Nebijoti drąsiai ir viešai išsakyti savo poziciją opiais visuomenės klausimais arba karo Ukrainoje akivaizdoje yra „elementarus padorumas“, įsitikinusi dailės istorikė ir rašytoja dr. Kristina Sabaliauskaitė. Rašytoja sako pasigendanti aktyvesnio lietuvių rašytojų ir literatų balso dėl to, kas vyksta Ukrainoje. „Prieš karą Ukrainoje vos keli pasisakė, o visa kita yra, atsiprašau, apsišikusių avinėlių tylėjimas“, – LRT KLASIKAI sako istorinių romanų „Silva rerum“, „Petro imperatorė“ autorė.
Tarp Londono ir Vilniaus gyvenanti rašytoja tvirtai sako, jog britiškoje kultūroje ji jaučiasi it žuvis vandenyje. „Toje kultūroje jaučiuosi gerai. Akademinė britų kultūra tikrai mane suformavo. Esu 50 proc. dailės akademijos ir Lietuvos kultūrologijos, filosofijos produktas, o 50 proc. esu tos anglosaksiškos universitetinės kultūros dalis, – neabejoja dailės istorikė. – Aš taip rašau tekstus kaip jie, taip konstruoju pasisakymus polemikose ir jau nieko negaliu padaryti. Tai man jau per 20 metų yra įaugę.“
K. Sabaliauskaitė neslepia ir lenkų kultūros reikšmės. Pasak jos, lenkiška kultūra ją taip pat ugdė ir formavo kaip asmenybę. „Lenkiška kultūra mane formavo pasąmoniškai iš namų, iš knygų, kurias skaičiau. Pavyzdžiui, mano mamą visi šiuolaikinės Vakarų prozos kūriniai pasiekdavo lenkiško vertimo pavidalu. Kontrabanda, tiesiog siuntiniais, tos knygos būdavo perdavinėjamos, aptarinėjamos, skaitomos namuose“, – prisimena populiarumo ir Lenkijoje nestokojanti rašytoja.
Kita kultūra, kaip sako pati pašnekovė, padariusi vizualinę ir estetinę įtaką, yra prancūzų, o konkrečiau – paryžietiška kultūra. „Aš tą supratau tik praėjusią vasarą, kai po karantinų, po ilgos izoliacijos, po daugelio metų ištrūkau vasarai į Paryžių, kuriame dabar dėl literatūrinių reikalų tenka būti labai dažnai. Aš supratau, kokią didžiulę įtaką man padarė tas miestas ir jo gyvenimo būdas. Tai buvo pirmas miestas, kuriame man teko ilgiau pagyventi. Aš gyvenau nuostabioje akademijos erdvėje prie Pont Marie, prie Šv. Liudviko salos, pačiame Paryžiaus centre, – atsiminimais dalinasi rašytoja. – Tuomet buvau 26-erių.“
Aš neturėjau tikslo kažkur belstis, tvarkyti kambarių ar sunkiai dirbti, bet aš galėjau patirti miestą, aš galėjau eiti į vakarienes, į vakarėlius, bendrauti su žmonėmis. Aš neturėjau pinigų taksi, bet aš turėjau kvietimų į visokius renginius ir vakarėlius Ritze.
Pačiame Paryžiaus centre gyvenusi dailės istorikė sako turėjusi unikalią galimybę pajusti Prancūzijos sostinės dvasią. Pasak jos, tai buvo įmanoma dar ir todėl, kad neteko šiame brangiame mieste ieškotis darbų pragyvenimui. Paradoksas, kaip dabar prisimena pašnekovė: kišenėse švilpavo vėjai, tačiau menininkų grietinėlės vakarėlių durys jai buvo atviros.
„Tuos mėnesius, kai ten buvau, man nereikėjo uždarbiauti. Tai buvo labai svarbu. Aš neturėjau tikslo kažkur belstis, tvarkyti kambarių ar sunkiai dirbti, bet aš galėjau patirti miestą, aš galėjau eiti į vakarienes, į vakarėlius, bendrauti su žmonėmis. Aš neturėjau pinigų taksi, bet aš turėjau kvietimų į visokius renginius ir vakarėlius Ritze. Buvo toks paradoksas – visiško skurdo ir visiško tokio Paryžiaus visuomeninio gyvenimo meninės grietinėlės. Ir tai man buvo labai įdomu.
Aš tik dabar supratau, kiek man tie mėnesiai davė kaip asmenybei, kaip jie mane pakeitė. Pavyzdžiui, man gražu tai, kas paryžiečiams yra gražu. Ir nebūtinai tai, kas londoniečiams yra gražu. Man gražu Paryžiaus architektūrinės perspektyvos, architektūros linijų grynumas, erdvė, paryžietiškų butų proporcijos, kurios yra artimesnės vilnietiškiems, ne angliškiems, mažiukams nameliams per du tris aukštus su laiptais, susispaudus. Tie estetiniai dalykai yra ploni, tačiau turėjo man didžiulės įtakos“, – apie prancūziškos kultūros poveikį savo asmenybės formavimuisi pasakoja K. Sabaliauskaitė.
Pašnekovė pamini rašanti paupyje. Daugeliui lietuvių, o ypač vilniečių, gali susidaryti įspūdis, kad tai Vilniaus miesto dalis, esanti priešais Užupį. Tačiau K. Sabaliauskaitė paupiu vadina savo gyvenamąją vietą Vakarų Londone, prie Temzės. Paklausta, kur geriau rašyti, Lietuvoje ar užsienyje, rašytoja sako, kad kūrybinėms mintims susidėlioti ant popieriaus vieta nėra labai svarbi.
„Visada gyvenau Vakarų Londone, o nuo 2009 metų gyvenu ant pačios Temzės kranto. Daugiausiai rašiau Anglijoje, tačiau rašiau ir Pažaislyje, ir Vilniaus žydų bibliotekoje... Nėra skirtumo, kur aš rašau“, – prisipažįsta K. Sabaliauskaitė.
[...] o kai mano buvo ištransliuota, tai jau ten tie visi homofobai Seimo nariai ne tas žodis kaip muistėsi. Ir gerai, tegu muistosi. Reikia apie tai kalbėti.
Pašnekovė pastaruoju metu vis labiau pastebima viešojoje erdvėje kaip demokratijos, žmogaus teisių gynėja, taip pat, kaip sako pati rašytoja, „naudosiu savo sukauptą simbolinę patirtį ir žinomumą atstovauti Ukrainai“. Paklausta, kodėl jai svarbu būti ne tik rašytoja, bet ir viešąja intelektuale, K. Sabaliauskaitė sako, kad tai visų pirma „yra padorumo klausimas“.
„Aš esu visiška intravertė. Po savo tų „išėjimų“ gaunu daug strėlių. Tai nėra malonu, tai nėra lengva ir tai nėra kažkokia tuštybė, nes visada gauni per galvą. Pasisakymo Lietuvos ir Lenkijos Seimams tema buvo opi. Man buvo daromas didžiulis spaudimas, kad tą kalbą perrašyčiau įvairiais būdais. Keturias dienas mane terorizavo. Tačiau aš pasakiau, kad savicenzūra neužsiimsiu ir tegul man iš Seimo oficialiai, vieno arba kito, atsiunčia ką nors ir žiūrėsiu, ką daryti. Spaudimas buvo tikrai didelis, tačiau ištransliavo (tą kalbą – LRT.lt) ir nieko neatsitiko.
Krzysztofas Czyżewskis, kuris atsiėmė Abiejų Tautų Respublikos premiją Varšuvos Seime, sakė, kad ir dėl jo žodžių apie Europą muistėsi, o kai mano buvo ištransliuota, tai jau ten tie visi homofobai Seimo nariai ne tas žodis kaip muistėsi. Ir gerai, tegu muistosi. Reikia apie tai kalbėti. Vėliau aš paaiškinau, kodėl apie tai kalbėjau, dabar tikrai neverta prie to grįžti. Taigi, to viešojo intelektualo vaidmuo nėra lengvas, ne savo noru aš ten atsidūriau. Taip jau atsitiko, kad į mane kreipiamasi nuolat ir aš jaučiu pareigą netylėti“, – sako K. Sabaliauskaitė.
Visa kita yra, atsiprašau, apsišikusių avinėlių tylėjimas. Tai nėra savo pilietinės pozicijos, politikavimo išsakymas. Kai dedasi tokie dalykai, tai yra elementarus padorumo klausimas.
Pasak pašnekovės, ją liūdina tai, kad Lietuvoje vos keli rašytojai, literatai pasisakė apie karą Ukrainoje. „Visa kita yra, atsiprašau, apsišikusių avinėlių tylėjimas. Tai nėra savo pilietinės pozicijos, politikavimo išsakymas. Kai dedasi tokie dalykai, tai yra elementarus padorumo klausimas. Netylėti. Visos negerovės, agresijos, jos keroja tik tyloje ir tik tada, kai negauna atkirčio“, – teigia dailės istorikė ir rašytoja dr. K. Sabaliauskaitė.
Viso pokalbio su K. Sabaliauskaite klausykitės radijo įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
