Mažieji žmonės – tik tiek pakaktų, prireikus apibūdinti romanus „Gustavo sonata“ ir „Mane vadina Kalendorium“. Šios knygos – du pasakojimai apie tai, kaip nesvarbūs, nedideli ir neypatingi žmonės kuria save, nors istorija ir visuomenė jiems nepalankios.
Rose Tremain. Gustavo sonata. Baltos lankos, vertė Saulina Kochanskaitė
Romanas „Gustavo sonata“ (išleido leidykla Baltos lankos, vertė Saulina Kochanskaitė) atveria retą pasakojimo apie Antrąjį pasaulinį karą perspektyvą – veiksmas prasideda 1947 metais Šveicarijoje, kur auga Gustavas Perlė. Karo atgarsiai tik su mama augančio berniuko sąmonę pasiekia netiesiogiai – per pasakojimus apie policininką tėvą, kuris mirė, kai vaikas buvo dar labai mažas. Taigi, Gustavas auga su tėvo legenda – mamos prisiminimuose jis – žydų gelbėtojas, dėl kitų paaukojęs patogų savo šeimos gyvenimą. Gustavo motina – gyvenimu nusivylusi moteris, nebeturinti jėgų kibtis į kasdienybę ir ropštis iš skurdo. Jų monotoniškas, pilkas gyvenimas pasikeičia tik tada, kai Gustavas susipažįsta su Antonu – naujoku jo klasėje iš pasiturinčios bankininkų žydų šeimos. Antonas – gabus pianistas, kaustomas scenos baimės, tad Gustavas tampa svarbiausia jo gyvenimo atrama.
Tiesa, pasakojimas apie du vaikus nėra vienintelė romano linija (tiesą sakant, kiek baiminausi, kad tame lygmenyje jis ir užstrigs) – kiek vėliau veriasi jau suaugusių Antono ir Gustavo likimai. Gustavas pajėgia išsiropšti iš skurdo ir perkurti save, o Antonas užstringa vidutinioko gyvenime ir leidžia dienas graužiamas neišpildytų ambicijų. Trečioji siužeto linija – tiesos apie Gustavo tėvą paieškos ir jo herojiškumo dekonstrukcija. Nenoriu sugadinti jums intrigos ir skaitymo malonumo, tad neišplepėsiu, kas tiksliai įvyksta – pasakysiu tik tiek, kad, man regis, per tėvo personažą autorei pavyksta iškelti aikštėn herojiškumo ir istorinės tiesos klausimus – kurti mitus pavojinga, nes jie, kad ir kokie gražūs ir patogūs, paverčia gyvus žmones stabais be mėsos ir kraujo.
„Gustavo sonata“ turi šiokio tokio sentimentalumo – pasakojimas apie tėvų santykių peripetijas, skurdą, Gustavo motinos nuosmukį, tarp draugystės ir meilės balansuojantį berniukų ryšį tikrai nukreiptas į skaitytojo jausmus, o ne protą – knyga bandys jus prisitraukti per empatiją. Įdomus ir dar vienas pasakojimo fone šmėžuojantis elementas – neutralumo sąvoka. Romane gana aiškiai matyti, kad didžiosios suirutės metu nėra tinkamo pasirinkimo, kuris vienu mostu nubrauktų kaltę ir atsakomybę, o mėginimas būti niekieno pusėje lengvai gali virsti tarnyste didžiajam blogiui.
Andris Kalnozols. Mane vadina Kalendorium. Odilė, vertė Laimantas Janušys
Romanas „Mane vadina Kalendorium“ (išleido leidykla Odilė, vertė Laimantas Jonušys) – mano galva, yra vienas paveikiausių šių metų užsienio literatūros kūrinių. Naujosios latvių literatūros kartos rašytojas Andris Kalnozols pasirenka kiek neįprastą pagrindinį veikėją – jauną vyrą, sergantį nerviniu sutrikimu. Jis beveik nekalba, tačiau mintinai moka visus kalendoriuje pažymėtus vardadienius, todėl aplinkiniai pramina jį Kalendoriumi. Tiesa, šis pasakojimas netampa dar vienu paverkimu dėl psichologinių traumų – pagrindinio veikėjo liga, psichiatrinė ligoninė tik sušmėžuoja fone, o svarbiausias šiame kūrinyje yra pasaulio patyrimo autentiškumas.
Man šis kūrinys šiek tiek primena ispaniškus romanus apie šelmį, kur keistas, socialiniame paribyje atsidūręs personažas bando prasimušti. Panaši situacija susiklosto ir čia – Kalendorius kone nejučiomis įsivelia į įvairias situacijas, priverčiančias jį imtis keistų misijų – vadovauti labdaros valgyklai, gelbėti nuo niekingų giminaičių kėslų vienišą stikliuką pakilnojančią senolę, kurti teatrą apleistoje ligoninėje arba sodinti aguročius. Užsiimdamas šiomis veiklomis Kalendorius pamažu suburia aplink save keistų draugų grupelę – beveik visi jie – marginalai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsidūrę socialiniame užribyje. Apie visus juos Kalendorius rašo savo dienoraštyje, kurį pildyti jam uždavęs kunigas, idant nepasikartotų nervų priepuoliai. Regis, dienoraštis Kalendoriui tampa savotiška savivokos proceso dalimi – berašydamas jis tarsi išsilaisvina iš varžiusių pančių ir pamažu tampa autentiškuoju savimi.
Taigi, romanas „Mane vadina Kalendorium“ sudarytas iš paskirų nutikimų, kelių lygiagrečiai besivystančių istorijų. Kūrinys suskirstytas į dienas ir savaites, tad pasakojimas dinamiškas, o šis fragmentiškumas visai natūralus, atsižvelgiant į tai, su kokiu personažu susiduriame. Autentiška ir romano kalba – čia reikėtų tarti pagiriamąjį žodį Laimantui Jonušiui, kuris meistriškai priderino žodžius prie Kalendoriaus pasaulio suvokimo būdo.
Kad ir kaip banaliai skambėtų, pabirų šio romano nutikimų klijai yra meilė. Kalendorius iš pirmo žvilgsnio įsimyli merginą, bet, norėdamas užkirsti kelią nusivylimui, kaip įmanydamas stengiasi nesužinoti jos vardo ir tampa platonišku gynėju ir sergėtoju. Būtent simpatija nepažįstamajai išbudina Kalendorių iš saugaus, rutiniško buvimo ir įsuka keistų nutikimų ratą. Drauge kaip leitmotyvas nuolatos atsikartoja Kalendoriaus meilė motinai ir visai plejadai vienas už kitą keistesnių draugų – girtuoklių, luošių, avantiūristų, keistuolių, įvairaus plauko ir stoto pagyvenusių vienišių.
Jeigu reikėtų apibendrinamosios išvados, sakyčiau, kad abu romanai – apie žmogiškojo ryšio svarbą. Apie tai, kad nepaisant socialinio statuso, pelnytos šlovės ar psichinės būklės, baisiausias žvėris yra vienatvė.
