Išgirdę frazę „vasaros garsai“, tikriausiai įsivaizduojate čirpiančius žiogus, retkarčiais vis dar prisimenančius suulbėti paukščius, jūros šniokštimą, upelio gurgėjimą per akmenis, ežero tylą, lėtai teškantį lietų, griaustinio pagrūmojimus, medžių ošimą, kartais užsibaigiantį užverstais keliais ir nutrauktais elektros laidais.
Šiuos vaizdus suregistravau klausydamasi Vivaldžio „Vasaros“ dalių: allegro con molto, adagio ir presto. Supratau, kad barokinė gamta skambėjo panašiai kaip dabar. Bet tai – kaimo idilė, įmanoma tik protarpiais. Šių laikų Vivaldis į koncertinį ciklą turėtų įkomponuoti ir kitokių garsų. Mažų mažiausiai – tolumoje dundantį traukinį, praūžiantį automobilį, valandų valandas blerbiančią žoliapjovę ar iki tamsos laukuose dirbantį kombainą. Ir vis tiek kūrinys būtų neišbaigtas, jei kompozitorius neužsuktų į miestą.
Vilniuje šios vasaros garsus formuoja „didžiausias istorijoje“, kaip teigia savivaldybė, šilumos tinklų atnaujinimo projektas. Kiaurą dieną už lango birbia elektros generatorius, trata cemento ir asfalto kirtikliai-kūjai, ūžia žemkasės ir kitokia technika, kurios neatpažįstu. Šie garsai perrėžia įprastą miesto gausmą, kuris beveik toks pats visais metų laikais, tik vasarą troleibusų padangos nešliurpsi per pažliugusį sniegą. Rieda sausai. Tiesa, dvi dienas statybų garsai buvo nutrūkę. Tik šniokštė lietus ir stogo čerpes barškino vėjas. Darbininkai išsislapstė, palikę traktorius ir tvoras, kurias žvangiai vartydamas smaginosi vėjas. O paskui viskas grįžo į savo vietas. Amžinų rekonstrukcijų garsus įtaigiau nei aš aprašė Undinė Radzevičiūtė romane „Minaretas ir 7“. Romano herojė rašytoja, kurios darbui būtina tyla, pabėga į menininkų rezidenciją barokiniuose Bambergo rūmuose. Tačiau ir ten randa kapitalinį remontą, o dar – triukšmingą kaimyną iš Irako.
Aš irgi vis bėgu. Iš pradžių – į Tokiją, kur gegužės pabaigoje atidarėme Baltijos šalių fotografijos parodą. Pirmas įspūdis išlipus iš taksi – tyla. Čia gyvena trylika milijonų, bet girdi tik pravažiuojantį dviratį ir apibendrintą murmesį. Visi automobiliai – turbūt elektriniai ar bent jau hibridiniai, nes tik švelniai zyzteli variklis ir pragurgžda padangos. Aišku, transporto arterijos triukšmingesnės, bet dažniausiai jos viadukais iškeltos virš vaikštinėtojų ir burzgesys išsisklaido ore. O apačioje nė nejunti aukštybėse skriejančio srauto, kartu su kitais tipeni tyliomis gatvėmis, kur nepragriaudės joks motociklas be duslintuvo. Beje, šaligatviai – lygutėliai, tad eidama dairiausi į pastatus, dažnai suprojektuotus garsiausių pasaulio architektų. Ir buvo ramu, kad nei žmonės, nei dviračiai į mane neatsitrenks, nes japonai paiso kito erdvės – dviratininkas pristabdo privažiavęs kliūtį – tave, o ne signalizuoja.
Ten irgi teko praeiti aptvertas remonto vietas, bet garsų neįsidėmėjau. Gal tai kažkaip sureguliuojama taikant taisykles, kurios mus nustebino rengiant parodą – gali gręžti sienas tik tol, kol menų kompleksas „Spiral“ uždarytas. Kai įprastu laiku pasirodo lankytojai, dirbama tik už širmos – tyliai. Gali tik atsargiai nutipenti į žiūrovų jau lankomą parodos dalį, kad priklijuotum trūkstamą etiketę. „Palaikyk rėmą… Ne, pasuk į kairę… Šituos pastumkite“, – sakėme tik pašnibždomis. Garsai neturi trukdyti geriantiems kavą ar meno dirbinių parduotuvės pirkėjams.
Grįžus į Vilnių, vėl – burzgimas, gręžimas, tratėjimas. Belieka bėgti į sodybą, įsikūrusią atokiau nuo miestelių ir kaimų, beveik miške. Žiogai ir paukščiai garantuoti. Ir varlės – nebekurkiančios, tik pliumptelėjančios į kūdrą. Bet vakaras neištesi pažado. Peizažą raižo smėlio keliukais birbiantys motociklai. Tiesa, jie – įprastas nuotykis. Blogiau, kad septintą valandą pasigirsta tolimas muzikos dunksėjimas. Iš pradžių dar galima apsimesti, kad nieko tokio, bet saulei leidžiantis garsėja, garsėja, kol galiausiai žviegia jau tarsi mano pievoje. Keikiam kaimynus, gyvenančius už pusės kilometro, nes garsas – iš ten. Debesų suraižyto raudono dangaus dramą įgarsina užstalės dainų pasažai – kartais net rusiški. Žvaigždes – tūts tūts tūts, rrrrr rrrr, tūts tūts tūts, rrrau hau vau vau. Bet čia jau akomponuoja mano kalytė Pepė ir kiti aplinkinių kaimų šunys, mėginantys nuvyti garsus-įsibrovėlius. Prie laužo nesiriša kalba, nes visi „dirbame su savimi“, kad nepyktume. O dar laukia naktis. Ir jau dabar aišku, kad šita muzika nesiliaus iki ryto, nes taip jau buvo.
Kai draugai kažkaip užmiega ar tik apsimeta, kad pavyko, trinagiu išsklaidau laužą ir einu pas tuos kaimynus. Tik pasakysiu, kad čia ir mes esame. Mandagiai. Negrėsmingai. Trinagis – tik šiaip, pasiramsčiuoti, nes koją skauda. Nors jau naktis, bet dar ne iki galo tamsu – kelią matau, matau ir trobelių siluetus. Virš horizonto tupi didelis oranžinis mėnulis. Keliukui leidžiantis nuo kalvos, prasmenga miške, pakylu – vėl pūpso. Mano bendrakeleivis. Staiga už nugaros girdžiu šnopavimą. Atsigręžiu – du žibantys taškai. Neišsigąstu – tai tik ištikimoji Pepė, dar viena pakeleivė. Kai prieinu upelę, suprantu, kad garsas sklinda ne iš kaimynų, o iš kito kaimo. Einu ten. Bet priėjusi matau, kad ir čia tamsu, visi miega, tik šunys loja atsiliepdami į grikių laukuose pergalingai tvinksintį tūts tūts tūts. Įdomiausia, kad einant tris su puse kilometro garsas nė kiek nepriartėjo – lyg jis būtų kosminis kūnas ar bent horizontas. Teks sukti atgal – juk tą patį kelią reiks paržingsniuoti jau medinėmis kojomis. Nuovargis toks, kad turbūt galėsiu nusispjauti į tuos garsus. Miegoti. Kaip nors.
Kitą rytą žiūriu į katės parneštą žiogą, gulintį ant terasos kilimėlio. Jis jau nebegros. Lyg įsibrovėlių sunaikintų vietos garsų simbolis. Žiogas jiems – aborigenas, kaip ir mes visi – čia gyvenantys kaimiečiai ar atostogaujantys miestiečiai. Kaimo turizmo sodybų klientams pats kaimas – tuščia teritorija, kurią galima okupuoti savo garsais ir ne tik. Iš kur tokia atgrasi kultūra? Japonija nuo čia labai toli – ne tik geografiškai.
Toks garso įrašas būtų ir likęs manojoje šios vasaros muzikos plokštelėje, jei nebūčiau nuvažiavusi į „Literatūros salas“ Suvalkijoje. Ten irgi apsistojome kaimo turizmo sodyboje, pavadintoje „Karaliaus krėslas“. Saulei leidžiantis vaikštau po sodą akmenų takeliu. Pavėsinėje susibūrę studentai ir dėstytojai vienas po kito skaito poeziją, savo ir ne. Toliau, prie lauko stalo, kažkas groja gitara. Trapūs skimbčiojimai kyla, susimaišo su lapų šlamesiu, sušiaušia kūdroje bangeles ir pliumpteli. Šį garsą jums ir palieku vasaros tęsiniui.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
