Druskininkuose atidarytas pirmasis pasaulyje Jacques`o Lipchitzo muziejus. Šiuo įvykiu į Lietuvą grįžta pasaulinio meistriškumo kūryba. Sugrįžta ir autorius, kurio atminimą iš Lietuvos kultūrinės savimonės norėjo ištrinti sovietai.
Mirtis prieš atmintį
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) vadovo pareigas šią savaitę pradėjęs eiti Sergejus Kanovičius vylėsi, kad naujasis muziejus bus ne tik atminties, bet ir susitikimų vieta, kur diskutuojama, rengiamos parodos, buriasi menininkai, mokslininkai, jaunimas. Vieta, kurioje Lipchitzo dvasia – drąsi, moderni, nebijanti laužyti formų – įkvepia naujus kūrėjus.
„Šis muziejus – ne tik pagarba menininkui, tai ir Lietuvos brandos ženklas, kad gebame saugoti ir atkurti Lietuvos žydų kultūros atmintį“, – sakė S. Kanovičius.
Anot jo, kone kiekvienas Lietuvos miestelis, žydams – štetlas, padovanojo pasaulį praturtinusių žmonių – gydytojų, mokslininkų, rašytojų.
„Druskininkų štetlas padovanojo vieną ryškiausių 20 a. modernizmo kūrėjų – Jacques`ą Lipchitzą. Jo gyvenimo ir kūrybos kelias driekėsi nuo Druskininkų iki Paryžiaus, Niujorko ir Kaprio salos Italijoje. Šiandien Druskininkų sūnus grįžta namo. Tiesa, juose seniai nebeskamba jidiš, nebesigirdi žydų šeimose gimusių vaikų klegesio. Visi žinome kodėl. Tačiau atidarydami šį muziejų teigiame: mirtis yra bejėgė prieš gyvųjų atmintį“, – kalbėjo VGŽIM vadovas.
Jo žodžiais, Druskininkai didžiajam modernistui buvo pradžia – vieta, kurioje formavosi jautrumas formai, erdvei, žmogaus vidiniam judesiui: „Juk iš gimtųjų Druskininkų Lipchitzas išsinešė ir pirmuosius vaizdus, garsus, šviesą, kuri vėliau persmelkė jo kūrybą.“
Pasipriešinimas išnykimui
Muziejaus atidarymą sveikino kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Druskininkų meras Ričardas Malinauskas pabrėžė, kokia svarbi vieta kurorto žmonėms yra Lipchitzo muziejaus namelis.
„Druskininkai paprastai vadinami Mikalojaus Konstantino Čiurlionio arba Vytauto Kazimiero Jonyno miestu. Šie menininkai čia turėjo savo namus. Nuo šiandien ir Jacques`as Lipchitzas juos čia turės“, – džiaugėsi jis.
Buvęs VGŽIM direktorius, Seimo narys Emanuelis Zingeris, lygiai prieš 30 metų inicijavęs Lipchitzo atminimo erdvės atsiradimą Druskininkuose, dėkojo muziejaus komandai, anot jo, įtvirtinusiai pasipriešinimą išnykimui.
„Tas naikinimas pasireiškė dviem lygiais: žydų gyventojų žudymu, Holokaustu, ir sistemingu litvakų kultūros naikinimu“, – kalbėjo parlamentaras.
Jo įsitikinimu, su muziejaus atidarymu į Druskininkus, apskritai – Lietuvą, sugrįžta pasaulinė meno kokybė, aukščiausia praba. „Tai pasaulinio masto įvykis“, – sakė E. Zingeris, turėdamas omenyje muziejaus atidarymą. Anot jo, litvakų menininkai, išvažiavę į Paryžių ir kitas Europos meno sostines, lygiavosi į pasaulinius kūrėjus ir patys tapo garsenybėmis. Tarp jų – Jacques`as Lipchitzas.
E. Zingeris perskaitė ką tik gautą skulptoriaus anūkės Johannos laišką, kurį jos mama Lolija muziejaus atidarymo proga adresavo renginio dalyviams:
„Brangusis Emanueli, rašau savo tėvų Haroldo ir Lolijos bei sesers Sofijos vardu norėdama perduoti nuoširdžiausius sveikinimus dėl naujos nuolatinės parodos atidarymo Jacques`o Lipchitzo muziejuje Druskininkuose.
Esame labai dėkingi visiems, kurie prisidėjo prie šio muziejaus įkūrimo ir toliau prisimena, gerbia ir atranda prasmę Jacques`o Lipchitzo gyvenime ir mene. Tai tikrai nuostabus pasiekimas ir ilgalaikė kultūrinė dovana tiek vietos bendruomenei, tiek visiems, kurie atvyks iš viso pasaulio.
Nors negalime būti ten patys, galvojame apie jus ir švenčiame šią ypatingą akimirką iš toli. Tikimės, paroda sulauks didžiulio pasisekimo ir netrukus galėsime ją aplankyti.“
„Visa tai patirti savo kailiu“
Muziejaus kūrėjų siekis intriguoja – pasaulinio garso skulptorius kubistas pristatomas ne modernistiniame pastate, o 19 a. pabaigos statybos kurortiniame namelyje. Lankytojų laukia maloni staigmena: išorėje pasitinka Lipchitzo vaikystės laikų namelio ramybė, medinė puošyba, o viduje patenkama į erdvę, primenančią Paryžiaus laikus, architekto Le Corbusier bičiuliui skulptoriui suprojektuotas dirbtuves.
„Esu skulptorius iš Lietuvos“, – nuolat skambėjo Jacques`o Lipchitzo žodžiai žymiausiose 20 amžiaus pasaulio galerijose.
„Išorės ir vidaus kontrastas netikėtas. Ateini tikėdamasis memorialinio muziejaus su išlikusiais baldeliais, o patenki į konstruktyvistinę aplinką“, – šypsosi daugelį metų šio atidarymo laukusi VGŽIM ekspozicijos turinio kuratorė Aušra Rožankevičiūtė.
Kontrasto principu pagrįstą muziejaus koncepciją padiktavo frazė, Lipchitzo įrašyta laiške profesoriui Vytautui Landsbergiui 1972 metais: „Ar teko kada saulėtą žiemos dieną matyti priešistorinę lietuvišką dūminę pirtį? Tarp aukštų tiesių pušų skendintį tylų viduramžišką miestelį? Ir staiga – Paryžius, didelis pasaulis, įžymūs žmonės, vėliau Amerika, Italija... Visa tai patirti savo kailiu.“
Toks sumanymas įkvėpė ir žiedinį eksponavimo principą. Ekspozicijos pasakojimas prasideda nuo Druskininkų, paskui keliaujama į Prancūziją, Ameriką, Italiją, galiausiai vėl grįžtama į Lietuvą. Atskleidžiami skulptoriaus ryšiai su lietuviais padėjėjais, pateikiama korespondencija su muzikologu Vytautu Landsbergiu ir skulptoriumi Vladu Vildžiūnu.
Kūryba eksponuojama tradiciniu būdu, o pagrindiniai gyvenimo tarpsniai perteikiami naudojant multimedijas: gimtieji Druskininkai, jaunystės Vilnius, Paryžiaus bohema, Pirmasis pasaulinis karas, užklupęs Lipchitzą, keliaujantį po Ispaniją, nacizmo įsigalėjimas Europoje, emigracija į Jungtines Valstijas.
Ekspozicijos centre – „Stebuklas“
„Esu skulptorius iš Lietuvos“, – nuolat skambėjo J. Lipchitzo žodžiai žymiausiose 20 amžiaus pasaulio galerijose. Paskutiniais gyvenimo metais laiškuose Landsbergiui ir Vildžiūnui didysis modernistas guodėsi, kaip norėtų dar pamatyti gimtuosius Druskininkus, pasivaikščioti Vilniaus gatvelėmis. Suprantama, šis jo troškimas neišsipildė. Tačiau Lietuvoje pagaliau yra vieta, į kurią gali sugrįžti jo kūryba.
Ekspozicijos pagrindą sudaro Lipchitzo piešiniai skulptūroms, vertinami kaip savarankiški meno kūriniai. Ekspoziciją papildo skolinti kūriniai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, meno pažinimo centro „Tartle“, Dariaus Lebedzinsko, Tado Balsevičiaus kolekcijų.
Parodos dominantė – 1948 metais Niujorke Lipchitzo sukurta skulptūra „Stebuklas“. Pabėgęs nuo karo Europoje, gerokai sukrėstas permainų, skulptorius buvo susirgęs sunkia onkologine liga, nebetikėjo, kad išgyvens. Tačiau 1948 metais jo gyvenimą nuskaidrino trys džiugūs įvykiai: gimė dukra Lolija, susikūrė Izraelio valstybė ir atsitraukė liga. Tada Lipchitzas ir nulipdė „Stebuklą“.
VGŽIM siekia gausinti Lipchitzo kolekciją. Jau renkamos lėšos amerikietiškojo laikotarpio skulptūrai „Variacija su kaltu XV“ (1951) įsigyti, ji taip pat rodoma ekspozicijoje. „Tai gana abstraktus kūrinys, jame gali įžvelgti ir žmogaus figūrą, ir žiogo, augalo pavidalus. Kūrėjas atskleidė trapią pokario žmogaus būseną“, – sako A. Rožankevičiūtė.
Pasitinkant 135-ąsias Lipchitzo gimimo metines liepą dviejose ekspozicinėse erdvėse – Druskininkuose ir Samuelio Bako muziejuje Vilniuje – bus atidaryta paroda „Žakui Lipšicui 135: Druskininkai–Vilnius“. Žiūrovai išvys Lipchitzo skulptūras iš Valensijos moderniojo meno muziejaus kolekcijos.
1996-ieji
Lipchitzo vaikystės namo nebėra, likęs tik šeimos viešbutis – svečių namai, į kuriuos po gaisro visi persikėlė gyventi. Sovietmečiu pastato paskirtis ne kartą keitėsi: ten buvo gyvenamosios patalpos, veikė ligoninė.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1996 metais VGŽIM buvo perduota buvusi lenkų gydytojo, higienisto Józefo Markiewicziaus vila „Oazė“, esanti priešingoje dabartinės Šv. Jokūbo gatvės pusėje. Markiewiczius atvažiuodavęs iš Lenkijos konsultuoti pacientų, garsėjęs ir kaip meno mecenatas. Būtent jis perspektyvų muziką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį supažindino su Oginskių šeima. Tarpukariu Markiewicziaus viloje veikė vaikų ligoninė, sovietmečiu – vaikų biblioteka.
VGŽIM Druskininkų padalinys tada vadinosi „Ekspozicija Žako Lipšico atminimui“. Ji veikė tik šiltuoju metų laiku. Skulptoriaus darbai, kūrinių originalai ten nebuvo eksponuojami. Rengtos kilnojamosios stendinės parodos, susijusios su Lietuvos žydų istorija, rodyti eksponatai, kuriems nereikėjo muziejaus sąlygų. Tad nėra jokių prielaidų neigti, kad 2026 metų balandžio 17-ąją atidaromas naujas ir pirmas pasaulyje Jacques`o Lipchitzo muziejus.
„Norisi, kad visas Lipchitzo pasaulis – iš Prancūzijos, Amerikos, Italijos, Izraelio – dabar suvažiuotų į Druskininkus. Kad tai būtų ne tik Lipchitzo muziejus, bet ir apskritai menininkų bendrabūvio erdvė, kuri įkvėptų kūrybinius mainus, renginius, plenerus“, – sakė A. Rožankevičiūtė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
