Du menininkai Michael Elmgreen ir Ingar Dragset savo karjeros pradžioje atliko performansą, kur 12 valandų balta spalva dažė galerijos sienas, o tada su stipria vandens srove jas nuplaudavo. Po šio meninio vyksmo patalpa skęsdavo vandens ir dažų pursluose. Kaip sakė menininkai, tai primindavo beprotišką sniego ir tuo pačiu seksualizuotą peizažą. Idėja kritikuoti baltą galerijos kubą kilo iš stebėjimų. „Mes pradėjome analizuoti, tai kas yra tas meno pasaulis, į kurį įžengėme. Atkreipėme dėmesį į tai, kas yra baltas kubas,“ – sako menininkai.
Michael Elmgreen ir Ingar Dragset performansu „12 Hours of White Paint/Powerless Structures” kritikavo kai kurias šiuolaikinio meno pasaulio konvencijas, kad galerijai būtinai reikia baltų sienų.
Menui nereikia baltų sienų
Kad galerijai, kur eksponuojamas menas nereikia baltų sienų, ne kartą sakė Gediminas Tamulynas, ankstyvosios karjeros pradžioje eksperimentavęs su industrinėmis Tauragės patalpomis. Reklamos versle atsidūręs tauragiškis turi stiprią nuomonę – menas gali būti visur ir tam nuolatinių patalpų net nereikia. AJJU lauko galerija, įsikūrusi Kelmės miesto pašonėje, pievoje, prie kelio į Šiaulius, irgi laužo supratimą apie meno eksponavimo būdus. Kai ant pernai debiutavusios AJJU lauko galerijos sienų kabojo olandų dailininko Vincento Van Gogho paveikslų kopijos, objektas susilaukė nacionalinės žiniasklaidos dėmesio. Vėliau galerija tapo lankytina Kelmės vieta.
Tauragės menuomenėje irgi spazmiškai kyla idėjos apie galeriją, kurioje būtų baltos sienos, neutralios lubos ir grindys – t.y. standartinis baltas kubas. Mažų daugiafunkcių parodinių erdvių mieste, kurios tarnautų kaip koridoriai, foje ar edukacinės erdvės yra, bet meno galerijos, kuri būtų tik galerija, dar ne. Tiesa, viename Tauragės pilies bokšte jau daug metų veikia vadinama „Fotografijos galerija“, tačiau tai vieno kambario dydžio apvali erdvė per du bokšto aukštus, dedikuota tik nedidelės apimties fotografijos parodoms.
Profesionalus menas kartais atsiduria industrinėse patalpose, ant stendų miesto erdvėse, kavinėse.
Turimi ištekliai kultūrininkus verčia naudotis tais ištekliais, kurie yra. Profesionalus menas kartais atsiduria industrinėse patalpose, ant stendų miesto erdvėse, kavinėse. Tauragėje nuo 2019 m. organizuojamas Menų festivalis „Kvadratu“ kasmet renkasi vis kitas erdves, kur galėtų būti eksponuojamas šiuolaikinis menas. Pirmais metais labai gelbėjo statybviete virtusi Tauragės meno mokykla. Kontrastas tarp festivalio veiklų, instaliacijų ir patalpų efektingai pagyvino šiuolaikinio meno patyrimą.
Šiuolaikinis menas transformacija Tauragės pilies menes
Tauragės pilies menėse šįmet birželio 3 d. atidaryta Vladimiro Mackevičiaus paroda „Warning“. Parodoje pateikiami net 22 meno objektai: redimeidai (angl. ready-made – iš įvairių objektų sukurti meno kūriniai, LRT.lt past.), grafika, video performansai ir daiktinės jų dalys. Tarpdisciplininio meno kūrėjas kurį laiką tyrinėjo muziejines erdves, kuriose turėjo būti eksponuojami jo darbai.
Prireikė parodinių patalpų schemos, nuotraukų, filmuotos medžiagos, išsiaiškinti patalpos apšvietimo niuansus, ekspozicinių baldų dizainą, jų matmenis, kitas charakteristikas, tokias kaip patalpoje esančio televizoriaus ekrano kraštelio plotis, kaip patalpoje judės lankytojai. Prireikė net istorinių žinių apie pačią Tauragės pilį. Iš anksto žinota, kad ant paveldosauginio pastato sienų nieko kabinti ir lipdyti nebus galima.
Menininkas paklaustas, ar erdvės su skliautais ir nelygiu XIX a. grindiniu, su tamsiomis medinėmis radiatorių detalėmis, nejudinamais objektais patalpoje netaps neįveikiamu iššūkiu. Jis atsakė, kad priešingai: sugalvoti, kaip tokioje erdvėje eksponuoti darbus, jam yra įdomi užduotis. Po kelių dienų sostinės Energetikos ir technikos muziejuje atidaryta tapytojų grupės paroda „Kita energija“. Parodos sumanytojo ir dalyvio – tapytojo Andriaus Zakarausko irgi neišgąsdino muziejus kaip parodos erdvė.
Eksponuojant V. Mackevičiaus parodą „Warning“ Tauragės pilies menėse kilo iššūkių, kaip naujai sukurtoje estetikoje įvesti supratimą, kad tai yra meno erdvė. Ar meno objektai joje savaime erdvę transformuoja menui? Kada erdvėje įsivyrauja galerijos atmosfera ir galerijos taisyklės? Kiek laiko užtrunka įsisąmoninti, kad erdvės paskirtis pakito?
Parodos lankytojus galėjo trikdyti greta esanti muziejinė patalpa su istorinių baldų kopijomis, naudojamomis pagal paskirtį: kėdė reiškė kėdę, ant kurios galima sėdėti, stalas reiškė stalą, kurį galima liesti, – ten pat daug kitų liečiamų įtraukių instaliacijų. Net pačiose menėse kai kada būdavo eksponuojami rankų prisilietimo nebijantys muziejiniai, tautodailės ar meno objektai. Ant sienų pakabintų, ant molbertų uždėtų paveikslų ar nuotraukų po teisybei niekas neturi įpratimo liesti, o „Warning“ parodoje meno objektai buvo padėti horizontaliai ant ekspozicinių baldų be juos gaubiančio stiklo, nes atspindžiai būtų darkę parodos estetiką.
Pirmieji parodos lankytojai ne visai suprato, kad patalpoje eksponuojami daiktai joje įgauna naują prasmę. Atrodo, provokuoja liesti net pats meno objekto žanras, nes V. Mackevičius domisi redimeidų technika. Didžiuma parodos objektų, iki kol virto menu, buvo rankomis liečiami: meškiukas, šviesos jungtukai, stiklainis su agurkais, kulkos ir kt.
Muziejininkai nieko nelaukę prie durų uždėjo užrašą, kad paroda rankomis neliečiama – ši patirtis vertė svarstyti, ar tikrai miestui nereikia nuolatinės meno galerijos, to tradicinio balto kubo, nes akivaizdu, kad kultūrinio švietimo reikia ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.
Muziejininkai nieko nelaukę prie durų uždėjo užrašą, kad paroda rankomis neliečiama ir budėdavo patalpoje lankytojams plūstant ją apžiūrėti. Ši patirtis vertė svarstyti, ar tikrai miestui nereikia nuolatinės meno galerijos, to tradicinio balto kubo, nes akivaizdu, kad kultūrinio švietimo reikia ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Proginiai profesionalaus meno švystelėjimai mieste gal ir įneša įvairovės, bet ilgalaikėje perspektyvoje, pokytį kažin ar užtikrina. Šiuolaikinio meno projektai gali vieną kartą likti nefinansuoti, neformalios iniciatyvos – užgesti, o asmenybės iš miesto – išvykti.
Parodinė erdvė ar galerija?
Mažos parodinės daugiafunkcės erdvės galbūt tenkina vietos kūrybos bendruomenės poreikius, o ką daryti su nacionalinio lygio parodomis ir projektais, kurie visgi galėtų atsidurti Tauragėje kultūrinio švietimo tikslais? Pvz. MO muziejaus paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, pritraukusi daugiau nei 140 tūkst. lankytojų, specialiai buvo eksponuota už Vilniaus ribų. Paroda atsidūrė Klaipėdoje, o vėliau parodos fragmentai keliavo po kitus Lietuvos miestus – Uteną, Telšius, Panevėžį, Alytų ir Šiaulius.
Neturėdamas galerinės erdvės toks miestas lieka kultūrine dykra, kuris dalijantis didesnėmis idėjomis kaip potencialus partneris vis nepatenka į akiratį.
Partnerių regionuose ieškojo ir Aleksandro Vasiljevo fondas. Pvz., Šilutės Hugo Šojaus muziejus nuolatos bendradarbiauja su A. Vasiljevo fondu ir nuolatos Šilutėje yra eksponuojamos fondo kolekcijos – istorinių rūbų parodos itin populiarios ir lankomos. Neturėdamas galerinės erdvės toks miestas lieka kultūrine dykra, kuris dalijantis didesnėmis idėjomis kaip potencialus partneris vis nepatenka į akiratį. Baltas galerijos kubo standartas prisidėtų prie kokybiškesnės meno sklaidos Lietuvoje.
Google paieškoje įvedus „Galerija Tauragė“, pasiūlo apsilankyti Tauragės krašto muziejuje „Santaka“, Tauragės Kultūros centre ir „Mados galerijoje“, kurioje pardavinėjami rūbai. Tai kuo skiriasi parodinė erdvė nuo galerijos, jei žodis „galerija“ neužtikrina kokybės standarto? Pagrindinis skirtumas, galerijoje turėtų būti pakankamai vietos eksponuoti erdvinius objektus, be to šios patalpos turi atlikti tik vieną pagrindinę galerijos funkciją. Baltas galerijos kubas, išvalytas nuo papildomo vizualinio konteksto, užtikrina, kad meno objektas joje atsiskleis geriausiai ir lankytojo mėgavimąsis parodos estetika, meno objekto patyrimas bus giliausias. Galerinė erdvė tai ne tik tam tikras charakteristikas turinti patalpa, tai ir vieta, tai ir sklandus patekimas į ją, nuolatinis darbo laikas.
Paveldosauginiai pastatai keičia paskirtį
Kai nėra „balto kubo“, neretai paveldosauginiai pastatai tampa pilnavertėmis meno galerijomis.
Naujų pastatų statyba yra daug resursų reikalaujanti užduotis, be to strategiškai geros vietos mieste nedaugėja. Kai nėra „balto kubo“, neretai paveldosauginiai pastatai tampa pilnavertėmis meno galerijomis. Pvz., Kauno centrinis paštas šįmet tapo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių vieta, kurioje vyksta susitikimai su kūrėjais, parodos, instaliacijos ir kitos kultūrinės iniciatyvos.
Pašte sausio–balandžio mėnesiais veikė Kauno architektūros ir jos konteksto svarbą atskleidžianti tarptautinė paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“. Antra didžioji paroda „1972: pramušti sieną“, skirta Romui Kalantai atminti atidaryta gegužės mėnesį. Modernistinės architektūros pastatas Laisvės alėjoje šįmet daug kam asocijuojasi su šiuolaikinio meno, muziejine erdve.
Nors Kauno centrinis paštas visai ne „baltas kubas“, aš visai pamiršau, kad Kauno centrinis paštas yra laikina meno erdvė: dabar ten važiuoju su tokiais pačiais arba panašiais lūkesčiais kaip į MO muziejų.
Man pačiai asmeniškai įdomiausios pastato vidinės architektūros, skirtos eksponuoti darbus, transformacijos, pasirinktos medžiagos, užapvalinti kampai, primenantys, kad esi vis dar modernizme, kuris nuo šiol „priklauso“ Kaunui, savanorių pasitelkimas srautų suvaldymui ir lankytojų konsultacijai. Aš visai pamiršau, kad Kauno centrinis paštas yra laikina meno erdvė: dabar ten važiuoju su tokiais pačiais arba panašiais lūkesčiais kaip į MO muziejų, nors Kauno centrinis paštas visai ne „baltas kubas“. Priešingai – tai pastatas su istorija.
Tauragės potencialas: baltas kubas, kvadratas ar ratas?
Tauragėje paveldosauginių pastatų nėra daug išlikę dėl to, kad miestas kaip pasienio zona itin nukentėjo per karus. Svarstant galerijos idėją, pirmiausia į akis krenta viešajam sektoriui priklausantys pastatai, tačiau vienas gražiausių Tauragės pastatų valdomas privataus asmens – Tauragės banko rūmai.
Tarpukario statiniui būdingas klasicistinis stiliaus. Pusapskritė banko operacijų salė, apsupta kolonados, įrengta į kiemo pusę. Pastatas išsiskiria antrame aukšte įrengta erdvia terasa įrėminta kolonomis. Šis architektūrinis elementas buvo retas tarpukario pastatuose. Įdomus amžininko paabejojimas, kad „rūmai savo brangumu ir puošnumu nesiderina su Tauragės miesto bendru vaizdu. <…> Ūkininkai drovėsis įžengti į baltus marmuro imitacija papuoštus rūmus“ šiandien atrodo taikli, bet neteisinga spėlionė, nes mieste kaip tik gyvena drąsūs daryti žmonės.
Tikriausiai jau nesvarbu ar baltas kubas, kvadratas ar ratas. Tikriausiai svarbiausia, kad mieste būtų nuolatos veikianti galerija.
Tikriausiai jau nesvarbu ar baltas kubas, kvadratas ar ratas. Tikriausiai svarbiausia, kad mieste būtų nuolatos veikianti galerija. Turizmo objektas, kelis kartus metuose atsinaujinanti parodomis, standartus atitinkanti vieta, galinti įsirašyti į šiuolaikinio meno, muziejininkystės, Lietuvos kultūros ir meno žemėlapį.
Poetės, muziejininkės-etnografės Renatos Karvelis komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
