Šįvakar sėdėsiu namelio terasoje ir žiūrėsiu į spingsintį kalnelį miške. Virš jo praskris lėktuvėlis. Dingtels, kad norėčiau pažvelgti į žemę iš piloto kabinos.
Kai įsigijau sodybą, nė neįtariau, kad ten – senos kapinaitės. Išdavė pirmosios Vėlinės, kai iš Lenkijos atvažiavo čia palaidotųjų giminės ir prie kiekvieno kapelio uždegė bent po dvi žvakes. Kalvelės viršuje iškilęs granitinis kryžius imituoja nukapotą medį – čia palaidoti tėvai ir jų vaikai, vienas – ką tik gimęs, o mamos mirties data – ta pati. Prie to kapo dega daugiausiai žvakučių.
Kiti antkapiai buvo apirę. Šiame kaime užaugęs mano kaimynas keletą metų juos atstatinėjo – atgal įmūrijo aplink besimėčiusius geležinius kryžius-saulutes, kitus pats suformavo iš betono ir papuošė akmenukais. Dabar kapinės kasmet sulaukia lankytojų, o jų paliktos žvakės dega visas dvi mirusiųjų šventės paras.
Tos šviesos ramina – gal dėl to, kad jas uždegant mezgasi daugialypiai ryšiai. Ne tik su anapusybe, bet ir tarp kaimynų, tarp seniau čia gyvenusių žmonių ir gyvenančių dabar, tarp Lietuvos ir Lenkijos, kurių istorija šioje vietoje skausmingai persipynė.
Vis dėlto šiemet kartu ir neramu. Nes ką tik buvo rinkimai ir apčiuopiama dalis Lietuvos piliečių nubalsavo už žmogų ir partiją, kurie mus kviečia niekinti kitus mirusiuosius – žydus. Nes valstybės vadovas siūlo tik pakeisti retoriką, kad būtų patogiau antisemitus sodinti prie valstybės vairo. Nes vėl viešumoje skamba žiauri vaikų skaičiuotė, pridengta žodžio laisve ir iškreiptu tolerancijos kitokioms nuomonėms principu.
Antisemitų egzistavimas šalia man – ne naujiena. Bet rinkimų rezultatai ir valdžios formavimosi peripetijos paskatino prisiminti savo pačios virsmą. Juk prieš trisdešimt metų ir aš beveik nieko nenutuokiau apie šią kruviną Lietuvos istorijos dėmę. Tikėjau sakančiais, kad žydai gi patys prisiprašė parėmę bolševikus. O šiandien šiurpstu prisiminusi anuometines savo pažiūras, kurias formavo okupantų manipuliacijos istoriniais faktais.
Pirmiausia – ištrinant atmintį, neženklinant Holokausto vietų, nes naciai gi išžudė ne žydus, bet sovietinius piliečius. Paskui – per buitinį antisemitizmą, kai baisius skaičiuotės žodžius kiemuose skandavo vaikai ir jų niekas nesudraudė. Nors tie patys suaugusieji mėgdavo pabrėžti, kad per karą lietuviai juk gelbėjo žydus. Su tokiais įsitikinimais ir iškeliavau į pasaulį tuometinė aš – studentė iš ką tik atkurtos nepriklausomos Lietuvos. Tame pasaulyje dar ilgai nesupratau, ko tie vakariečiai į mus bado pirštais, vadina žudikų tauta – juk žudė vokiečiai, ar ne? Ir kodėl jie muziejuose pasakodami apie Antrąjį pasaulinį karą tik Holokausto kontekste pamini Lietuvą ir visai nepamini Stalino teroro?
Šie klausimai buvo tokie nemalonūs, kad atsakymo į juos vengiau ieškoti. Bet kartą man į rankas pateko angliška knyga, kurią atsiverčiau iš nuobodulio ir tik todėl, kad aplink nebuvo kitų. Nei autoriaus, nei pavadinimo neatsimenu. Tik temą, sudarymo principą ir vieną skyrių. Knygos autorius kalbino žudikus iš viso pasaulio norėdamas suprasti, kodėl jie žudė. Žudymo aplinkybės, aukų skaičius, vietos ir laikotarpiai skyrėsi, kaip ir žudikų pilietybės. Vienas jų buvo iš Lietuvos – taip ir parašyta: Lithuania, ne Soviet Union, bet Lithuania. Jis buvo vienas tų, kurie šaudė į moteris ir vaikus, sustatytus prie milžiniškos duobės.
Knygos autoriui jis, regis, nesigėdydamas pasakojo, kaip jam smagu buvo stebėti ir jausti aukų baimę, ypač – motinų pastangas kažkaip pridengti savo vaikus, instinktą bent sekundę ilgiau juos išsaugoti, paslėpti nuo vaikų žudynių vaizdą, nors ir suvokiant, kad nieko iš to nebus. Tai matydamas lietuvis žudikas jautė malonumą.
Suprantu, kad čia – tik vienas iškrypėlis ir nereikia su tokiu personažu tapatinti visos tautos. Vis dėlto skaitant man buvo gėda. Ir ta gėda paskatino keistis – sužinoti daugiau, suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Tyrinėdama karo metų fotografiją atsiverčiau nacių okupuotos Lietuvos laikraščius. Iškart po birželio sukilimo jie buvo pilni sovietinių okupantų nužudytų žmonių fotografijų ir pasakojimų apie tardytojų žiaurumus. Pastebėjau keistą disonansą. Stengdamiesi įsiteikti nacių valdžiai tie laikraščiai vedamuosiuose straipsniuose ragino skaitytojus padėti šlovingai vokiečių tautai išvalyti Europą nuo žydų, parėmusių sovietinę okupaciją. O iš sovietinių kalėjimų išlaisvinti žmonės, priešingai, pabrėžė tai, kad jų didžiausi kankintojai buvo ne rusai ir ne žydai, bet parsidavę lietuviai. Tai jie šlykščiausiai elgėsi su kaliniais. Tų laikraščių skaitytojai tikriausiai patys rinkosi, kuria laikraščio dalimi tikėti. Juolab kad pažinojo šalia gyvenusius žydus kaip parduotuvėlių savininkus, puikius batsiuvius ar siuvėjus, dailininkus ar fotografus, gydytojus ar net kovų už Lietuvos nepriklausomybę savanorius.
O prieš kokį dešimtmetį nusipirkau knygą „Panerių dienoraštis“. Tai – prie pat žydų egzekucijos vietos gyvenusio Kazimierzo Sakowicziaus liudijimas apie tai, kas ten vyko 1941–1943 metais. Tiesiog prie jo namų. Nieko neslepiant. Nemėginant sutrukdyti pamatyti ar išgirsti. Tad žmogus kasdien užrašinėjo, ką matė. O matė ne vokiečius, bet lietuvius, kurie atvarydavo žydus prie duobės ir liepdavo nusirengti. Griebę mergaites už kasų trankė į akmenis, vilko jų motinas žeme, kol sulūždavo kaulai. Jei kas iš atvežtųjų traukiniu mėgindavo sprukti, su tais susidorodavo žiauriausiai. Kartais atveždavo vien gražias merginas ir jas prievartaudavo prieš nušaudami.
Jei ši mano pasakojimo dalis atrodo per žiauri ir netinkama radijui, tai ji – tik nudrenuota santrauka to šiurpo, kurį skaitydama supranti, kad kraujas gyslose stingsta ne metaforiškai. Šiandien jis vėl stingsta išgirdus, kad neapykantą žydams kurstančiam Seimo nariui siūloma tik pakeisti retoriką ir viskas bus gerai. Antisemitizmą, pasirodo, galima įteisinti ir įrašyti į valdžios darbotvarkę. Į Lietuvos politinę programą.
Taigi žiūrėdama į spingsintį kalnelį šiemet kaip niekad suvokiu, kad Vėlinių žvakės dega ne visiems ir ne visur. Žydų kapinėse likusiuose tuščiuose plotuose tamsu, nes ten jau seniai nebeliko ką laidoti. Bet švieselių gausa kitur šį faktą pridengia. Kad užmezgę ryšį su mirusiaisiais vėl pasijustume geresni, nusipelnę amžinybės. O minėtam lėktuvėlio pilotui atrodo, kad Lietuvoje padaugėjo tamsoje švytinčių miestų, tarsi visi išžudytieji būtų sugrįžę, tarsi čia niekada neįsišaknijo neapykanta. Ir milijonai virpančių žvakių siunčia vilties telegramą: mirtis šioje žemėje visada bus tik gyvybės rato etapas ir niekada – teroro įrankis.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
