Šią savaitę prezidentūra surengė susitikimą dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų. Ką turėtume daryti su Sporto rūmais ir kodėl taip ilgai užtrunka sprendimo priėmimas?
Apie tai LRT KLASIKOS laidoje „Kultūros rentgenas“ diskutuoja Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovas Arūnas Gelūnas, paveldosaugininkas Vitas Karčiauskas, Lietuvos architektų sąjungos kūrybos vadovė Rūta Leitanaitė, rekonstrukcijos projekto bendraautorė Loreta Kuncevičienė ir Valstybės kultūros paveldo komisijos narys Juozapas Blažiūnas.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Sporto rūmai smarkiai nyksta: atsiranda skilimai, kaupiasi drėgmė, o po kelerių metų gali nebelikti ką rekonstruoti.
- Dalis ekspertų nepritaria aktyviai veiklai tokioje vietoje ir siūlo memorialinę funkciją.
- Realiausias ir jau parengtas sprendimas yra kongresų centras šioje vietoje.
- Paveldosaugininkas V. Karčiauskas sako, kad Sporto rūmų klausimas dirbtinai kursto konfliktą tarp lietuvių ir žydų bendruomenių.
– Juozapai, Valstybinė kultūros paveldo komisija neseniai buvo apsilankiusi Sporto rūmuose ir vertino jų techninę būklę. Kokia ji?
J. Blažiūnas: Būklė smarkiai blogėja. Vienas rūmų kampas pradėjo skilti, būklė buvo stabilizuota, bet pažeidimas labai ryškus. Tai matoma ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Viduje prinešta daug smėlio, vaizdas tragiškas. Lubų plokštės permirkusios, sienų danga taip pat. Matosi, kad vanduo ten yra dažnesnis svečias nei suinteresuoti asmenys. Kuo daugiau laiko praeis, tuo žala bus didesnė. Po dvejų metų nebebus ką rekonstruoti.
– Kodėl mes esame taip ilgai užstrigę?
J. Blažiūnas: Sporto rūmai yra kaip karšta bulvė, kurią vieni meta kitiems. Bet viskas atsiremia į pinigus, nes valstybės biudžetas nėra pajėgus tvarkyti kultūros paveldą tokiomis apimtimis visoje Lietuvoje. Sprendimas perduoti Sporto rūmus savivaldybei, kuri galėtų juos įveiklinti, būtų geras. Savivalda turi pinigų, o tai, ką surenka valstybė, yra padalinama į visas puses, tad rūmams tikslinių lėšų nebus skiriama artimiausius keletą metų.
– Kokia buvo jūsų architektų komandos idėja dėl Sporto rūmų komplekso?
L. Kuncevičienė: Kalbame ne apie idėją, ne apie viziją, o apie realiai įgyvendinamą sprendimą. 2022-aisiais buvo išduotas leidimas statybų darbams vykdyti. Nuo 2008-ųjų, kai laimėjome konkursą, vystome Vilniaus kongresų parko idėją. Pati geriausia pastato funkcija yra kongresų centro funkcija. Tokios vietos kaip ši, su vaizdu į Gedimino pilį, neturės niekas. Tai racionaliausia ir urbanistiškai pagrįsčiausia vieta.
– Kaip jūsų projekte yra saugomas žydų paveldas?
L. Kuncevičienė: Turėjome daug susitikimų, derinomės dėl kiekvieno teritorijos centimetro. Pasirinkome sprendimą neliečiant dangų viską apželdinti augalais ir želdynais. Be to, saugomas ne tik žydų istorijos atminimas. Ši vieta istoriškai daugiasluoksnė, čia vyko daug istorinių įvykių.
– Arūnai, kaip jūs žvelgiate į projektą, kuris buvo sukurtas architekto S. Kuncevičiaus? Kodėl jūsų tarptautinės darbo grupės jis buvo laikomas netinkamu?
A. Gelūnas: Buvo pakviesta solidi komanda, ji turėjo įvertinti, ar Kongresų rūmų paskirtis atitinka vietos istorinį jautrumą. Architekto S. Kuncevičiaus ir jo komandos projektas buvo priimtas kaip tinkamas eksterjero sprendimas, tačiau jo vidinė paskirtis buvo kvestionuojama. Buvo siūloma, kad tai būtų ne kongresų rūmai, o kapinių memorialas. Visi diskusijų dalyviai sutiko, kad aktyvi veikla kapinių teritorijoje negalima. Garbūs kultūros istorikai sakė, kad pats Sporto rūmų atsiradimo ant kapinių faktas liudija sovietinį antisemitizmą ir žydų istorijos ignoravimą.
– Vitai, kaip jūs vertinate šias diskusijas, kodėl nepavyksta susitarti?
V. Karčiauskas: Keista klausytis kai kurių pasakymų. J. Blažiūnas kalba kaip tipiškas biurokratas. Keista, nes pažįstu jį kaip menininką. Likimas lėmė, kad buvau tas, kuris sutiko į Lietuvą pirmąkart atvykusius Žydų kapinių apsaugos Europoje komiteto atstovus. Teko atlaikyti labai emocionalų puolimą dėl Sporto rūmų.
Tokio tipo griuvėsio Vilniaus mieste negali būti.
A. Gelūnas
Man susidaro įspūdis, kad Sporto rūmai yra ne karštos bulvės mėtymas, o sąmoningas siekis sukiršinti dvi lietuvių tautas: Lietuvos lietuvius su Lietuvos žydais. Žydiško paveldo problemos jau yra išspręstos. Yra trys dokumentai, apibrėžiantys Lietuvos žydų bendruomenės poziciją. Buvo galutinai nustatyta, kad po pastatu išvis nėra kapų ir kad Lietuvos Vyriausybė gali naudoti pastatą pagal savo poreikius.
– Rūta, ką reikėtų daryti su pastatu, kuris turi skirtingų istorinių reikšmių? Ar turime pavyzdžių?
R. Leitanaitė: Turime panašių, bet ne visai tokių pačių pavyzdžių. Vilniaus koncertų ir sporto rūmus būtų įdomu palyginti su Gdansko koncertų ir sporto rūmais, kurie yra šiek tiek panašūs savo tipologija ir pastatyti panašiu laikotarpiu. Gdanske, kaip ir Vilniuje, vyko nacionalinių judėjimų, atnešusių nepriklausomybę, įvykiai. Atmintis Gdansko koncertų ir sporto rūmuose yra išsaugota, bet naratyvas pakeistas į pozityvų. Ši vieta veikė visuomet, pastatas buvo prižiūrimas, tad nekilo tokių problemų, apie kurias pasakojo J. Blažiūnas. Tačiau pagrindinė problema yra ne architektūra, o naratyvai ir konfliktai.
– Ką daryti, jei nesutariame dėl naratyvų? Kurį reikėtų kelti į priekį?
R. Leitanaitė: Aš, kaip architektė, nesu tas žmogus, kuris turėtų tai nuspręsti. Negalima šios atsakomybės užkrauti architektams ant pečių. Prisimenu Lukiškių aikštės atvejį, kuris perėjo labai panašią procedūrą. Problema buvo ne ta, kad architektai kažką ne taip suprojektavo, o tai, kad visuomenė nesusitarė, ko jie nori. Sporto rūmų atveju nematau kito būdo, kaip užbaigti diskusijas arba prisiimti atsakomybę ir priimti sprendimą, gelbėti griūvantį pastatą ir įveiklinti Vilniaus centre esančią vietą. Metame tokį prabangų turtą į Neries vandenį.
– Arūnai, sprendimo dėl Sporto rūmų neturime. Ką daryti, kad jie neišplauktų Kauno link?
A. Gelūnas: Kadangi kalbame apie nemažus pinigus, hipotetinę 20–40 milijonų sumą, kuri galimai išsipūstų, diskusija tampa daugialypė. Kalbame ir apie finansus, ir apie naratyvą, ir apie tarptautinius ryšius. Tam, kad architektų parengtas projektas būtų tinkamas eksterjerui ir kad dėl interjero veiklos būtų pasiektas kompromisinis susitarimas, nereikia leisti pastatui sunykti. Tie, kas turi sprendimo galią, turėtų viešai pasisakyti. Tokio tipo griuvėsio Vilniaus mieste negali būti.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Kultūros rentgenas“ įraše.
Parengė Rugilė Ulytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
