Kultūra

2021.06.05 07:00

Bradūno dukra apie tragiško likimo poetą Mačernį ir į šipulius subyrėjusį artimųjų gyvenimą

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.06.05 07:00

Žvelgdamas į bičiulio Vytauto Mačernio nuotrauką, kybančią prie darbo stalo Čikagoje, poetas Kazys Bradūnas (1917–2009) vis atsidusdavo: „Aš senstu, o jis amžinai lieka jaunas.“ Jei mirtis anksti pasiglemžia talentingą žmogų, palikusį visą kraitį darbų, jis domins kiekvieną naują kartą, LRT.lt tvirtina Havajuose gyvenanti K. Bradūno dukra kultūros antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė.

Birželio 5-ąją sukanka 100 metų, kai gimė vienas jauniausių lietuvių literatūros klasikų V. Mačernis. Ta proga prisimename svarbiausius poeto gyvenimo įvykius, o K. Bradūno atminimo puoselėtoja ir darbų tęsėja E. Bradūnaitė-Aglinskienė pasakoja, ką jos tėvelis yra nuveikęs V. Mačernio labui, kokia buvusi jųdviejų karta ir ją siejusi draugystė. Ir ką anksti gyvybės netekęs poetas reiškė išeivijos jaunimui JAV.

Taip pat skaitykite

Tikėjosi gimsiant mergytę

V. Mačernis gimė 1921 metų birželio 5-ąją Šarnelės kaime netoli Žemaičių Kalvarijos miestelio, dėl antireliginių sumetimų sovietmečiu pervadinto į Varduvą.

Jis gimė Žemaitijos vidury, gal kiek labiau į šiaurę,
Dailiam ūkely, netoli nuo Varduvos krantų,
Birželio pradžioje, bet dieną drėgną, niaurią
Ir, rods, sekmadieny, pačiu vidurdienio laiku,
Kai buvo motinos kančių pripildęs pilną taurę
Per daugel nemigo ir siaubo valandų.

(Iš aštuoneilių ciklo „Canto“)

Mačernių šeimoje gimė 13 vaikų, užaugo septyni. Mama Elžbieta Mačernienė prieš tai buvo praradusi mergytę, tad vylėsi vėl susilauksianti dukters. Vis dėlto gimė berniukas, jam duotas Vytauto vardas.

Poetas jautęs, kad mama jo nemylėjusi, užtat artimiausias asmuo vaikystėje jam buvo senolė, motinos mama. Jos paveikslas kaip simbolinė figūra iškyla vieninteliame užbaigtame, brandžiausiame V. Mačernio kūrybos cikle „Vizijos“.

Bičiuliams literatams Vytautas dėstęs savą teoriją, esą yra kilęs iš vengrų bajorų, kuriuos žemaičiai iš madžiarų padarė Mačerniais.

Tėvas Vladislovas Mačernis paveldėjo 120 hektarų žemės, nepaisydamas skolų ir žemdirbiškų rūpesčių, mėgo pasilinksminti ir kitus pavaišinti. Vieną vakarą tai baigėsi tragedija – nuo alkoholio apsvaigusį tėvą mirtinai subadė jautis, valsčiaus valdžios dovanotas šeimai. Vytautas tada mokėsi paskutinėje gimnazijos klasėje.

Ūkis buvo didelis, Mačerniai turėjo net samdinių, tad po tėvo mirties darbų ir rūpesčių pakako kiekvienam šeimos nariui. Vis dėlto Vytautas nebuvo greitas jų imtis. Nuo vaikystės mieliau mėgavosi gamta, klajodamas po pelkėtas Šarnelės apylinkes, arba skaitydavo. Tam reikalui medyje buvo susikalęs gūžtą. „Tas mūsų Vytautas tik karvėms ganyti ir tetinka“, – kaimynams yra prasitarusi Mačernienė.

Anot literatūrologo Manfredo Žvirgždo, jaunuolio elgsena liudijo intelektualinį susitelkimą, rėmimąsi į būties pagrindus. „Nuo vaikystės būdinga intensyvi vaizduotė, polinkis į regėjimus, haliucinacijas: namiškiams net atrodydavo, kad medyje skaityklą įsirengęs paauglys Vytukas lyg kunigas laimina apylinkių laukus“, – skaitome V. Mačerniui skirtoje „Gyvosios poezijos“ ciklo knygoje (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

1935 metais Vytautas baigė Sedos progimnaziją, joje buvo įsitraukęs į jaunųjų ateitininkų veiklą. Vėliau įstojo į Telšių Motiejaus Valančiaus gimnaziją.

Taip pat skaitykite

1939 metais pasirinko anglų kalbos ir literatūros studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune. Šioje aukštojoje mokykloje veikė dėstytojų Juozo Ereto ir Vinco Mykolaičio-Putino įsteigta studentų ateitininkų „Šatrijos“ meno draugija. Ji vadinta „rašytojų kalve“, nes vyresnieji šatrijiečiai Bernardas Brazdžionis, Antanas Vaičiulaitis, Salomėja Nėris išgarsėjo lietuvių literatūros padangėje.

V. Mačernio studijų metais į draugijos veiklą universitete, be jo, dar įsiliejo K. Bradūnas, Eugenijus Matuzevičius, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, Paulius Jurkus, Alfonsas Čipkus (Nyka-Niliūnas).

Palaidojo paskubomis

Okupacijos, karas ir kiti to meto įvykiai nepaliko pėdsakų nei V. Mačernio kūryboje, nei laiškuose. 1941 metų rudenį, visame krašte jau šeimininkaujant naciams, V. Mačernis persikėlė į Vilniaus universitetą (VU), pradėjo studijuoti filosofiją. Įsidarbino gidu.

Universitete dalyvavo literatūriniuose penktadieniuose, kurie vėliau, V. Mykolaičiui-Putinui apdairiai pasiūlius, vyko profesoriaus namuose. Kai 1943 metų pavasarį naciai sustabdė VU veiklą, V. Mačernis grįžo į gimtąją Šarnelę. Nuo vokiečių valdžios besislapstantis studentas dėl suprantamų priežasčių namuose buvo sutiktas šaltokai.

1944 metų vasarą per Lietuvą slinko karo frontas, Mačernių namuose ir Šarnelės apylinkėse priebėgos ieškojo nemažai to laiko intelektualų, menininkų. Rudenį V. Mačernis apsisprendė trauktis į Vakarus. Sedoje vyko susirėmimai. Spalio 7-ąją, susidėjęs daiktus į nedidelį lagaminą, Vytautas vežimu pajudėjo Žemaičių Kalvarijos link. Vos pasiekęs miestelį buvo pakirstas atsitiktinės skeveldros.

Per karo suirutę, zvimbiant kulkoms, apie normalias laidotuves kapinėse negalėjo būti nė kalbos. Todėl poeto palaikai, įdėti į karstą, paskubomis sukaltą iš kelių lentų, atgulė tėviškės kalnelyje Žvyrynėlyje. Poetui buvo 23 metai.

Sovietmečiu V. Mačernio atminimas buvo visaip slopinamas. Pirmoji jo kūrybos knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“ pasirodė tik 1970 metais, ją sudarė literatūrologas Vytautas Kubilius. Knygos pasirodymas sustabdė žvyro kasybos darbus Žvyrynėlyje.

V. Mačernis draugavo su Vilniaus universiteto studente Brone Vildžiūnaite, buvo nusprendę tuoktis, tačiau šeimos sukurti jiedviem nepavyko. Numatytą santuokos dieną tam pasipriešino Bronės mama: jaunikis neturtingas, poeto profesija negarantuoja saugios ateities, be to – karas... Kitą dieną abi grįžo į Anykščius, tėviškę, kad ten pasislėptų nuo jo audrų.

Vytautas su Brone kurį laiką keitėsi laiškais, bet pasimatyti jiems nebuvo lemta. Vėlų 1944-ųjų rudenį grįžusi į studijas universitete B. Vildžiūnaitė iš profesoriaus V. Mykolaičio-Putino sužinojo, kad Vytauto nebėra.

Taip pat skaitykite

Iki amžinojo išsiskyrimo

Anot E. Bradūnaitės-Aglinskienės, Mačernio karta užaugo tarpukario Lietuvoje, kur literatūra, šiandienos supratimu, prilygo popmuzikai. „Gimnazistų susidomėjimas ja buvo didžiulis. Jie tiesiog plūsdavo į susitikimus su Jonu Aisčiu, Bernardu Brazdžioniu ir kitais poetais. Nežinau, ar kas nors panašaus dar pasikartos ateityje“, – svarsto kultūros antropologė.

Pirmoji K. Bradūno ir V. Mačernio pažintis buvo neakivaizdi, vienas kito pavardes jie įsidėmėjo iš kūrybos publikacijų žurnale „Ateitis“. O susitiko 1937-ųjų vasarą Panevėžyje, moksleivių ateitininkų suvažiavime. Pušyne prie Nevėžio po žvaigždėtu dangumi buvo rengiamas literatūros vakaras.

„Tada pirmą kartą ten pamačiau Vytautą Mačernį, liekną ir aukštą, gilių ir didelių akių septyniolikmetį, labai sugestyviu balsu beskaitantį savo eilėraščius. <...> Ir nuo to vakaro mudu jau daug kas rišo iki pat amžino žemiškojo išsiskyrimo“, – 1969-aisiais rašė K. Bradūnas.

1947 metais Romoje buvo išleistos V. Mačernio „Vizijos“, 1951-aisiais jo kūrybą bičiuliai įtraukė į jaunosios išeivių poetų kartos antologiją „Žemė“. Tai buvo Lietuvoje užaugusių ir tėvynės netekusių poetų manifestas, be kita ko, sambūriui suteikęs žemininkų vardą. V. Mačernis amžiams liko susietas su kitais žemininkais – K. Bradūnu, Juozu Kėkštu, A. Nyka-Niliūnu ir Henriku Nagiu.

Bene reikšmingiausio vaidmens puoselėjant Mačernio legendą ėmėsi K. Bradūnas. 1952–1959 metais Baltimorėje jis leido žurnalą „Literatūros lankai“, paraleliai dirbdamas akmentašiu fabrike.

„Kad neišprotėtų nuo staklių garso, mintimis stengėsi atsiriboti, labiau galvoti apie kūrybą ir literatūrą“, – sako E. Bradūnaitė-Aglinskienė. Jos tėvo sudaryta V. Mačernio „Poezija“, nors surinkta ir parengta gana anksti, pasirodė tik 1961 metais Čikagoje.

Šiame darbe K. Bradūnui labiausiai padėjo poetas E. Matuzevičius, likęs okupuotoje Lietuvoje ir V. Mačernio eilėraščius per geležinę uždangą siuntęs gana įdomiu būdu.

„Kad saugumiečiai nesusektų, į kas antrą savo laiško eilutę įterpdavo po vieną Mačernio eilėraščio eilutę. Taip buvo surinkta visa knyga“, – atskleidžia K. Bradūno dukra.

Taip pat skaitykite

Kur tas šaltinėlis, kur aš jaunas gėriau?

Amžininkai prisiminimuose dažnai svarstę, ar Mačernis mėgęs vienatvę, buvęs uždaro būdo. LRT.lt pašnekovė mano, kad kai jam reikėję, tapdavęs tylus ir mąslus, tačiau draugų būryje buvo sąmojingas, nevengęs ir papokštauti, iškrėsti eibių.

K. Bradūnas yra palikęs smagų liudijimą, kaip visa jų studentiška kompanija penktadieniais rinkdavosi Čepurnos restorane Kęstučio gatvėje Kaune.

„Atskirai kambarėlyje paimdavome krikščioniškai po silkutę, o kad ji plauktų, po truputį šiuo tuo ir užpildavome. Vytautas tada tapdavo linksmas ir aristokratiškai galantiškas... <...> Linksmoje nuotaikoje tada įsidainuodavome visi, o mudviejų duetas „Kur tas šaltinėlis, kur aš jaunas gėriau“ virsdavo kone anų mūsų čepurniškų penktadienių himnu“, – rašė poetas.

Kai V. Mačerniui suėjo 20 metų, įvykis irgi paminėtas Čepurnos restorane. Poetui draugai pasiuvo kelnes, o kadangi jaunuolis tą pavasarį vis prasitardavo norįs auginti ūsus, padovanojo barzdos skutimo rinkinį. Graveris dėžutėje įrantė:

Barzdą skusti vyrui tinka,
Tai pagražina aplinką –
Tik neskuski niekad ūsų,
Vytautai Mačerni mūsų.

Kitą kartą tame pačiame restorane V. Mačernis perskaitė „Trečiąją viziją“. Kūrinys taip visiems patikęs, kad draugai autorių net pamėtė iki lubų. „Gabalas, kurį Vytautas mums tą vakarą paskaitė, atrodė naujas <...> tokiu kasdieniško pasakojamojo žodžio galia, tėviškės ir senolių mistika“, – žavėjosi K. Bradūnas. Tada paprašytas, Vytautas eilėraštį perskaitė dar kartą.

Trečioji

Kai vieną rytą, eidamas pro seną ir apleistą sodą,
Per statinius vidur pasižiūrėjau,
Tenai virš tvenkinio praėjusios nakties šešėliai tingūs
Lyg paukščiai pašautais sparnais plazdėjo,
Ir vandenin palinkusios obels šakoj, matyt, seniai jau padžiauta skara
Pleveno ryto vėjuj.

Kutai mirgėjo tarp baltų žiedų, kuriuos mieguistos bitės
Varpeliais tolimais dūzgeno...
Atsiminimai lyg iš ūkanų iškilo, pagalvojus,
Jog tai skara seniai jau mirusios senolės mano.

Aš pažvelgiau į tėviškės laukus, dar rytmečio tyloj paskendusius,
Kai jie prieš saulę tekančią suklaupę meldės tyliai,
Ir šviesiame regėjime mačiau jaunosios rūbuose senolę skaisčią
Iš seno sodo vienumos pakylant.
Jinai lengvučiais žingsniais pasikėlė eit per žemę kvepiančią,
Jos akys buvo skaisčios lyg kalnuos du ežerėliai gilūs.

Priėjo ji upelį ir ranka vandens pasėmė,
Šaltais šaltais lašais suvilgė kaktą, lūpas,
Paskui drąsiu mostu laukus palaimino
Ir vėl, pečius šilton skaron susupus,
Nuklydo ji tolyn, kur tolimam danguj du debesėliai
Balti balti lyg jūroj du maži laiveliai supos.

Dabar, kada einu pro seną, statiniais aptvertą sodą,
Kur tvenkinys niūrus, žaliais maurais užžėlęs,
Tenai, kur lyg tie paukščiai pašautais sparnais
Plevena praeities šešėliai, –
Aš vis matau, matau aš ją jaunosios rūbais.
Jinai lengvučiais žingsniais pro vartus išeina vėlei:
Jos akys tokios skaisčios mėlynos tarsi kalnuos du gilūs ežerėliai.

Dabar, kada širdis lyg tas keleivis, tyrų smėlyje suklupęs,
Kada svajonės lyg silpni drugeliai prieblandoj paklydę miršta, –
Dažnai jaučiu gaivinančius lašus ant lūpų lašant
Nuo jos į dangų iškeltų ekstazėj pirštų.

Taip pat skaitykite

Beraštė kūryba

Keista, kad vienkiemyje, žemdirbiškoje aplinkoje, kur retas mokėjo rašyti, ėmė ir išaugo toks literatūros gaivalas.

„Tačiau ta „beraštė“ aplinka irgi turėjo savą gelmę, – tarsi paprieštarauja etnografė. – Beraštę kūrybą, tautosaką, paveldėjusi iš prosenelių, senelių ir tėvų, toji poetų karta labai vertino. Jie jautėsi esą dviejų pasaulių – senosios protėvių kultūros ir europietiškos civilizacijos – jungtimi. Mačernio „Vizijose“ tai ypač gerai atsiskleidžia.“

Pasak E. Bradūnaitės-Aglinskienės, Mačernio kartos rašytojai labai gerbė savo gimtąją kalbą, bet gyvai domėjosi ir europietiška kultūra, menu, filosofija, suvokdami, kad Lietuva yra Vakarų dalis. Todėl atkakliai mokėsi užsienio kalbų – vokiečių, prancūzų, anglų. Jie siekė pirminiuose šaltiniuose perskaitytus dalykus adaptuoti, perkelti į lietuvių intelektualinę vartoseną.

„Man atrodo, kad juos visus – ir poetus žemininkus, ir apskritai visuomenininkus, verslininkus – siejo akstinas būti naudingus Lietuvai. Savo jauną valstybę statė visomis jėgomis kaip žydai Izraelį. Todėl ir bičiuliautis jiems sekėsi lengviau“, – svarsto antropologė.

Mačernio mokėsi neverčiami

Jos pačios karta, užaugusi emigracijoje, buvo tiesiogiai paveikta vertybių, kurias tėvai su savimi atsivežė iš tėvynės. „Save laikau tarpukario Lietuvos vertybių fosilija, – juokiasi Elena. – Kiek vertybių mums perdavė tėveliai, tiek ir išsaugojome.“

V. Mačernis buvo pats populiariausias išeivių jaunimo poetas. „Jo kūryboje galėjai atrasti visų jaunatviškų jausmų ir svajonių atgarsių. Tarkime, jei jaunimo stovyklose per literatūros vakarą duodi pasirinkti, ką skaityti, beveik visi renkasi Mačernį. Kai skaito „Vizijas“, jau, žiūrėk, iš vakaro tamsos ir išnyra skara apsigaubusi senolė... Mačernis taip pat įkvėpė jaunus žmones rašyti poeziją. B. Brazdžionį, Maironį ragindavo mokytis atmintinai, o Mačernio mokėmės patys, niekieno neverčiami“, – juokiasi E. Bradūnaitė-Aglinskienė.

K. Bradūnas pasakojęs, kad V. Mačerniui labiausiai patiko klausytis Camille`io Saint-Saenso simfoninės poemos „Danse macabre“. To laiko poetai, pradedant V. Mykolaičiu-Putinu, labai vertino plokšteles, kolekcionavo jas, klausėsi pasaulinės klasikos. „Kai tą dalyką persakiau ateitininkų stovykloje, jaunimas tuoj visą šokį pagal tą kūrinį Mačernio garbei parengė“, – nusišypso Elena.

Taip pat skaitykite

„Kai buvau studentė Čikagoje, mūsų ateitininkai atkūrė „Šatrijos“ korporaciją. Iniciatorius buvo mano tėvelis. Jis matė, kad daugelis domimės humanitarinėmis temomis, tad toje korporacijoje galėjome geriau susipažinti su buvusiais kūrėjais ir patys dalytis savo kūryba, – teigia K. Bradūno dukra. – Susibūrimuose daug pasakota apie ankstesnius šatrijiečius, ypač apie Mačernį, kuris mums buvo įdomiausias ir aktualiausias. Suprantama, kalbėta ir apie kitus rašytojus, poetus, menininkus, muzikus.“

K. Bradūnas tikėjosi, kad tokia veikla paskatins naują kartą įsilieti į kūrybos procesą.

Atlenkiamas peiliukas

Sovietų režimas nepasigailėjo Vytauto šeimos: brolis žuvo partizanaudamas, o mama ir broliai buvo ištremti. Grįžę į Lietuvą niekaip negalėjo surinkti ankstesnio gyvenimo šipulių. Iš pirkios buvo likęs tik vienas kambarys ir virtuvė – pasinaudoję, kad šeimininkų nėra, kaimynai išdraskė sodybą. Netrukus vienas po kito mirė du Vytauto broliai.

Elena pasakoja, kaip Bradūnai, grįžę iš emigracijos, leidosi į pirmą kelionę po Lietuvą, aplankė Šarnelę, V. Mačernio kapą. „Tuo metu dar buvo gyvas jo brolis. Labai gėrė. Turėjo sūnų, irgi Vytautą, šviesų, gražų berniuką. Per susitikimą mokyklėlėje padovanojau jam atlenkiamą peiliuką. Mokytoja suabejojo, ar ilgai tą dovaną vaikas išsaugos – tėvas parduos ir pinigus pragers. Tada supratau, kad šeimos likimas liūdnas“, – sako K. Bradūno dukra.

„Gal ir gerai mirti jaunam...“

Ankstyva talentingo ir žinomo kūrėjo mirtis paverčia jį kartos ikona. „Vizijų“ – „išėjimo simfonijos“ – autorius, „neemigravęs emigrantas“ šiuo požiūriu, regis, savaime tapo kultine figūra. Ir net dabar nestokoja populiarumo.

„Tėvelis prie rašomojo stalo Čikagoje buvo pasikabinęs Mačernio nuotrauką, sakydavo: „Aš senstu, o jis amžinai lieka jaunas.“ Jei mirtis pasiglemžia talentingą žmogų, palikusį nemažą kūrybos kraitį, ateinančias kartas jis visada domins, – įsitikinusi E. Bradūnaitė-Aglinskienė. – Tėvelis sakydavo: gal ir gerai mirti jaunam, nes jei per ilgai rašysi, rizikuoji nusirašyti. O jaunas kai miršta – nenusirašo.“

Taip pat skaitykite

Anot pašnekovės, prie V. Mačernio populiarumo prisidėjo ir impozantiška išvaizda – buvo aukštas, gražus, degančių skvarbių akių. „Vis dėlto svarbiausia yra pati kūryba. Jo „Vizijos“ tokios, kokių niekas iki šiol nėra parašęs. Be to, kūrybos palikimas aprėpiamas, ne per gausus, tai irgi palankiai veikia skaitytoją“, – savo nuomonę dėsto Havajuose gyvenanti lietuvė.

Ji įsitikinusi, kad jei šių dienų Lietuvos jaunimas labiau domėtųsi literatūra, iš V. Mačernio galėtų padaryti kultą. Tarkime, kaip Amerikoje prisimenamas poetas Edgaras Allanas Poe: gerbėjai mėgdžioja jo apdarus, buriasi į fanų klubus, rengia vakarus, rožele ant kapo pagerbia dievaičio atminimą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt