Pamenu, kaip ką tik atkurtos nepriklausomos Lietuvos jauni piliečiai pasinaudodavome kiekviena proga nuvažiuoti į Vakarus, nors iš mūsų reikalaudavo vizų ir visiškai neturėjom pinigų. Kartą Paryžiuje visą naktį vaikščiojome gatvėmis, nes viešbutyje galėjome sau leisti tik vieną naktį, o autobuse miegoti neleido. Žvalgėmės į jaukiai apšviestose kavinėse vyną gurkšnojančius prancūzus, negalėdami užsisakyti net kavos, nes vieno café au lait kaina buvo visas mūsų kelionės biudžetas. Paskui mus pradėjo įsileisti lengviau ir paragaudavome ne tik kavos, bet ir parduotuvėje pirkto sūrio.
Studijos, konferencijos, bienalių atidarymai – tiek visur dalyvauta ir bendrauta. Kai manęs paklausdavo, kur yra Lietuva, sukdavausi kaip įmanydama, kad nereikėtų pririšti svetimšalių minties prie mums primestos sovietinės patirties. Todėl mūsų geografinę padėtį konstruodavau maždaug taip: „Žinote Baltijos jūrą?“ – „Žinom, žinom.“ – „Tai štai – vakariniame krante yra vieta, kur susitinka Švedija ir Danija – Malmė ir Kopenhaga.“ – „Taip, taip, žinom.“ – „O rytiniame krante maždaug toje platumoje yra Lietuva.“ Kai kurie susimąstę linkčiodavo galvas, kiti papurtydavo: „Vis tiek neįsivaizduojame.“ Tekdavo pasakyti, kad esame šalia Lenkijos. Ir jei tuomet pašnekovui nušvisdavo akys ir jis džiugiai ištardavo „A! Buvusi Sovietų Sąjunga!“, tik tada būtinai paberdavau faktų apie okupaciją, Sibirą, KGB persekiojimus, kalėjimus ir cenzūrą.
Nuo to laiko, kai Lietuva buvo įsivaizduojama tik per sąsajas su šalimi, kurios nebeliko, pasikeitė daug kas. Net jei kalbėsime tik apie kultūrinius mainus. Neįmanoma išvardyti visų spektaklių, koncertų, parodų, konferencijų, kuriose dalyvavome kaip savito Rytų Europos regiono atstovai. Kai prieš keletą metų Lenkijos menotyrininkai konstravo šio regiono fotoknygų parodą, jie pabrėžė stiprias fotografijos tradicijas, jos galią liudyti masinius nusikaltimus, miestų sugriovimus ir jų atstatymo užmojus. Lietuvai toje parodoje, be kitų, atstovavo Antano Sutkaus ir Romualdo Rakausko knyga „Vilniaus šiokiadieniai“, perteikusi džiazuojantį miesto ritmą, architektų ir dizainerių konstruojamas ateities erdves, žmonių kasdienybę visais metų laikais. Tai buvo sovietų okupuotas ir atšilimo laikotarpiu atsigavęs Vilnius. Knyga pakeitė lenkams geriau pažįstamą rūkuose skendinčio senamiesčio vaizdą, XX a. pradžioje fotografuotą Jano Bułhako.
Turbūt nujaučiate, kodėl apie tai kalbu dabar. Nelemtą „Go Vilnius“ reklamą visi jau aptarė socialiniuose tinkluose ir ne tik, apie mūsų reakciją rašė net „The Times“. Užsieniečiams komentatoriams pačių lietuvių savikritika ir humoras pasirodė žavūs. Tai ko čia mes burbam ir piktinamės? Per savaitę aistros atvėso ir gal nebeverta apie tai kalbėti? Vis dėlto mano nusivylimas neišsivadėja – nusivylimas, kad po trijų dešimtmečių pastangų trinti asociacijas su rusiška kalėjimo kultūra patys jas įtvirtiname. Reklama, žinoma, pabrėžia, kad nešvankybės ir smurtas tėra klaidingas užsieniečių įsivaizdavimas. Ir filmuko pabaigoje ta klaida ištaisoma – virš suremontuoto Vilniaus senamiesčio skraido balionai, riedlenčių parke – vaikai, žybčioja dangoraižių stiklas. Bet pradžioje sukurtas įvaizdis nedingsta. Ir štai kodėl.
Pirmiausia, vaizdas prilimpa. To, ką pamatei, neįmanoma atmatyti. Nepavyks vien žodžiais nuo mano miesto atminties nuvalyti ir saulėtais architektūros atvirukais pridengti to ant sienos besišlapinančio ir savo organus demonstruojančio pašlemėko, tų besimušančių treninginių prie konteinerių ir kitų atgrasių personažų. Vaizdai perteikia ne tik tai, ką regi akys, bet ir tai, kas užuodžiama. Net pianinu skambinamo valsiuko ir pašaipiai pompastiško pasakotojo balso kontrastas nekompensuoja smarvės, kuri užsilieka tarsi Vilniaus savastis.
Ypač todėl, kad tai ir yra Vilniaus savasties dalis. Pakanka užsukti į stoties rajoną, nors tai – ne vienintelė vieta, kur tebegalima pamatyti ant sienos besišlapinantį diedą, krūmuose nakvojančius benamius, valgančius ką tik iš konteinerių ištrauktą maistą. Tai ir matau pro savo buto langus, nors nebe kasdien. Šie vaizdai retėja, bet ne todėl, kad tie žmonės išnyktų – šie mūsų visuomenės „kiti“ perkeliami į atokesnes vietas, toliau nuo prabangių butų ir turistinių kelių. Ir dar – tokie personažai gyvena viso pasaulio miestuose. Jų pilna ir Anglijoje, kurios piliečio galvoje neva sukasi tokie vaizdiniai apie Vilnių. Ten irgi pasirūpinama, kad valkatos nesimaišytų gatvėse tarp turistų ir bankų tarnautojų.
Kita vertus, mačiusiems Aki Kaurismäki, Emiro Kusturicos ir kitų filmus nesunku įsivaizduoti, kaip jautriai ar patrakėliškai gali ekrane atrodyti girtuokliai, benamiai ir kvailiai. Vilniaus neva reklamoje jie – tik nevalyvi ir vulgarūs. Pagyros, kad šokiruojančiu vaizdu pavyko sugeneruoti daug peržiūrų, neįtikina, nes pasitelkiant seksą ir smurtą visada paprasčiausia atkreipti dėmesį. Tai primityvi „žemiausią bendro vardiklio“ rinkodara. Tik keista, kad tokį Vilnių neva įsivaizduoja inteligentiškos išvaizdos anglas, kuris greičiausiai kai ką žino apie Rytų Europos regioną ir mėgsta intelektualesnį humorą. Reklaminio filmuko humoras apsiriboja patyčiomis iš žemesnio socialinio sluoksnio žmonių.
Šlubas ir pats reklamos pasakojimas. „Klaidingus lūkesčius“ filmuke turi atsverti „tikrovė“ – išpuoselėto senamiesčio vaizdai iš paukščio, tiksliau, drono, skrydžio. Bet neatsveria. Nes skraidymas virš miesto asocijuojasi su vaizduote, atitrūkusia nuo žemiškų rūpesčių. Iš tolo visi miestai atrodo gražūs, nes nematyti šiukšlių, išduodančių gyvenimo netobulumą. Tad rezultatas priešingas: kamera tarsi pasprunka iš miesto tikrovės, kurioje tie gatvės nešvankėliai pasilieka, tik žvelgiant iš aukštai jų nematyti. Be to, į dangų kylantys oro balionai būsimam turistui įteigia, kad turėdamas pinigų jis gali viso to purvo išvengti, praskriedamas padebesiais tiesiogiai ar metaforiškai. Taigi filmukas tarsi sako: vilniečiai bjaurūs, bet senamiestyje ir dangoraižių rajone jų nėra. Mėgaukitės.
O galėtų būti kitaip. Net ir homo sovieticus sudarkytas miestas, užuot smirdėjęs, gali atrodyti paslaptingas. Toks jis buvo pernykštėje MO muziejaus parodoje „Vilniaus pokeris“, atkūrusioje Ričardo Gavelio klaikų kanukų labirintą. Verta prisiminti ir Vitos Zaman filmą „Šanchajus“ apie Šnipiškėse žemes grobiančius mafiozus, kupiną aistros karščio ir estetinių malonumų. Miestai todėl ir įdomūs, kad juose sugyvena priešybės, po rūmais požemiuose veisiasi baziliskai. Bet įtaigiai tai perteikti gali tik talentingi menininkai, o primityvus humoras tik apmėto miestiečius š... ir visus supriešina.
Pabaigoje noriu grįžti prie savo geografinių viražų bandant atsiplėšti nuo sovietinės praeities. Juos prisiminti buvo linksma, o kartu keista, nes suvokiau, kaip toli tie laikai, kai mus, dar tik išlindusius pro geležinės uždangos skyles, pradėjo iš arti stebėti civilizuotas pasaulis. Dabar jau mes esame išdidūs to pasaulio gyventojai ir stebimės pas mus atvažiuojančiais „kitais“ iš rytų ar pietų. Šis pasikeitimas svaigina. Todėl norėčiau, kad praeities stiklainiuose užsikonservavę reklamų „kūrėjai“ neblokštų mūsų visų atgal. O Vilnius tegu žaidžia savo amžiną pokerį.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
