Kultūra

2021.06.15 19:05

„Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Arturas Bumšteinas: teatrui kompozitorius nėra reikalingas

Margarita Alper, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2021.06.15 19:05

„Muzikos kūrimas teatrui nėra mano mėgstamiausias užsiėmimas, nes teatrui kompozitorius nėra reikalingas. Labai dažnai režisierius, pradėjęs kurti spektaklį, jau turi suradęs muziką ir dažnai prašo sukurti ką nors panašaus. Man visada būna keista, kodėl režisierius jau radęs muziką vis tik nori, kad ateitų žmogus, sukurtų ką nors, kas būtų lyg kopija to, kas jau yra surasta“, – sako kompozitorius Arturas Bumšteinas.

Dosjė. Arturas Bumšteinas gimė 1982 m. Vilniuje. 2007 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Jo kūryba apima muzikos, parodų, performanso, teatro ir radijo meno disciplinas. Savo muziką ir audiovizualinius projektus yra pristatęs daugybėje Europos festivalių, dalyvavo dešimtyse grupinių šiuolaikinio meno renginių Lietuvoje bei užsienyje ir surengė autorinių parodų Berlyne.

„Auksinių scenos kryžių“ laureatai. Kompozitorius Arturas Bumšteinas: potraukis domėtis menu užkoduotas varde

Kompozitorius yra išleidęs keliolika elektroakustinės muzikos albumų. Jo kūrinys „Epilogai – šeši būdai pasakyti Zangtumbtumb“ 2013 m. pripažintas geriausiu kūriniu Europos transliuotojų sąjungos surengtame radijo meno konkurse „Palma Ars Acustica“. 2019 m. Arturas Bumšteinas apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru už garsinių eksperimentų integraciją į naujas teatro formas.

2021 m. pelnė „Auksinį scenos kryžių“ kategorijoje „Muzika spektakliui“ už muziką Valstybinio jaunimo teatro spektakliams – režisieriaus Krystiano Lupos „Austerlicas“ ir paties režisūriniam debiutui „Urbančičiaus metodas“.

Pokalbis su kompozitoriumi Arturu Bumšteinu:

– Kuriate skirtingose srityse, pastaruoju metu nemažai ir teatre, už ką ir esate įvertintas, kuo jus patraukė teatras?

– Aš nuolatos ieškau naujų iššūkių. Mane tuo pačiu metu ir domina, ir manęs nedomina susitelkimas į kurią nors vieną sritį, gyvenimo pašventimas vienos srities nuolatiniam gilinimui. Anksčiau atrodė, kad tokia sritis kaip grynoji muzika man būtų pakankama erdvė kūrybiškai realizuotis, kad galėčiau kurti tik partitūras, bet, pradėjęs dirbti toje srityje, pamačiau, kad mano interesų laukas žymiai platesnis. Ieškau išraiškos priemonių ir mane ypač domina bendradarbiavimas su žmonėmis, kurie nebūtinai yra muzikantai.

Po truputį plėsdamas savo interesų ir praktikų lauką atėjau į šiuolaikinio meno sceną, ten kai ką padirbau, paskui radijo mene kai ką nuveikiau, paskui atsirado galimybių ir, svarbiausia, vidinis poreikis dirbti kartu su žmonėmis, kurie yra savotiški universalai. Teatre, pasitelkdamas aktorių, gali įgyvendinti savo muzikines, vizualias, scenines idėjas. Kuo toliau, tuo mažiau suprantu, kokia yra ta mano sritis, kurioje dirbu, nes man viskas įdomu, tik tam tikrais gyvenimo periodais viena disciplina labiau patraukia mano dėmesį, ateina kitas laikas ir sudomina kita raiška.

Muzikos kūrimas teatrui nėra mano mėgstamiausias užsiėmimas, nes, mano nuomone, teatrui kompozitorius nėra reikalingas. Labai dažnai būna, kad, pradėjęs kurti spektaklį, režisierius jau turi suradęs muziką ir dažnai prašo sukurti ką nors panašaus. Man visada būna keista, kodėl režisierius jau radęs muziką vis tik nori, kad ateitų žmogus, sukurtų ką nors, kas būtų lyg kopija to, kas jau yra surasta.

Aš esu už tai, kad režisierius nesunkiai galėtų įvaldyti tas kompiuterines garso redagavimo programas, režisieriai patys galėtų pasidaryti savo spektakliams muziką, čia nebūtinai reikia kokio nors diplomuoto kompozitoriaus, kuris sugebėtų atlikti kokį nors muzikos taikymo, čia kalbu net ne apie muzikos kūrimo, bet apie muzikos pritaikymo darbą.

– Tačiau vis tik dirbate teatre, kokių ten atrandate galimybių kaip kompozitorius?

– Aš nelaikau savęs teatro kompozitoriumi, niekada nenorėčiau toje srityje labai nusėsti, bet teatre, kaip kūrybinėje erdvėje, kuri siūlo savo priemones, man labai įdomu dirbti. Galbūt dėl to, kad mane dabar domina vizualumą, performatyvumą sujungiantys elementai. Dabar ypač esu susidomėjęs balsu. Balsas – viena pagrindinių teatro dimensijų. Žmogus, kalbantis arba dainuojantis žiūrovui, yra esminė, kertinė teatro dimensija ir, atrodo, pašalinęs žmogų, tu vis tiek gali turėti kažkokį subtilų sluoksnį, o jį modeliuodamas gali kurti ir teatrą. Kurti teatrą – tai reiškia kurti kokius nors prasmingus įvykius laike ir erdvėje.

O man šiuo metu prasmingiausias atrodo balso tyrinėjimas. Esu susidomėjęs ne skaidriu, o matiniu balsu. Jei prilygintume balsą stiklui, per kurį žiūrime į aplinką, jei jis yra švarus, reiškia, jis padeda geriau matyti tai, kas yra už jo. Analogija su balsu būtų tokia, kad balsas yra lyg švarus stiklas, kuris neturi nieko savyje, kas priverstų mūsų klausą atkreipti dėmesį į patį balsą. Reiškia, jis yra permatomas. O mane domina tokie nepermatomi, purvini langai, per kuriuos žiūrėdamas matai ne tik tai, kas yra už lango, bet ir tai, kas ant lango, matai patį langą. Mane domina ne tai, ką kalba balsas, bet kaip jis kalba, ir pats balsas, kaip substancija, iš kurios yra kuriamas tas prasmingos patirties potyris.

– „Auksiniu scenos kryžiumi“ esate įvertintas už du darbus, sukurtus Valstybiniame jaunimo teatre, savarankišką režisūrinį debiutą, eksperimentinį garso spektaklį „Urbančičiaus metodas“ ir muziką režisieriaus K. Lupos spektakliui „Austerlicas“. Kokius skirtumus įvardytumėte kuriant muziką kito režisieriaus spektakliui ir savo?

– Jau prieš eidamas dirbti su režisieriumi K. Lupa, prieš ateidamas į repeticiją, jau žinai, kas daugmaž tavęs laukia, žinodamas jo teatrą, jo estetiką, daugmaž esi nusiteikęs daryti tam tikrus dalykus. Žinodamas paties režisieriaus pajautimą, tu jau diktuoti galbūt nelabai gali toje situacijoje, nes vis tik tai autorinis teatras, būtent to režisieriaus kūrinys, kuriame visi veikiantys elementai paklūsta jo vedimui ir jo diktatui, galima sakyti. Žinoma, tu gali siūlyti.

Dirbdamas su K. Lupa jaučiausi vienu metu ir suvaržytas, ir laisvas. Suvaržymas – tai visa jo sukurta vizualinė ir akustinė kultūra, kurią jis propaguoja, nes tu turi prisitaikyti prie jo atneštos kultūros, iš kitos pusės, tas prisitaikymas nėra baisus konformizmas, nes aš asmeniškai labai įvairios muzikos darau, pažvelgęs į visą savo kūrybinį aplanką, negalėčiau pasakyti, kad visa kūryba būtų labai vienoda. Ji turi gebėjimą būti kaip chameleonas, prisitaikyti įvairiose situacijose, pagal tam tikrus poreikius, tam tikruose kontekstuose. Mano muzika labai skirtinga skirtingais periodais. Kai kūriau muziką „Austerlicui“, naudojausi jau sukurta savo muzika, ta, kurios prašė režisierius, ir tais muzikiniais klasikos kompozitorių kūriniais, kuriuos režisierius atsinešė, jau buvo prieš repeticijas numatęs, kad ten skambės tiksliai tokie kūriniai.

Taigi teatre kuriant muziką yra pasitelkiamas visas įmanomas ir prieinamas platus garsinis spektras ir aš pakviestas kaip redaktorius. Režisierius pasikviečia žmogų, kuris jam padėtų susitvarkyti su muzikiniais pasirinkimais Kitas dalykas, kai pats pasirenku, režisuoju spektaklį. Žinoma, yra žmonių, kurių klausiu patarimo, ir pats nepasikliauju savimi 100 procentų. Kai pats režisuoji, turi daugiau pasirinkimų, sprendimų, bet ir didesnių atsakomybių. Kartu daugiau ir lūkesčių, kuo daugiau atsakomybių, tuo didesni lūkesčiai, gal ir gerai kartais, kai tos atsakomybės pasiskirsto komandiniame darbe. Bet ką man daryti, kad gana aiškiai vizualizuoju rezultatą ir žinau, kaip turėtų judėti aktorius scenoje, kaip jis turėtų atrodyti, kalbėti, visi tie dalykai man yra nujaučiami. Ta vizija mane veda ir ieškau žmonių, kurie padėtų mano vizijai atsiskleisti.

– Jūsų nuomone, ar teatrui kuriančio kompozitoriaus muzika turėtų būti spektaklyje atpažįstama, iš karto identifikuojama? Ar jo muzika turėtų nešti tą papildomą informaciją, kelti asociacijas žiūrovui, sietis su kitais jo darbais, ar ji turi iš esmės tarnauti spektaklio visumai ir būti vienas iš balsų chore?

– Labai skirtingai, žiūrint, ko reikia konkrečiam spektakliui ir režisieriui. Jei žiūrėtume iš Vilniaus ar Lietuvos teatro konteksto, tuos atpažįstamumo ženklus galima atrasti, bet jei tą kūrinį, spektaklį perkeltume į kitą kontekstą, kur nors, sakykime, į Varšuvą, jau ten to kompozitoriaus nežinos, neatpažins jo muzikos, jiems tas kontekstas ne taip gerai žinomas.

Tada bus reaguojama, kaip konkrečiai veikia ta parinkta muzika, nepriskiriant jos, kad ji tarnavo dar kokiuose nors kituose spektakliuose arba buvo kur nors grojama. Čia viskas priklauso nuo požiūrio taško, kas yra vertintojas, atpažinėjas tos skambančios informacijos. Kita vertus, muzika visą laiką yra atpažįstama. Bet akcentuojamas turi būti tas, kas ją atpažįsta.

– Esate įvertintas už savo darbus teatre, nors teigiate, kad šioje srityje nenorėtumėte užsibūti. Ar gautas apdovanojimas turi įtakos norui dirbti teatre toliau ir „užsibūti“?

– Aš anksti pradėjau kurti – nuo 15–16 metų. Jau tada buvau kompozitorius ir rašydavau kūrinius orkestrams. Tie mano orkestriniai paauglystės kūriniai, tiesa, dar nebuvo sugroti, gal kada nors bus. Kai man buvo kokie 25 metai, jaučiausi įsisukęs į kūrybą, tada man buvo svarbu kokie nors apdovanojimai, nes jaučiau jaunatvišką platų užmojį ir norą būti atpažintas ir pripažintas.

Dabar pradedu suprasti, kad tai kažkada vaikystėje susikurtos savęs, kaip asmens, vizijos, ta savęs projekcija. Tu labai prie jos prisiriši ir pats gyvendamas net pamiršti, koks tu esi iš tikrųjų ir kaip jautiesi įvairiausiose situacijose ir kaip tavo kūryba gyvena įvairiausiose situacijose, kontekstuose. Tu nuo labai anksti save pozicionuoji kažkokiose aukštose pozicijose, čia svarbų vaidmenį atlieka ambicijos, bet su laiku tas atstumas mažėja, nuleidi tą įsivaizduojamą aš – koks aš esu, kokią vietą mano kūryba turėtų užimti tarp žmonių, kokia ji turėtų būti. Su laiku tas atstumas tarp lūkesčių ir realybės mažėja, sakyčiau, praeina ir tas didžiulis noras būti pripažintam ir apdovanotam, o norisi kažkaip tiesiog mėgautis, tiesiog būti.

– Kada nusprendėte, kad pasirinksite kompozicijos studijas, kad gyvenimą susiesite su muzika, ar tai buvo kryptingas pasirinkimas?

– Mūsų šeimoje keturi broliai, kiekvienas pasirinko tam tikrą profesiją ir taip įdomiai išėjo: vieno brolio pravardė šeimoje buvo Edukas, kaip edukacija, jis tapo mokslininku. Kitas – Monukas – skamba kaip money, pinigai, jis verslininkas. Aš Arturas – art, menas, menininku tapau. Ketvirtas, jauniausias, Viktoras, victory, pergalė, jis mus dar kuo nors nustebins… Aš jau vaikystėje žiūrėjau ne taip siaurai, man bent taip atrodė, visos medijos, disciplinos man buvo įdomios.

Atsimenu, toks didesnis proveržis buvo 1995 m., kai Šiuolaikinio meno centre buvo didžiulė „Fluxus“ paroda. Tada atradau, kad kūryba gali būti iš kasdienybės ir labai paprastų dalykų, kūryba gali būti kūrybingas gyvenimas, tavo santykis su tavo aplinka. Man ir tada atrodė, tik intuityviai, o dabar jau tiksliai pradedu suprasti, kad visa kūryba juda link susiliejimo su gamta, su gyvenimu, įsivaizduoju ateitį po kokių 50 ar 100 metų. Meno prigimtis viską kvestionuoti, bet kryptis, kurią matau, yra susijungimas su gamta, ne ta prasme, kad menas, koks nors performansas vyksta kur nors miške, ne apie tai kalbu, bet daugiau apie tai, kad menas jau egzistuoja kaip koks nors krioklio šniokštimas, radijo šniokštimas apskritai kaip šaltinis, kalbu apie stichijas, iš kurių gali semtis.

Pati kūryba, menas linksta link to, kad imituotų, susilietų su gamta ar aplinka, kurią žmonės kuria, toks ekologiškas požiūris į viską, ne tik kūrybą, jis tampa gajus. Vaikystėje tą atradau „Fluxus“ mene, ne kokio nors naujo opuso objekto kūrime prasmę įžvelgiau, ne čia, o kūrybingame jau sukurtų dalykų priėmime, ne tik meno, bet apskritai žmogaus kuriamos kultūros. Gana anksti supratau, kad atsakymas ne konkrečioje disciplinoje.

Čia yra charakterio ir psichinės sanklodos dalykas, kaip alchemikas kurdavo naujas substancijas arba turėjo tikslą sukurti filosofinį akmenį, sugeneruoti auksą, imituodamas savo laboratorijoje gamtos procesus, kas vyksta gamtoje, ką ji subrandino per milijonus metų. Chemiko tikslas taip pažinti medžiagų, su kuriomis dirba, paslaptis, kad dirbtinėmis sąlygomis galėtų atkurti gamtos veikimo principus savo laboratorijoje. Man atrodo, menas irgi pradeda panašiai veikti, bandydamas susilieti su gamta.

– Savo performansuose, kompozicijose, garso tyrinėjimuose nemažai naudojate įvairiausių neįprastai išgaunamų garsų. Ar galėtumėte apibrėžti, kas patenka į jūsų kuriamos muzikos apibrėžimą, o kas yra atskiri garsai ar triukšmas?

– Kad bet koks triukšmas gali būti muzikos dalimi ar integruotis į muziką, net neturiu abejonių, nes jau yra įsitvirtinę žanrai, kur triukšmas yra pagrindinė kūrinio materija. Triukšmas yra labai plati sąvoka, žiūrint kokius muzikos parametrus sureikšmini ar vieną iš elementų – harmoniją, melodiją, ritmą, tembrą, idėją – visi tie dalykai yra vienodai svarbūs. Triukšmas nėra reguliarus, jis ireguliarus, chaotiškas procesas. Tas garsas automatiškai tampa muzika, nes jis įžengia į tą teritoriją, kurią mes esame pratę kultūriškai vadinti muzika.

Tarkime, ritmizuotas triukšmas iš karto tampa muzika, nes jis įžengia į ritmo kategoriją, kuris yra neabejotina muzikos dalis. Turiu tokią teoriją, kad visa muzikos istorija, kalbu tik apie europietišką, vakarietišką, yra triukšmo emancipacijos istorija. Nes yra tokia švari, matematiška, ideali erdvė, vadinkime ją konsonanso ar rezonanso erdve, ir yra pasaulis neva už tos erdvės, iš tikrųjų tai vienas pasaulis, tik atskirtas į dvi dalis. Tų dviejų dalių neintencionalumo, chaotiškumo, aštrių intervalų, būgnų, kažkokių labai grūdėtų balsų pasaulis, atrodo, buvo išstumtas už muzikos ribų, bet palaipsniui tie dalykai grįžta į muziką.

Iš pradžių ir disonansas, tritonis buvo laikomi triukšmu ir net buvo bandyta uždrausti juos kaip labai aiškiai nemuzikinį dalyką, buvo bandyta atskirti, kad tai yra muzika, o tai nėra muzika, bet palaipsniui tie dalykai grįžta. Apskritai galime bet kokį garsinį šaltinį integruoti į muzikinę struktūrą ir net nereikia to vadinti muzika, tai klausymosi menas.

– Kaip vertinate spektaklių muziką, kai žiūrovas tarsi provokuojamas ar atakuojamas dideliais decibelų šuoliais ar kitais ribiniais garsais, kurie kartais veikia ir fiziškai?

– Man patinka fiziškumas teatre, vienas iš tų dalykų, dėl ko vaikštau į teatrą, pasijusti, lyg būčiau kažkur kitur, reiškia, patalpinti kūną į kokias nors ypatingas sąlygas, užstatyti savo kūną tam tikram laikui, kelioms valandoms, kad su juo kas nors įvyktų, turiu omenyje kūną kaip mechanizmą, kuriame visi tavo pojūčiai, ir fizinis, ir garso erdvės pajautimas.

Fizinis garso erdvės pajautimas kūnu žmogui svarbus nuo pirmykščių laikų, kai pirmykštis žmogus, neturėdamas ugnies, įėjęs į tamsią olą, turėdavo garsu, per jusles pajausti, ar nėra pavojaus. Jis tik akustiškai galėjo identifikuoti tamsią erdvę. Labai populiaru yra teatre rėkti, naudoti daug projekcijų, daug garso, ne apie tai kalbu, ne apie pojūčių atakavimą, žiaurumą žiūrovo pojūčiams, bet labiau apie niuansus, kurie pajaučiami kūno plaukeliais, tu gal negalvoji, bet tavo kūnas jaučia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.