvengti aštrių kampų“, – apie įvertinimą kalba pašnekovas.
Jis pasakoja, kad filmavimų režimas buvo ypač intensyvus. Aikštelėje netekdavo bimbinėti be darbo – aktorius nuo ryto iki vakaro būdavo prieš kameras. Kelios minutės poilsio – ir vėl dublis.
Vienas sudėtingiausių etapų buvo grimas. K. Jakštas atskleidžia, kad, dar likus maždaug pusantro mėnesio iki filmavimų pradžios, specialiai iš Norvegijos atskrido graikų kilmės grimuotoja. Pagal K. Jakšto veidą ji padarė gipsinę kaukę, o grįžusi į Norvegiją pagal ją sumodeliavo visus grimo fragmentus.
„Tokios prabos, meistriškumo grimuotojų – vienetai, visiškai nenumenkinant mūsų kolegų. Jie irgi puikūs. <...> Beje, plaukus įsodino po plaukelį į smilkinius, į kaktą, kaip vaškinei figūrai“, – prisimena aktorius.
Anot jo, pirmieji grimai filmavimų metu užtrukdavo ir šešias valandas. Maža to, Lenkijoje K. Jakštui specialiai pasiūta uniforma su stormenimis – aktoriaus storinamosiomis priemonėmis.
„Jei, sakykime, pamaina prasidėdavo septintą ar aštuntą valandą ryto, tai į grimo vagonėlį važiuodavau naktį, trečią valandą. Iki pat filmavimo pradžios mane grimuodavo. Tada visą dieną, dvylika valandų, iki vakaro vykdavo bendras filmavimas su viena pertrauka pietums. Stengdavausi nevalgyti, nes tai nepaprastai nepatogus procesas. Pabandykite įkišti šaukštą į burną, kai viskas suklijuota ir sulipdyta! Apsiribodavau vandens atsigėrimu.
Be to, po grimu visąlaik renkasi prakaitas. Stormenys irgi duodavo didžiulę kaitrą. Visąlaik būdavai šlapias“, – dėsto pašnekovas.
K. Jakštas atskleidžia, kad filmuojantis teko padirbėti ir konsultantu: „Kaip tos kartos žmogus, žinai tą mentalitetą. Puikiai supranti, kad taip tikrai nedarytų arba taip nedarė. Taip pat kalbant apie interjero ar uniformos detales. Kadangi tarnavau sovietinėje armijoje, žinau visą struktūrą: antpečių laipsnius, ženkliukų reikšmę eilės tvarka.“
Kalbant apie profesinius įgūdžius, pasidžiaugiau, kad jie neprapuolė, jog jie jau tapę tam tikrais refleksais, kaip patyrusiam vairuotojui avarinėse situacijose padedančiais išvengti aštrių kampų.
Pašnekovo teigimu, kūrybinė grupė apskritai ypač pagarbiai elgėsi su juo ir kitais lietuvių aktoriais: Albinu Kėleriu, Vytautu Kaniušoniu, Giedriumi Kiela, Andriumi Žiūrausku, Andriumi Bialobžeskiu.
„Buvome pastatyti į tą pačią lentyną su visais didžiaisiais: ir švedų žvaigždėmis, ir iš Anglijos atskridusiais labai žinomais aktoriais. Padariau išvadą, kad jau senokai atsistojome į lygiaverčių partnerių su pasauliu registrą. Didžiuojuosi visa Lietuvos kino pramone“, – džiaugiasi K. Jakštas.
Jo nuomone, Lietuvoje išaugo itin stipri ne tik aktorių, bet ir kino režisierių karta, skinanti laurus pasauliniuose festivaliuose: „Norisi pagirti tai, kad jaunoji karta ne kažkokiais kreivais eksperimentais, bet gilindamasi į situaciją, istorijas, psichologijas daro didelius darbus.“
Abejingumas mirčiai ir politiniai autoritetai
„Viskis su ledu“ nukelia į 1981-uosius metus, kai Sovietų Sąjungos povandeninis laivas „U-137“ užplaukė ant seklumos Karlskrunos archipelage Švedijoje. Kaip sako K. Jakštas, tai ne tik šmaikštus bei ironiškas, bet ir realistinis serialas, primenantis istorines pamokas, ypač aktualias nūdienos kontekste. Tą puikiai supranta pašnekovas, pats dalyvavęs kare.
„Kai kare galynėjiesi su mirtimi ir supranti, kad ji čia pat, tai pats sau pasitvirtini, jog galbūt Dievas yra. Paskutinę akimirką vis dėlto prašai – jei gali, padėk. Ilgainiui, kai viskas stoja į vietas, tai užmiršti. Bet pasitvirtini sau kraštutinius dalykus, kad žmogaus gyvybė be galo trapi ir absoliučiai niekas neturi teisės jos atimti kažkokiu fiziniu būdu. Jei suvoki šiandienos tragediją, tave plėšo skausmas ne tik dėl to, kas vyksta, bet ir dėl pasaulio abejingumo. Abejingumo dėl žmogaus mirties.
<...> Viliuosi, kad kažkada, apėję ratą, sugrįš didieji pasaulio politikai, filosofai. Turiu galvoje kokią nors Margaret Thatcher, Ronaldą Reaganą, Kennedy dinastijos žmones. Tokio kalibro. Išmintingi, išsimokslinę, turintys griežtus moralinius principus. Nors ir klystantys, suklumpantys gyvenime, bet tai žmogiška. Tai tokie filosofiniai pasvarstymai, pasvajojimai, kad kuo greičiau ateitų ta valanda. Žmogaus gyvenimas per trumpas, kad atpjautume jį kaip torto gabaliuką, pasvertume, suvyniotume, parduotume ir išsineštume“, – mintimis dalijasi K. Jakštas.
Visgi, pašnekovo nuomone, tokiems politiniams autoritetams ateiti į valdžią reikia tinkamos aplinkos. O dabar ji, pasak K. Jakšto, yra „begalinė erzelynė“.
„Juokingas politinis teatras, visiškai beprasmis. Vien pagalvojus apie tai, kad visi mes žmonės, nei vienas negalintys išvengti ligos, mirties, dar kažko, šitaip nebranginame laiko, tos ketverių metų kadencijos… Duota ketveri metai siekiams, tikslams, o ne plėšimuisi. <...> Plėšytis galima dėl detalių, nuomonių skirtumų, politinio tikėjimo krypčių, dar kažko, bet ne dėl bendros vizijos“, – mano aktorius.
Jis pateikia tarpukario Lietuvos pavyzdį. Anot pašnekovo, tai buvo laikas, kai į valstybės valdymą atėjo idealistai su dideliu noru kurti ir siekti.
„Tas vyksta ir dabar. To negali paneigti. Gyvename puikiai. Tikrai niekada taip negyvenome, bet...“ – apgailestauja K. Jakštas.
Iš muzikos – į 15 metų trukusį teatro gastrolių vajų
K. Jakšto ilgametė kūrybinė veikla įvertinta įvairiais apdovanojimais nuo „Sidabrinės gervės“ iki „Auksinio scenos kryžiaus“. Pašnekovas, retrospektyviai žvelgdamas į nueitą kelią, sako, kad jaunystėje atrodo, jog viską padarei pats, tačiau vėliau pastebi priežastingumus.
„Kodėl tada taip pasielgiau? Kodėl padariau tą? Tada atseki, kad šalia buvo žmonės, kurie gal valingai, gal ir ne, gal su geru patarimu, gal su diržu per užpakalį stumtelėjo ten, kur reikia“, – sako aktorius.
Jis mokėsi Kauno Juozo Naujalio vidurinėje meno mokykloje (dab. Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija). Ten K. Jakštas atsidūrė, nes jo tėvas turėjo vieną griežtą tikslą, kad jo vaikai nepapultų į karą.
„Jo idée fixe buvo, kad jei tapsime muzikantais, nereikės kariauti. Kad būsime kažkur užnugaryje ir rinksime ginklus ar nušautus karius. Būsime laidojimo komanda“, – prisimena pašnekovas.
Tiesa, jis buvo neramus vaikis, mėgęs krėsti išdaigas. K. Jakšto tėvas, būdamas neviltyje dėl sūnaus charakterio, susitiko su garsiu muzikantu, pedagogu Juozu Snieškumi ir paklausė: „Ar šis vaikas kada nors gros? Visgi chuliganas.“ J. Snieškus atsakė paprastai: „Jei cirke beždžionės groja, tai tikrai išmokysiu jį groti.“
„Beje, matyt, yra Dievas danguje. Dabar turiu panašų į save anūką, Jokūbą. Man mama primena: „Žiūrėk į jį ir pamatysi save vaikystėje“, – juokiasi K. Jakštas.
Vėliau K. Jakštas susitiko su teatru. Jo lietuvių kalbos mokytoja Laima Povilionytė įkūrė dramos būrelį. Į jį vos ne per jėgą atsiviliojo ir būsimąjį aktorių.
„Ten įklimpau iki ausų. Sutikau gyvenimo draugus, su kuriais ir vėliau palaikėme tą kryptį. Tai ir amžinatilsį Jūratė Paulėkaitė, viena garsiausių scenografių“, – sako jis.
Bestudijuodamas aktoriaus meistriškumą Valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), K. Jakštas mokėsi pas tokius žinomus pedagogus kaip Dalią Tamulevičiūtę, Remigijų Vilkaitį, Algirdą Latėną.
„Nežinau, koks čia likimo pirštas, bet amžinatilsį kompozitorius Kęstutis Antanėlis, sužinojęs, kad Eimuntas Nekrošius stato spektaklį „Meilė ir mirtis Veronoje“, paėmė mane už ausų ir per jėgą atvedė. Sako: „Paklausyk, kaip tas bernas dainuoja ir kaip juda.“ Tada buvau pakviestas į pirmąjį E. Nekrošiaus spektaklį.
Prisimenu, tų gastrolių fone jis pasisodino mane ir aktorių Ramūną Rudoką. Sako: „Su tokiais darbščiais vyrais kaip jūs aš noriu dirbti.“ Tuomet visas mano sąmoningas gyvenimas pajudėjo E. Nekrošiaus spektaklių link. Visą gyvenimą turėjau, iš ko mokytis. Turbūt iš geriausių“, – pasakoja K. Jakštas.
Tuomet prasidėjo 15 metų trukęs gastrolių vajus. Aktorius, turėdamas vaidmenį kone visuose spektakliuose, keliaudavo iš lėktuvo į lėktuvą.
„Būdavo, kad vienos sudėties trupė grįžta namo, o aš jau skrendu į kitą šalį vaidinti su kitu spektakliu. <...> Apvažiavome daugybę festivalių. Paraleliai sutikdavome žinomiausius pasaulio statytojus: Robertą Wilsoną, su kuriuo man ir dabar neseniai teko susidurti (K. Jakštas vaidins naujausiame R. Wilsono spektaklyje Nacionaliniame Kauno dramos teatre – LRT.lt), Janą Fabre, Robertą Lepage. Jų spektaklius matydavome realiai ir daug anksčiau negu jie pakliūdavo į mūsų eterį. Tai irgi buvo mokykla“, – tikina pašnekovas.
Apie užaugintą teatrą ir mylimus priešus
Vėliau E. Nekrošius parodė K. Jakštui kitą kryptį – patarė judėti režisūros link. Tam pritarė ir K. Jakšto žmona, taip pat pastūmėjusi stoti į teatro režisūros magistrantūrą pas Joną Vaitkų. O 2008 metais K. Jakštą pakvietė Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) vadovas Benjaminas Želvys.
„Mane pasisodino, patardė ir pasiūlė pastatyti man visiškai neįprasto žanro spektaklį. Ir dar teatre, apie kurį tik iš legendų galėjau žinoti, kas ir kaip. Tada dariau savo pirmą didįjį bandymą. Nuoširdžiai, sunkiai dirbau su visa trupe, choru. Švelniai tariant, tuo metu radau teatrą, teneįsižeidžia visi tuo metu dirbę, silpnoką tiek aktorine, tiek pastatymų prasme“, – sako kūrėjas.
Netrukus po to K. Jakštas tapo KVMT vyriausiuoju režisieriumi. Jis džiaugiasi, kad per daugiau nei 20 darbo metų pavyko teatrą užauginti, ypač žanrų požiūriu.
„Šiandien žanrų įvairovė šiame teatre tikrai didelė, pradedant operomis, operetėmis, miuziklais, baleto, modernaus šokio pastatymais, operomis, muzikiniais spektakliais vaikams. Turime visą paletę ir atėjusią labai stiprią mano studentų kartą.
<...> Bet kuris jų, pakviestas į tą pačią filmavimo aikštelę, puikiausiai dirbtų kaip gerai išlavintas aktorius. Tai karta, universaliai gerai dirbanti tiek operoje, tiek operetėje, tiek miuzikle, tiek vaidyboje, tiek šokyje, tiek judesyje. Tyliai sau pasididžiuoju, bet ne savimi, o jais, kad žmonės pamilo teatrą ir darbą teatre taip, kaip mane išmokė mylėti. Arba mokosi taip mylėti, kad į teatrą ateiname dirbti, o ne vegetuoti“, – dalijasi K. Jakštas.
Jis pripažįsta už pasiekimus karjeros kelyje esantis dėkingas ne tik bendražygiams, bet ir ne visada palaikiusiems žmonėms.
„Myliu ir priešus, nes galbūt jie irgi padėjo atsitrenkti į sieną, susivokti, kad pasaulis ne tik šviesus bei gražus, bet kad reikia matyti ir tamsiąsias puses, kartu išvengti agresyvaus pykčio. Dažnu atveju geriausia atsitraukti ir nedalyvauti ten, kur vyksta šėtono puota. Supranti, kad tai visiškai beprasmiai reikalai.
Išvados turbūt tokios, kad [reikia] nuosekliai, kasdien po žingsnį eiti į priekį ir daryti tai, ką darai, maksimaliai gerai, kaip gali. O visa kita – klaidų visi padarome. Kartais išeina tikrai geras spektaklis ir tu vis tiek kažkuo nepatenkintas, o kartais labai vidutinis. Bet duokite teisę klysti ir man. Aš irgi žmogus“, – sako režisierius.
Nepavyksta išvengti ir pervargimo
K. Jakštas pripažįsta, kad gyvenant tokiu intensyviu tempu kartais pasitaiko sunkių momentų – net kraštutinių nuopuolių.
„Nežinau, gal šiandien tai vadinama depresija, kai ryte net iš lovos negali atsikelti iš kažkokios nevilties. Šiandien, kai jau viskas gerai, kai daugmaž išmokau balansuoti gyvenime, visada prisimenu, kaip tada buvo sunku atsikelti ir pasikloti lovą. Atrodo, tai buvo neįmanoma užduotis. Yra visko buvę. Nemanau, kad reikia tuo girtis ar pasakoti. Visi žmonės turi tų pervargimo ar panašių momentų“, – atvirauja aktorius.
„Visąlaik galvojau, kad esu velniškai fiziškai stiprus bernas. Jaunystėje daug metų sportavau, buvau kandidatas į sporto meistrus, dziudo, imtynių. Maniau, kad tos tvirtybės man užteks visam likusiam gyvenimui. Bet jaunystės metais dieną dirbi, o naktį šventi jaunystę. Sulig metais tai pasidaro kaip papildomas krūvis, slėgis. Taip jau nebegali atsipalaiduoti“, – priduria K. Jakštas.
Todėl norėdamas atsitraukti nuo rūpesčių, jis mėgsta pasiimti į rankas knygą – jei tik būna noro po perskaitytos tikslinės literatūros.
„Kiekvieną dieną turi didelį kiekį atneštų naujų pjesių, libretų, gana neįmanomą kiekį perklausyti muzikos. Niekada negali diskutuoti su oponentu ar pristatyti projektą, kai nesi išklausęs įvairių interpretacijų. <...> Tai pragariški darbai. Jei po viso to nebūna bloga, dar pasiimi skaityti knygą“, – dalijasi pašnekovas.
Nenuostabu, kad ant jo staliuko šalia lovos kai kurie kūriniai guli ir penkerius metus.
„Kai kurios [knygos] tokios sudėtingos, kad perskaitai du, tris, keturis puslapius ir supranti, jog tavo indas pripiltas iki pat kakliuko viršaus. Pavyzdžiui, visi žinome Antoine de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“. Bet paskutinė jo knyga „Citadelė“ – giluminis filosofijos gręžinys, koncentratas. Turi įjungti visas smegenis, kad galėtum eiti ir būti kartu su autoriumi“, – teigia K. Jakštas.
Šiandien, kai jau viskas gerai, kai daugmaž išmokau balansuoti gyvenime, visada prisimenu, kaip tada buvo sunku atsikelti ir pasikloti lovą.
Ypač aktorius mėgsta istorines, biografines knygas. Pasak jo, tokie leidiniai leidžia pasprukti į praeitį: „Galiu pabėgti nuo šiandienos ir modeliuoti praeities dalykus, kokiais keliais atėjome į šiandieną bei kokia galėtų būti mūsų ateitis.“
Jis prisimena kartu su Kipru Mašanausku, Arnu Ališausku ir Goda Simonaityte parašytą roko operą „1972“ apie Romą Kalantą. K. Jakštas pasakoja, kad komanda ilgai rinko medžiagą, kruopščiai dėliojo ją. Nors kurdami scenarijų pasitelkė ir šiek tiek fantazijos, visgi atspėjo tikrą istoriją.
„Viena moteris, pamačiusi spektaklį, sakė, kad iš tikrųjų taip buvo! Pasak jos, mano sugalvota pirmoji R. Kalantos meilė – jos pusseserė. Anot tos moters, viskas taip ir buvo, kaip esame padarę spektaklyje. Man tai buvo didžiulis šokas. Papasakojo dar daugiau faktų apie tos istorijos tęsinį ir tiesiog pribloškė mane. Ne veltui sėdėjome prie šio didelio kūrinio ir prie to istorinio žmogaus, tais laikais padariusio didžiulį perversmą bei praskaidrinusio žmonių protus“, – dėsto K. Jakštas.
Tiesa, aktorius atsipalaiduoja ne tik nardydamas istorijos vingiuose – taip pat mėgsta leistis į jau tradicija tapusią netikėtą kelionę su šeima.
„Čia žmonos nuopelnas, kad ji savaitei ištraukia mus iš visų rutininių darbų. Susodina visą šeimyną prieš faktą ir sako: „Štai, nupirkau nakvynę tame mieste.“ Sakykime, Prahoje. Tada per tam tikrą laiką turime nuvažiuoti ten. Taip rizikingai prieš kelerius metus leidomės į pirmą kelionę, pernai buvo antra. Tas labai suvienijo mus. Išvažiuodami vienas kitam pasižadame, kad kelionėje jokio pykčio neturi būti. Jokių ginčų, susipykimų. Turime maloniai praleisti laiką. Tai pavyksta“, – sako K. Jakštas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
