Kultūra

2020.11.15 07:00

Poetas Tomonis, sovietų baudžiamosios psichiatrijos kankinys: už gyvenimą be melo sumokėjo didžiausią kainą

LRT PLIUS laida „Literatūros pėdsekys“, LRT.lt2020.11.15 07:00

Nuožmiausiais sovietinės reakcijos metais keistomis aplinkybėmis miręs poetas Mindaugas Tomonis, prieš tai kalintas ir kankintas aminazinu psichiatrijos ligoninėje, pasirinko gyvenimą be melo: reikalavo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, grąžinti sandėliais ir ateizmo muziejais paverstas bažnyčias, atsisakė atlikti karo prievolę. Tokių laisvės apraiškų sovietai negalėjo pakęsti.

Pasak kultūrologo daktaro Dariaus Kuolio, partizaniniam judėjimui nurimus M. Tomonis, ko gero, yra viena ryškiausių disidentinės literatūros figūrų. Jis pasirinko rusų rašytojo Aleksandro Solženicyno skelbtą principą – gyventi ne mele.

Pasirinko rusų rašytojo Aleksandro Solženicyno skelbtą principą – gyventi ne mele.

„M. Tomonis ryžosi eiti pačia aštriausia briauna. Gyvenimo netikrumo jausmas – jo pasaulėjautos pagrindas. Jeigu ne lemtis, jeigu ne apkvaišusių komunizmo idėjomis žmonių fanatizmas, naikinantis viską, kas gražiausia, lietuviai būtų turėję dar vieną poetą – mistiką ir vizionierių“, – apie M. Tomonį rašė poetas Sigitas Geda.

M. Tomonio likimas – dar vienas tragiškas 20 amžiaus Lietuvos istorijos puslapis.

Išsamiau – LRT PLIUS laidoje „Literatūros pėdsekys“:

Literatūros pėdsekys. Mindaugas Tomonis: išlikęs garbingam pasaulyje, kuris yra nebetekęs garbės

Neteko man gauti svarbiausio –
Tikrosios Tiesos – sakramento.
Kas dieną – tolyn keliausiu.
Tiesos ieškosiu.
Memento...

Kad veltui kelionėj nežūčiau,
Visos Tiesos nepatyręs, –
Gyvenimas liesis eilučių
Ir žodžių, raidžių
Punktyrais.

Tiesus kelias į nebūtį

1974-ųjų pradžioje Paminklų konservavimo institutas M. Tomonį siuntė ištirti Kryžkalnio paminklo sovietinei armijai būklės. Tačiau jis atsisakė važiuoti, o pasiaiškinime reikalavo demokratijos, spaudos ir sąžinės laisvės, o svarbiausia – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

„Gyventi ne mele buvo jo egzistencinis apsisprendimas, grįstas visu gyvenimu. Kai atsisakė projektuoti „Kryžkalnio motinos“ rekonstrukciją, sakydamas, kad paminklą reikėtų statyti ne Raudonajai armijai išvaduotojai, o stalinizmo aukoms, tas žingsnis lėmė tolesnį jo gyvenimą“, – sako laidos „Literatūros pėdsekys“ svečias D. Kuolys.

M. Tomonis buvo atleistas iš darbo, tačiau po kurio laiko vėl priimtas. Tada gavo karinio komisariato kvietimą į karinius mokymus. Atsisakė jį vykdyti. To okupaciniam režimui jau buvo per daug – M. Tomonis tapo persona non grata. Nepaklusnusis pilietis 1975 metų birželio 27-ąją prievarta paguldomas į Vilniaus psichiatrijos ligoninę, išlaikomas joje keturis mėnesius.

To okupaciniam režimui jau buvo per daug – M. Tomonis tapo persona non grata.

Prievartinis gydymas, KGB persekiojimas, nuolatiniai vieno kolegos – gerai žinomo KGB agento – skundai, kad Paminklų konservavimo instituto darbuotojas M. Tomonis nelojalus sovietų valdžiai, tais laikais buvo tiesus kelias į nebūtį.

„Reikalauti LTSR Aukščiausiosios Tarybos, kad nepripažintų Lietuvos okupacijos, atkurtų nepriklausomybę, rašyti į Ateizmo muziejaus knygą, kad čia tokio muziejaus neturėtų būti... na, ano meto supratimu, toks elgesys tikrai galėjo atrodyti neadekvatus.

Tačiau jis yra paradigminis. Galime matyti tam tikrą Antigonės mito pasireiškimą lietuvių kultūroje, kai tu nesutinki su prievartos pasauliu ir išeini su juo į atvirą kovą. Savo kūnu liudiji alternatyvą pasauliui, kuriame nei tiesa, nei garbė nieko nereiškia“, – sako D. Kuolys.

Tarybų Lietuva 1972 – 29. Kryžkalnio Lietuvė

Jei ne raudonasis maras

1974 metais M. Tomonis, pasirašydamas Tomo Kuršio vardu, savo eilėraščius publikavo „Poezijos pavasario“ almanache ir periodikoje. Ne visa jo kūryba galėjo pasirodyti sovietų spaudoje, dalis buvo spausdinama išeivijoje Vytauto Kavolio redaguojamuose „Metmenyse“.

Eilėraščiuose jautriai, subtiliai kalbama apie „miegančią miško broliją“ ir „akis išvežtųjų“ – tokiais motyvais sovietmečiu kalbėti niekas nedrįso.

Eilėraščiuose jautriai, subtiliai kalbama apie „miegančią miško broliją“ ir „akis išvežtųjų“ – tokiais motyvais sovietmečiu kalbėti niekas nedrįso. Galima tik spėlioti, kad jei ne raudonasis maras, galbūt M. Tomonis būtų tapęs dideliu poetu.

Dokumentinis filmas „Baltas paukšti, tu sugrįžki“:

Dokumentinis filmas „Baltas paukšti, tu sugrįžki“

„Palinkusiu į mistiką, su Oskaro Milašiaus link nusidriekusiomis lietuviško misticizmo gijomis, – priduria D. Kuolys. – Bent jau S. Geda, bendravęs su T. Kuršiu, žadėjo šiam didelę ateitį. Deja, tėra tik neišbaigti poezijos tekstai, tam tikros impresijos, liudijančios apie galėjusį išaugti didelį autorių.“

M. Tomonio tada niekas nenorėjo spausdinti, nes tokia situacija Lietuvoje buvo po 1968-ųjų Prahos pavasario ir 1972 metų Romo Kalantos gaisro Kaune.

Vis didesnėmis aminazino dozėmis...

„Su M. Tomoniu neakivaizdžiai teko susidurti gana keistomis aplinkybėmis, praėjus dešimtmečiui po jo prievartinio kalinimo beprotnamyje. 1984-aisiais mes, studentai, lankydami beprotnamyje atsidūrusį draugą, pamatėme M. Tomonio bylą. Jo ligos, tiksliau, nukankinimo istoriją“, – pasakoja D. Kuolys.

Dokumente, gana iškalbingame, buvo rašoma, kad M. Tomonis pradėjo skaityti Kantą ir Hegelį, įtikėjo į Dievą. Kad yra ištiktas paranojos, nes jaučiasi sekamas: jo bute įtaisyti mikrofonai, klausomasi telefoninių pokalbių. Ligos istorijoje išlikęs įrašas – nurodymas pacientą gydyti vis didesnėmis aminazino dozėmis.

D. Kuolys pasakoja netrukus susipažinęs su disidentu (vėliau – Nepriklausomybės Akto signataru, – LRT.lt) Algirdu Patacku, kuris tada siekė saitų su akademiniu jaunimu.

„Kviesdavome A. Patacką į uždarus ratelius, kurie veikė Vilniuje. Jis irgi minėjo M. Tomonį kaip žmogų, kuris nulėmė jo apsisprendimą gyventi ne mele. Nekolaboruoti su sovietine sistema“, – teigia D. Kuolys.

M. Tomonis buvo itin romus, gyveno Evangelijos dvasia. Prieš nieką nėra pakėlęs balso, nė vieno žmogaus nelaikė savo priešu.

Pasak A. Patacko, jo bičiulis M. Tomonis buvo itin romus, gyveno Evangelijos dvasia. Prieš nieką nėra pakėlęs balso, nė vieno žmogaus nelaikė savo priešu.

„Stipriausius žodžius, anot A. Patacko, kokius režimo atžvilgiu yra pasakęs, M. Tomonis ištarė savo kankintojams, kai šie jo neišleido iš beprotnamio į mamos laidotuves: „Aš jūsų negerbiu.“ Taip pasakė tiems, kurie iš esmės jį lėtai, lėtai žudė“, – kalba D. Kuolys.

Žinia suluošintai vidutinybei

M. Tomonis paliko vos vieną kūrinį labai iškalbingu pavadinimu „Žinia“. Filosofinės apybraižos autorius mėgino atvirai apibendrinti savo kartos egzistencines patirtis, suvokti sovietinį režimą.

„Absurdo šmėkla klaidžioja po Europą“ – taip pradėjo savo „Žinią“ M. Tomonis, parafrazuodamas Karlo Marxo proletariato manifestą. „Tačiau... kas svarbu – tame sovietų valdomame pasaulyje M. Tomonis mėgina brėžti atramas garbingai, kilniai laikysenai, kai tokiai nėra jokių sąlygų“, – pabrėžia D. Kuolys.

Pasak kultūrologo, autorius parašė gana savarankišką filosofinį kūrinį. Gilinosi į Vakarų filosofijos tradiciją, Immanuelį Kantą, Georgą Hegelį. Interpretavo ir Šventąjį Raštą, siedamas jį su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio misticizmu.

Vienintelės M. Tomonio knygos įvade kunigas Jonas Boruta rašė: „M. Tomonio gyvenimas ir kūryba – vienas tyriausių ir tragiškiausių pasipriešinimo dvasiniam genocidui istorijos puslapių. Su kokiu širdies virpesiu XX amžiaus septintajame dešimtmetyje mes, jo amžininkai, slaptai skaitėme filosofinę apybraižą „Žinia“, eilėraščius, nes M. Tomonio kūryboje surasdavome savų klausimų, problemų, abejonių, širdį uždegančių teiginių.

Ypač kai prieš akis iškildavo kaina, kurią autorius sumokėjo už drąsą ieškoti, dalytis surasta tikėjimo šviesa su kitais, už drąsą pagal surastą tiesą tvarkyti savo gyvenimą, nesižvalgyti į pilką, komunistų suluošintą vidutinybę.“

Tikrovėje pasiilgstu tikrovės,
O žmoguje – žmogaus pasiilgstu.
Visas ribas ir pertvaras sugriovęs, –
Vis ieškau, ieškau. Gal todėl keistu

Palaikot, gūžčiojat pečiais. O kas
Jums – esate tokie tikri, neabejotini.
Kas rytą nusiplaunate rankas
Ir einate dienos iš naujo pakartoti.

O man ir vėl, ir vėl – ilgu kažko
Tikresnio, negu buvo, bus, yra.
Ir vėl išeisiu vienišas ieškot
Tiesos, – kuri vienintelė – tikra, –

Tiesos, kuri man leis pajusti – jau –
Kas – aš, kas – žemė, žvaigždės ir žolė.
Gal niekad nesuprasiu.
Bet užteks man – j a u s t
Pasaulį ir su nuostaba tylėt...

Perdėtas prometėjizmas

Tvirta kultūrinė politinė M. Tomonio orientacija grindžiama genetiniu palikimu. Jo senelis, Lietuvos Respublikos politinis veikėjas, patyrė tremtį. Tėvas bibliotekininkas Stasys Tomonis – iš vilko vaikų kartos, įbaugintas žmogus, tokio sūnaus radikalumo, akivaizdu, nepalaikė, vadino tai tragedija.

„Meteoru sušvitęs ir taip greit užgesęs. Čia. Bet Ten gyvas. Mažiukas Čiukas, išaugęs į didelį Mindaugą. Labai geras, teisingas, tiesus, atviraširdis. Labai kūrybingas. Gabus, rimtas mokslinis darbuotojas. Platūs poezijos polėkiai. Perspektyvoje galėjo tapti rimtu poetu. Begalinis noras kurti, skristi kažkur į Saulę. Pavojingas jam buvo perdėtas prometėjizmas, per daug nežaboti fantazijos polėkiai. Žiauri tragedija nutraukė kelią, kuriuo galėjo ramiai kilti į kūrybines aukštumas, galėjo suteikti daug džiaugsmo“, – apie sūnų rašė S. Tomonis.

o veidrodžių ir laikrodžių
nerealus pasauli
skaidrių spalvų
garsų
visuotiniam plastėjime
esu

......ir visa dar tylės
keisčiausiais rašmenim
būties ženklais – išnykstančioj
nežinomybėje Šviesoj – ir tai
kartosis – – – – – –

paukšteli Dievas – tavo
akyse – regėsiu ir girdėsiu –
Tylą...... o iš jos – giesmė
gėlė rasa ar margas akmenėlis
tai aidai – ir aš – kur aš
einu

Tarėsi, išėjo, nebegrįžo...

Paskutiniais metais M. Tomonis su poetu S. Geda bendravo tik laiškais. Viename, dovanodamas savo kūrinį „Žinia“, įspėjo: „Gal, jeigu dėl kokios nors priežasties sumanytum „Žinią“ kam parodyti, geriau būtų tą pluoštelį dėl visa ko išimti... Aš nelabai norėčiau per artimiausius dvejus metus pakartotinai už „antisovietizmą“ pakliūti psichiatrinėn ligoninėn arba kur kitur... – turiu labai daug DARBO!“

1975 metų birželio 29 dieną, po to, kai M. Tomonis prievarta paguldomas į psichiatrijos ligoninę, neatlaikiusi šios žinios miršta rašytojo motina. Poetas iš ligoninės išleidžiamas tik liepos pabaigoje su sąlyga, kad lankysis dėl antidepresanto moditeno injekcijų.

Visų Šventųjų dieną su šeima aplankė motinos kapą. Grįžęs su seserimis tarėsi, kaip gruodžio 1-ąją švęs tėvo 60-metį. O lapkričio 5-ąją išėjo į darbą ir į namus nebegrįžo... Jo kūnas buvo rastas ant geležinkelio bėgių netoli Rasų kapinių. M. Tomoniui buvo vos 35 metai…

Parengė Mindaugas Klusas

Išsamiau – LRT PLIUS laidoje „Literatūros pėdsekys“:

Literatūros pėdsekys. Mindaugas Tomonis: išlikęs garbingam pasaulyje, kuris yra nebetekęs garbės