Ką tik praūžusi muziejų naktis man priminė, kad patį pirmąjį savo komentarą „Kultūros savaitei“ 2008 metais rašiau apie muziejus. Kritikavau jų uždarumą, nepatrauklumą lankytojui. Lyginau su įdomias istorijas pasakojančiais britų muziejais. Lietuvos muziejai tada iš tiesų buvo lyg žlugusios epochos iškasenos, neįdomūs net patys sau, sustingę senų tiesų atkartojimai. Dulkėmis ir sovietmečio skurdu atsiduodančiose salėse kabėdavo, regis, vien provincialūs europietiškų originalų variantai. Su dabarties aktualijomis neturinčios jokio ryšio monotoniškos ekspozicijos nesiūlė peno nei juslėms, nei protui.
Tada atrodė, kad muziejai tokie ir bus, o mums beliks pavydžiai mėgautis užsienio muziejų ekspozicijomis. Bet štai jie ėmė ir pasikeitė. Pirmiausia todėl, kad vietoj užsibuvusių, kadencijų muštro nepatyrusių vadovų atėjo nauji, tuo pat metu kaip aš turbūt svajoję apie muziejus, kurie įtrauktų ir paklaidintų paslapčių-intriguojančių faktų-istorijų labirintuose. Dabar muziejų kultūra klesti, o mes jau skundžiamės, kad nespėjame aplankyti visų parodų, pristatymų, paskaitų ir ekskursijų.
Kurį laiką tik mintyse rašiau komentarą apie atsinaujinusius muziejus. Vis nepasitaikydavo proga. Ir štai Vilniaus miesto taryba ją pamėtėjo prieš pat Tarptautinę muziejų dieną – panaikino memorialinių muziejų direkciją. Nuo šiol rašytojų Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Venclovų butais rūpinsis viešoji įstaiga „Vilnius UNESCO literatūros miestas“, o keletas kitų atitenka Vilniaus miesto muziejui. Kaip ir buvo galima tikėtis, socialiniuose tinkluose draugai susiginčijo. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas suorganizavo protesto akciją ir pareikalavo „sustabdyti rašytojų memorialinių muziejų naikinimą“. Štai ir vėl turime dėl ko kautis, pasidaliję į aršiai savo poziciją ginančias komandas „už“ ir „prieš“. Vieniems atrodo teisinga uždaryti kolaborantą šlovinantį muziejų, kitiems gaila, kad planuojamos rezidencijos bei kitos pramogos sugadins žymių rašytojų butų autentiką. Treti sako, kad niekas muziejų iš tikrųjų nenaikina, o už juos nuo šiol atsakingose įstaigose dirba šaunūs žmonės, kurių vaizduotė ir rašytojų butus pavers traukos centrais. Pasisakė ir Venclovų muziejaus darbuotojai – muziejų nakčiai pakvietė menininkų duetą „Įkalčių slėpimo agentūra“ sunaikinti „didžiąją dalį dokumentų ir nuotraukų“. Veiksmas tikriausiai buvo smagus, rašytojo kolaboravimo įrodymų nebeliko ir visiems tapo aišku, kaip elgtis su nepatogia istorija. Turbūt supratote, kad aš visa tai stebiu iš šalies šiek tiek ironizuodama, nors man rūpi memorialinio muziejaus reikšmė ir likimas.
Tai juk pirmiausia – kūrėjo namai, pilni daiktų, išsaugojusių jo kūno prisilietimus, garsus, gal net kvapą. Buvojant šalia rašytojo stalo, ant kurio dar tebeguli rankraščių krūvelė, maga įsivaizduoti jo susikaupimą rašant, žiūrėjimą pro langą ieškant taiklesnio žodžio, ruošimąsi paskaitoms, pokalbius su bičiuliais. Jam už nugaros – knygos, išduodančios pomėgius ir akademinius interesus. Nugarėles paskaitinėjęs žvilgsnis grįžta prie darbo stalo, paglosto čia pasidėtas žvėrių skulptūrėles, pieštukinę, šviestuvą, nes rankomis eksponatų liesti negalima. Pro pravirą langą pūstelėjęs vėjas sujudina užuolaidą ir laiko tėkmės pajauta užbaigia kūrėjo čia buvimo paveikslą. Memorialinis muziejus yra tarsi šventojo relikvija, dėl kurių kadaise krikščionys leisdavosi į kryžiaus žygius. Todėl suprantamas nerimas, kad visa tai gal bus prarasta, nors neatrodo, kad būtent toks yra Vilniaus miesto tarybos sumanymas. Idėja gal net priešinga – ir šiuos muziejus įtraukti į atsinaujinimo procesą. Bet profesionalai nebetiki valdžios gerais norais, juolab kad jau ne kartą stebėjo pusiau slaptas nederamos atminties naikinimo akcijas.
Ir matė, kaip žlunga pastangos kurti naujus memorialinius muziejus. Pavyzdžiui, Antano Gudaičio – prieš du dešimtmečius, regis, jau buvo skirtas sklypas kaip tik šalia jo buvusios dirbtuvės, net surasti pinigai ir statytojai, bet kažkas atsitiko ir muziejui dovanotą kūrinių kolekciją teko grąžinti šeimai. Šią istoriją prisiminiau praėjusią savaitę dalyvaudama dabar Venecijos bienalėje Lietuvai atstovaujančios menininkės Marijos Teresės Rožanskaitės angliško katalogo pristatyme. Jos anūkas Mykolas Piekuras išsidavė, kad viliasi kada nors įkurti menininkės muziejų. Geriausia – sodyboje, kur ji ne tik tapė, bet ir kūrė instaliacijas – upės krantus padengė aukso folija, vandenyje skandino paauksuotus laikrodžius, prie medžių tvirtino lietvamzdžius ir durų rankenas, taip perspėdama apie auksui paaukotą žemės laiką.
Tą akciją mačiau gyvai, o klausantis Mykolo dingtelėjo: ar turime dailininkėms skirtų muziejų? Žinau tik du – Janinos Monkutės Marks Tauragėje ir Veronikos Šleivytės Kupiškio rajone. O kiek muziejų skirta dailininkams? Be visiems žinomo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus giganto suskaičiavau dar 10: Kazio Varnelio, Vytauto Kasiulio, Antano Samuolio, Juozo Zikaro, Antano Žmuidzinavičiaus, Vinco Grybo, Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės, Antano Mončio, Vytauto Kazimiero Jonyno, Prano Domšaičio. Taigi turime mažiausiai 13 dailininkams skirtų memorialinių muziejų ar galerijų. Ką šis sąrašas išduoda? Nekalbant apie akivaizdžią lyčių disproporciją, matome, kad dauguma dailininkų išgarsėjo dar tarpukariu ar anksčiau, šeši brandžios kūrybos metus praleido užsienyje ir tik trys muziejai skirti sovietų okupuotoje Lietuvoje tebekūrusiems menininkams. Būtent šiai kategorijai priklausytų įsivaizduojamas Rožanskaitės muziejus, tik ji jaunesnė, dar vaikystėje buvo ištremta į Sibirą, o grįžusi tapo dailininke, iškrentančia iš bendro lietuviškos tapybos paveikslo.
Peršasi išvada, kad dar neseniai šalia mūsų gyvenusių, kūrusių, rengusių parodas, dėsčiusių menininkų muziejų mes nekuriame. Kuriame tik muziejus tiems, kurių čia nebuvo, jų iš užsienio atgabentoms kūrinių kolekcijoms – tarsi pomirtinius namus tėvynėje. Galima teisintis, kad nacionalinių muziejų rinkiniuose yra pakankamai menininkus reprezentuojančių paveikslų ir skulptūrų, kad memorialiniai muziejai mažai kam įdomūs ir nelankomi – tokių argumentų jau girdėjome. Tačiau dabartinis susirūpinimas rašytojų buities išsaugojimu skatina pasvajoti apie analogiškas dailininkų kūrybos vietas, kuriose būtų galima pačiupinėti teptukus, išspaustas dažų tūteles, ant lentynų sustatytus rūpintojėlius, pajusti, iš ko buvo gaminami dar neseniai stebinę kūriniai, liudijantys valią priešintis kūrybos laisvės suvaržymams.
Taigi nors nacionaliniai muziejai diktuoja parodų madas, memorialiniai muziejai tarsi kažko laukia. Turbūt labiausiai – mūsų dėmesio okupuotoje Lietuvoje kartu nugyventam laikui, kurio vaizdinys kartais tirštėja, kartais dyla, pakeliui išmėtant stringančius atminties kauliukus.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
