Kultūra

2020.12.31 05:30

Kristina Sabaliauskaitė: turėkime aiškų tikslą – įveikti epidemiją, nes tam yra visos galimybės

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.12.31 05:30

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė atsisveikina su 2020 metais – jie priminė maratoną sukaustytomis kojomis: sunkiai sekėsi derinti mamos pareigas, darbus ir kūrybą. Nepaisant to, prasitaria, netrukus kai ką naujo išgirsime apie „Petro imperatorę“. Atsisveikina ir su 17-ąja Lietuvos vyriausybe, premjeru, sveikatos ministru – „groteskiškų ir groteskiškai nekompetentingų personažų rinkiniu, kokio nesugalvotum net baisiausioje distopijoje“.

O 2021-ųjų proga sveikinasi su mumis, linkėdama nepasitikėti panikieriais, esą niekada negrįšime į ankstesnę normalybę – ji sugrįš, tik elkimės kaip tikrai drąsi tauta.

Maratonas sukaustytomis kojomis

– Kokie jums buvo šie metai – galbūt ramesni, palankesni kūrybai? Ką supratote, kokių tiesų atradote?

– Metai prasidėjo gan skambia gaida: Vilniaus Dailės akademijos garbės daktaro vardo suteikimas, romano sėkmė Knygų mugėje, minios žmonių, tačiau po to... Tokių sunkių metų jau seniai nesu turėjusi.

Metai palankesni kūrybai? Jūs turbūt juokaujate – ir žiauriai. Net ir įprastiniame gyvenimo ritme derinti motinos pareigas, darbus ir kūrybą yra didžiulis iššūkis, nes kūrybai reikia visiško susikaupimo, atsiskyrimo, vienatvės.

O pabandykite kurti, kai namie vyksta nuotolinis mokymasis, vos randi kelias valandas „degančiai“ korespondencijai, o visą likusį laiką bandai gelbėti griūvantį pasaulėlį ir rūpintis viskuo – juk daugelis įprastinių gyvenimo dalykų tapo problema, o dar reikia kažkaip užtikrinti ir artimųjų psichologinę pusiausvyrą, sugalvoti užsiėmimų, kurie kalėjimo sąlygas padarytų bent pakenčiamas.

Tokių sunkių metų jau seniai nesu turėjusi.

Supratau vieną tiesą: dirbančios moterys, motinos nuo epidemijos ir karantinų nukentėjo labiausiai. Iš mūsų reikalaujama rezultatų: niekam neįdomu, kad vėlavai atlikti profesinį darbą, nes turėjai papildomai dirbti prie besiveriančių mokyklinio lavinimo spragų ar tiesiog reikėjo skirti daugiau dėmesio artimajam, kad „nenuvažiuotų stogas“.

Ne viena mano kolegė pasakė, kad „po šito karantino galima statyti kryžių mano akademinei karjerai“: nebuvo ne tik sąlygų darbui, o jei jos ir buvo – tai nedirbo bibliotekos, archyvai.

Gal buvo tokių, kurie turėjo labai daug laiko ramybei, knygų skaitymui ir kūrybai, bet ne dirbančios šeimos moterys, ypač jei darbas ne „etatinis“... Darbo krūvis liko toks pat ar net didesnis, o laiko jam atlikti sumažėjo trigubai.

Buvo atsiradę tokių, kurie, pasinaudoję, kad sunkus metas, bandė dar ir įmurkdyti.

Todėl šiemet jaučiuosi kaip nubėgusi maratoną grandinėmis sukaustytomis kojomis, bet finišą, atrodo, vis dėlto pasiekiau. Tik neatrodo, kad artimiausiu metu bus lengviau. Ir žinau: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas – niekas neateis ir pagalbos rankos neišties. Priešingai – buvo atsiradę tokių, kurie, pasinaudoję, kad sunkus metas, bandė dar ir įmurkdyti.

– Jūsų gerbėjai Lietuvoje nekantriai laukia antrosios „Petro imperatorės“ (leidykla „Baltos lankos“) dalies. O gerbėjai kitose šalyse, neabejoju, džiaugtųsi pirmosios dalies vertimu. Pasinaudosiu proga paklausti: kurioje stadijoje dabar yra kūrybos procesas ir romano vertimų reikalai?

– Gerai, kad laukia: netrukus, jau 2021-ųjų pradžioje, sulauks. Apie romanų vertimus: einamųjų reikalų niekada nekomentuoju, galiu pasakyti tik tiek – pirmosios dalies teisės parduotos į maždaug dešimt kalbų, tarp jų – ir į Europos didžiąsias, o keli leidėjai jau sudarė sutartis ir antrajai daliai, Lietuvoje dar kol kas net neišleistai.

Rusiškos viešųjų ryšių mokyklos ikonografija

– Ar stebite 18-osios Vyriausybės pastangas sustabdyti viruso plitimą? Kaip jas vertinate?

– Dar pernelyg trumpas laikas, kad iškuoptų „geriausiai Europoje pandemijai pasiruošusios ir ją suvaldžiusios“ buvusios Vyriausybės paliktą situaciją, tad sunku vertinti.

Ko tik nedarė anas sveikatos ministras – ir ženkliukų dizainerį žaidė, ir pozavo su „Glocku“, ir maskaradus rengė, o pasirodo – ir plaučių ventiliavimo aparatų trūksta, ir ligoninės lovų, ir medikai tebėra nepakankamai apsaugoti. Veryga elgėsi kaip tipinis represyvus sovietinis psichiatras.

Kaip tik kovą pas draugus susipažinau su žymia lietuvių kilmės filantrope, psichiatre. Pasakojo, kaip 1990 m. buvo atvykusi į Lietuvą su labdara psichiatrijos ligoninei. Ji liko sukrėsta metodikų, kurias išvydo. Vienas pacientų, pagal viską – tiesiog depresija sirgęs žmogus, ėmė maištauti, kalbėdamas apie savo teises ir prašydamasis išleisti. Daktaras sanitarams liepė išrengti jį nuogą ir keturpėsčiam praropoti pro kitų pacientų rikiuotę. Tada leido apsirengti ir paklausė: na ką, dabar, vėl apsirengęs, jaučiatės geriau? Prislėgtam ir pažemintam žmogui beliko sutikti.

Verygos veiksmai buvo labai panašūs: galios demonstravimas, gąsdinimas, kasdieniai komunikatai ir lindėjimas ekrane (beje, pasirenkant tokią ikonografiją, kuri kėlė įtarimą, kad jį konsultuoja rusiškosios mokyklos viešųjų ryšių specialistai), iš esmės nesprendžiant problemos (kitaip tariant – negydant ligonio), lėmė, kad kai apribojimai buvo atleisti, buvo silpnesnių žmonių, kurie pasijuto kaip tas vėl apsirengęs pacientas.

Kai kurie pasijuto netgi dėkingi – apklausos rodo, kad Verygą teigiamai vertina vyresnio amžiaus ir menkesnio išsilavinimo rajonų gyventojai (o štai patys medikai savo ministrą ir jo sprendimus vertino itin blogai, reiškė viešą nepasitikėjimą).

„Tvirtos rankos“ iliuzija trumpam suveikė, tačiau buvo neįvertinta masių emocija – žmonės turi spyruoklės energiją: kuo stipriau juos be reikalo prispaudi, tuo labiau spriegia atgal, pradeda neklausyti tyčia. Tai ne visada gali būti protinga, ne visada racionalu ir teisinga, bet emocija visuomet yra iracionali, su tuo reikia skaitytis. Protingi žmonės visuomet pasižymi empatija ir galimą atatranką įvertina. Dabartinė Vyriausybė daug panašesnė į normalius, išsilavinusius, atsakingus žmones – belieka jiems palinkėti sėkmės.

Vykdė šeimininkų uždavinius?

– O kaip vertinate nuėjusią Vyriausybę? Jūsų diagnozės kai kurių jos ministrų atžvilgiu pasitvirtino.

– Visiškai nesidžiaugiu, kad pasitvirtino. Nueinanti Vyriausybė – daugiausia groteskiškų, groteskiškai nekompetentingų personažų rinkinys, kokio nesugalvotum net baisiausioje distopijoje (atsiprašau vos kelių išimčių iš ministrų tarpo).

Premjeras, aiškinantis, kad jam nereikia anglų kalbos, nes jis ne anglų kalbos mokytojas; Lietuvos piliečius (kad ir kokie jie būtų) vadinantis „ne žmonėmis“, gydytojams ilgus metus siūlęs „jei nepatinka – varyti iš čia“, o verslui aiškinęs, kad nemokama daryti verslo, jei viską uždarius negali prasilaikyti „net mėnesio“. Vien ko vertas buvo teiginys, kad „valstybė gali būti arba policinė, arba kriminalinė“, – pasirodo, turėjome premjerą, nieko nė negirdėjusį apie teisinę piliečių valstybę!

Pasirodo, turėjome premjerą, nieko nė negirdėjusį apie teisinę piliečių valstybę!

Visa ši šutvė jei ką ir darė ketverius metus – tai stūmė atgal Lietuvą į sovietinį būvį ir sistemingai naikino visa, kas buvo teigiamo pasiekta per Nepriklausomybės trisdešimtmetį. Gal tokį – resovietizacijos ir piliečių pasitikėjimo valstybe diskreditavimo – uždavinį buvę valdantieji ir turėjo iš savo šeimininkų? Niekada daugiau nelinkėčiau savo šaliai tokios Vyriausybės.

Koks išsilavinimo lygis, tokie ir sprendimai...

– Ar galime teigti, kad COVID-19 atvėrė naują kultūros epochą?

– Ne, negalime. Kultūros epocha – tai ne keleri epidemijos metai, o monolitiškesnis ir ilgesnis, konkretaus kultūrinio mentaliteto ir ilgalaikių reiškinių apibrėžiamas laiko tarpas, per kurį, kaip rodo istorija, pasitaikydavo ne viena epidemija.

Jei kas ir atvėrė naują epochą, tai, manyčiau, internetas ir skaitmeninės veiklos įsigalėjimas, kurį reikšmingumu ir informacijos sklaidos galia prilyginčiau kažkada įvykusiam Gutenbergo spaudos išradimui. Tik dabar judama nuo rašto kalbos link vaizdų kalbos – apie tai plačiau esu kalbėjusi vienoje savo paskaitų.

Kristina Sabaliauskaitė apie žodžių ir vaizdų kalbą: kokia dailės ir literatūros svarba šiandienos pasaulio kisme?

– Kaip pandeminis laikas pakeis pačią meno kūrybą, meno formas, turinį? Gal galerijos bus nereikalingos – pakaks interneto, nuotolinių parodų? Ar liovusis atkryčiui prognozuotumėte kūrybos bumą?

– Sakyčiau priešingai: pandemija kaip tik įrodė autentiškų, gyvų meno formų – parodos, spektaklio, gyvo koncerto, gyvo bendravimo – svarbą ir nepakeičiamumą, jų poreikį. Ką pati darydavau per karantinų sušvelninimus – išbadėjusi lėkdavau į parodas, į koncertus, spektaklius. Jokie įrašai ar pikseliai internetuose to nepakeis.

Pandemija įrodė autentiškų, gyvų meno formų – parodos, spektaklio, gyvo koncerto, gyvo bendravimo – svarbą ir nepakeičiamumą.

Todėl man buvo nesuprantamas ankstesnės vyriausybės sprendimas, lengvesniojo karantino metu draudžiantis lankytis muziejuose, bet leidžiantis būti prekybos centruose ar pas manikiūrininkę. Na, bet ko norėti, koks išsilavinimo lygis, tokie ir sprendimai...

Negaliu prognozuoti, ar bus kūrybos bumas, – nesu aiškiaregė, negaliu atsakyti, ar netikrumo išsekinti kultūros kūrėjai turės jėgų ar motyvacijos kurti, kaip greitai jie atsistos ant kojų. Ar atsigaus teatrai, orkestrai... Kol kas nematau, kad būtų kaip nors aštriau, giliau menininkų ir rašytojų apmąstoma tai, kas su mumis vyksta. Bet gal tai ir natūralu: autorefleksijai reikia tam tikros distancijos.

Tango šokamas dviese

– Garsūs šių dienų mąstytojai kalba apie valdžios kontrolės stiprėjimą ateityje. Ir, sako, vargu ar tai mums kels nuostabą. Kaip keisis žmogaus ir valdžios santykio vaizdavimas meno kūriniuose?

– Nuo Aldouso Huxley`o ir George`o Orwello mąstytojai ir distopijų kūrėjai, menininkai kvestionuoja kontrolės problemą. Filmas „Matrica“ yra sukurtas prieš dvidešimtį metų, Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ – prieš trisdešimt penkerius. Tai – nieko nauja. Kūrėjai ir vizionieriai – iš šiandieninių neabejotinai išskirčiau Michelį Houellebecqą – dažnai užbėga už akių visuomenės procesams, jausdami „atvirą nervą“ dažnai daug ką nuspėja. Lietuvoje štai pastaruoju metu matome netgi aukštuose valdžios sluoksniuose tam tikrų Gileado respublikos simpatikų.

Bet kuri kontrolė yra „tango, kuris šokamas dviese“: tave kontroliuoti gali tik tiek, kiek tu leisiesi.

Klausimas yra toks: ar mes pasyviai klausinėsime apie valdžios ir individo santykio vaizdavimą meno kūriniuose ateityje, ar apmąstysime šias problemas ir aktyviai priešinsimės pastangoms mus užsmaugti kontrole?

Bet kuri kontrolė yra „tango, kuris šokamas dviese“: tave kontroliuoti gali tik tiek, kiek tu leisiesi. Juk frazė „valdžios kontrolė“ gali būti suprantama dvejopai: kad valdžia kontroliuoja žmogų arba – kad pats žmogus kontroliuoja savo valdžią.

Jeigu jauti, kad kontrolė peržengia normalias socialinio kontrakto ir bendrojo gėrio, teisinės valstybės įstatymų laikymosi ribas, tavo pilietinė pareiga yra tokiai autoritarinei kontrolei priešintis. Demokratinėse valstybėse piliečių deleguota valdžia tarnauja visuomenei ir jai skaidriai atsiskaito, o ne „valdo“ ir kontroliuoja ją kaip beteisius vergus.

– Knygų verslas, leidyba per pandemiją turbūt nepatyrė didelio sukrėtimo, gal net priešingai. Štai bibliotekose matome eiles. Gal bent knygų daugiau perskaitysime?

– Duok Dieve, jei manote, kad Lietuvos knygų leidyba liko nepaveikta pandemijos. Kadangi susiduriu su daugelio šalių leidybos situacijomis, žinau, kad yra kraštų, kur leidykloms – net ir, atrodo, turėjusioms tvirtą poziciją – teko smarkiai veržtis diržus, o kai kurios – net užsidarė. Ženkliai sumažėjo atlygiai autoriams, vertėjams, redaktoriams.

Kai žmonės dėl pandemijos masiškai netenka darbų ir pajamų, deja, eina į maisto banką, o ne į knygyną.

Kai žmonės dėl pandemijos masiškai netenka darbų ir pajamų, tai jie, deja, eina į maisto banką, o ne į knygyną. Į biblioteką gal ir eina, tačiau biblioteka yra saugykla: kaip minėjau, vargu ar pandemija suteikia palankias sąlygas kūrybai. Bent jau man nesuteikė.

Koks bus kelias į normalybę

– Kuriuos reiškinius, tendencijas, debiutus, žmones, politikus įvardytumėte kaip itin reikšmingus 2020 metais?

– Mane labiausiai paveikė ir skaudžiausiai išgyvenau prof. Irenos Veisaitės netektį. Jaučiuosi, tarsi užgeso kelrodė žvaigždė, švietusi daugeliui žmonių.

Pradžiugino kelių agresyviai populistinių politinių jėgų pralaimėjimai Lietuvoje ir pasaulyje. Pyktį kėlė Vakarų pasaulyje pastebėtas anachronistiškas istorijos perrašinėjimas keliant kelių šimtų metų senumo įvykiams šiuolaikinius etinius standartus ir rengiant teismus tam, kam seniai suėjusi senatis.

Neramino – ir Lietuvoje, ir Britanijoje – vyriausybių tendencija kaltę dėl savo pačių neįgalumo, negebėjimo tvarkytis, aprūpinti medikų darbo priemonėmis, organizuoti testavimo, perkelti ant piliečių – neva virusas plinta, nes žmonės nesilaiko ribojimų.

Londone buvo įdomu stebėti, kaip draudimų laikomasi priklausomai nuo rajono demografijos ar etninės sudėties.

Manau, ribojimų, turint galvoje visus neišvengiamus žmogiškuosius faktorius (kvailumą, neklusnumą, nesupratimą, egoizmą), buvo kiek įmanoma laikomasi.

Londone buvo įdomu stebėti, kaip draudimų laikomasi priklausomai nuo rajono demografijos ar etninės sudėties. Klusniausiai laikėsi vidutiniosios klasės rajonai. Ir, priešingai, buvo pavyzdžių, kad tai valdžios žmonės „kūrybingai“ apeidinėjo draudimus, lyg tai jiems negaliotų. Likusi didžioji dauguma aukojosi: negalėjo matytis su savo artimaisiais, neteko darbų, bankrutavo verslai, stojo mokslai, ženkliai blogėjo psichinė sveikata, seko santaupos.

Tokiu režimu dar vienus metus paprasčiausiai neišgyvensime ekonomiškai. Nesunešime mokesčių – nebus už ką pirkti vakcinas, mokėti atlyginimus medikams.

Todėl laikas klausti: kur konkretus, laipsniškas kelias atgal į normalybę? Kur ir kada mano vakcina? Kur testai oro uostuose, kur imuniteto pasai jau persirgusiems, kad jie galėtų funkcionuoti, dirbti, uždirbti, mokėti mokesčius kitiems nekeldami grėsmės?

Yra aibė jau persirgusių, bus vis daugiau pasiskiepijusių ir nekeliančių jokios grėsmės, yra atlikto neigiamo testo suteikiamas trumpalaikis nekenksmingumo „langas“ – visų žmonių negalima kišti po viena draudimų antklode.

Tada, kai pradedama kalbėti, kad absoliučiai visi turi būti traktuojami kaip potencialiai apsikrėtusieji, išnyksta mediciniškai patvirtinta nekaltumo prezumpcija – tai tada jau tik belieka visiems susivynioti į baltas paklodes ir vorele traukti į kapines, ar ne?

Tik nepamirškime tada matomiausioje vietoje palikti raktų nuo savo namų, verslų ir institucijų kinams ar rusams. (Juokiasi.)

Kai pradedama sakyti, kad testo rezultatas pripažįstamas tik tuo atveju, jei jis teigiamas, ir privalu izoliuotis – čia jau paminamos pamatinės žmogaus teisės ir tampa aišku, kad kalbama ne apie sveikatą, o tiesiog apie žmonių gąsdinimą ir pavergimą.

Yra testai, yra vakcinos, yra kaukės ir saugojimasis, ir su tais įrankiais reikia dirbti, siekiant grįžti į normalybę. Visos šnekos apie tai, kad „niekada negrįšime į ankstesnę normalybę“, yra tinginių ir kvailių nesąmonė. Jei a priori įsikalbėsime, kad „negrįšime į normalybę“, nes neva neįmanoma, – tai, žinoma, ir negrįšime, nes nė nesistengsime, nė nesvarstysime tokios galimybės. Reikia garsiai klausti: kam naudingas toks panikos, pralaimėjimo dvasios skleidimas? Iš kur jis sklinda?

Visos šnekos apie tai, kad „niekada negrįšime į ankstesnę normalybę“, yra tinginių ir kvailių nesąmonė.

Savo metu, rašydama „Silva rerum II“, daug domėjausi epidemijų istorija ir eiga. Net laikais, kai medicina buvo labai primityviame lygyje, o higiena – minimali, visos, net baisiausios epidemijos, tokios kaip Justiniano laikų ar Juodoji mirtis, trukdavo daugiausiai dvejus metus – po to jau suveikdavo natūralioji atranka. Ir, žinoma, gyvenimas grįždavo į įprastines vėžes – laižytis epidemijos paliktų žaizdų, gimdyti vaikų, ir taip – iki kitos epidemijos.

Taip pat skaitykite

Gal mano mintys gali pasirodyti šiek tiek ikonoklastiškos, tačiau esu įsitikinusi, kad apie visa tai turi galvoti politikai ir medikai, kurdami kovos su epidemija strategijas. Kaip teisingai prieš kelias dienas rašė prof. Dainius Pūras, visuomenės audinys yra ne mažiau svarbus už plaučių audinį. Imuniteto reikia taip pat ir psichologinio.

„Neišgarsėkime kaip „durna tauta“

– 2020-ieji baigiasi. Būtų smagu, jei vidurnaktį po paskutinio laikrodžio dūžio burtai liautųsi ir visą planetą paralyžiavę nuodai imtų ir nustotų veikę. Deja, stebuklo nebus, pandemija grasins mums ir kitąmet, gal net dar nuožmiau. Ko norėtumėte palinkėti Lietuvai, pasitinkančiai nežinomybę?

– Turėti aiškų tikslą – įveikti epidemiją, nes tam yra visos galimybės. Kaip tik nežinomybės yra dabar daug mažiau.

Jei reikalingi griežti ribojimai – kad jie būtų racionalūs ir aiškiai komunikuojami (o ne kad pravažiuojanti policija baudas išrašinėtų už tai, kad be kaukės eini vienut vienas pamiškės keliuku). Tada bus ir stimulas kur kas efektyviau, solidariau laikytis taisyklių.

Skiepai yra vienas didžiausių išradimų žmonijos istorijoje – naudokimės tuo.

Skelbėmės esantys „drąsi tauta“, tai ir įrodykime tai – atsakingai kovodami su epidemija, protingai elgdamiesi, saugodamiesi. Neišgarsėkime vietoje to kaip „durna tauta“: vos tik bus galimybė, eikime ir skiepykimės, kad galėtume gyventi vėl normaliai.

Skiepai yra vienas didžiausių išradimų žmonijos istorijoje: naudokimės tuo. Jei ne jie – dar ir šiandien masiškai mirtume nuo maro, raupų, choleros, tuberkuliozės, tymų ir dar aibės kitų ligų. Dėl skiepų jos nebebaisios, po kiek laiko bus nebebaisi ir „korona“.


Kristina Sabaliauskaitė apie naująjį istorinį romaną „Petro imperatorė“: norėjau suteikti balsą istorijos nutildytai moteriai
Stambiu planu. Kristina Sabaliauskaitė: tais laikais, apie kuriuos rašau, gyventi nenorėčiau