Kultūra

2019.10.29 05:30

Laikai, kai už eilėraščius trėmė į lagerį: kuo sovietams neįtiko poetas Jakubėnas ir koks tikrasis Cvirkos vaidmuo

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.10.29 05:30

Už eilėraščius „Laikrodėlis“ ir „Paukštelis“ poetas Kazys Jakubėnas buvo penkeriems metams ištremtas į lagerį Kazachstane. Prie to aktyviai prisidėjo rašytojas Petras Cvirka, kurį filosofas Vytautas Ališauskas be užuolankų įvardija kaip „niekšą ir menkystą“.

Istorikas Nerijus Šepetys neabejoja, kad P. Cvirka aktyviai kolaboravo su okupaciniu režimu, prisidėjo persekiojant žmones, tad svarbu, kad valstybė jam nereikštų pagarbos.

Sovietmečio tyrinėtoja filosofė Nerija Putinaitė savo ruožtu tvirtina, kad minėti eilėraščiai buvo tik pretekstas susidoroti su poetu, o P. Cvirka šiuo klausimu labai aktyviai kolaboravo su saugumo tarnybomis.

Ištrėmė, sugrąžino ir nukankino

Vilniaus merijai pateiktose istorikų išvadose, teigiančiose, esą rašytojas P. Cvirka talkino sovietų propagandai, rėmė okupacinį režimą ir prisidėjo prie poeto K. Jakubėno įkalinimo, minimi jo eilėraščiai „Laikrodėlis“ ir „Paukštelis“. Jie tapo įkalčiais 1946 metų poeto byloje.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) pažymos atskleidė iki šiol nepublikuotus K. Jakubėno teismo liudytojų – tuometės Lietuvos TSR tarybinių rašytojų sąjungos narių P. Cvirkos, Antano Venclovos, Kosto Korsako, Juozo Baltušio ir Aleksio Churgino – parodymus.

Visuose, išskyrus K. Korsako liudijimą, minimi K. Jakubėno eilėraščiai „Laikrodėlis“ ir „Paukštelis“ – kaip įkalčiai, kad poetas sąmoningai vykdė antitarybinę veiklą. Po bylos nagrinėjimo K. Jakubėnas buvo nuteistas – jam skirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė ištremiant į Karagandos lagerį Kazachstane.

Didelėmis brolio Alfonso Jakubėno, teisininko, pastangomis SSRS Aukščiausiasis Teismas 1947 metais nustatė, kad K. Jakubėno „eilėraščiai nebuvo antitarybiniai“ ir poetą paleido į laisvę. Tačiau grįžęs į tėvynę politinis kalinys nebeatsikratė saugumo struktūrų pareigūnų dėmesio ir 1950 metų sausio 8-ąją išėjo iš gyvenimo mįslingomis aplinkybėmis.

Laisva valia

K. Jakubėno byloje A. Venclovą, K. Korsaką, J. Baltušį ir A. Churginą apklausė LTSR Valstybės saugumo ministerijos pareigūnai protokolams būdinga vienoda klausimų ir atsakymų struktūra. Pokalbiai vyko rusų kalba.

O P. Cvirka nebuvo saugumo struktūrų pareigūnų apklaustas, jo parodymai surašyti lietuviškai, yra neformalaus laiško struktūros. Tad peršasi išvada – atsiradę laisva valia.

LGGRTC dokumentuose teigiama, kad, brolio Alfonso liudijimu, byla buvo tiesiogiai susijusi su P. Cvirkos asmeniu, nes dėl drąsios savo kalbos pirmame rašytojų suvažiavime Vilniuje 1945 metais poetas K. Jakubėnas buvo patekęs į P. Cvirkos nemalonę.

Kazio brolis spėjęs, kad du kūrėjus galėjo supriešinti rašytojų susirinkime kilusi diskusija: spausdinti Vinco Kudirkos kūrinius, ar ne. P. Cvirka pasisakęs prieš, o K. Jakubėnas tada pareiškęs: „Galiu suprasti, kodėl Kudirkos satyrose arkliai baidosi žandarų, bet nesuprantu, kodėl Cvirka baidosi Kudirkos!“ P. Cvirka šio akibrokšto neatleido.

Atšalęs tarybų valdžios atžvilgiu

1945–1947 metais P. Cvirka ėjo LTSR tarybinių rašytojų sąjungos Valdybos pirmininko pareigas. K. Jakubėno teisme 1946 metų gruodžio 27-ąją jis kalbėjo:

„Po Lietuvos išvadavimo iš vokiškųjų grobikų, jis [K. Jakubėnas] buvo priimtas į Tarybinių Rašytojų sąjungą. Jis pradėjo rašyti neaiškius politinio pobūdžio eilėraščius. Rašytojų sąjungos narių kolektyvas ne kartą Jakubėną perspėjo, jam sakė, kad dabar vyksta klasių kova ir tokių eilėraščių rašyti negalima. Man žinomi jo eilėraščiai „Laikrodis“ ir „Raudonarmietis“. Tų eilėraščių turinys buvo apie tai, kad broliai lietuviai gyvena prastomis sąlygomis Sibire. Mus nustebino toks eilėraščių turinys. Jis eilėraščius skaitė universitete vakarų metu, reakcinė studentų dalis juos sutikdavo aplodismentais. Suvažiavime aš taip pat buvau. Jakubėno pasisakymas buvo chaotiškas, nebuvo sakomos aštrios politinės frazės, bet pasisakymo turinys reiškė nepasitenkinimą, atšalimą ir rašytojų, ir tarybų valdžios atžvilgiu.“

Niekšas ir menkysta

Filosofas, kultūros istorikas V. Ališauskas LRT.lt teigė, esą LGGRTC paskelbti dokumentai tiems, kas domisi istorija, neatskleidžia nieko nauja. P. Cvirkos vaidmuo K. Jakubėno įkalinimo byloje jam jau seniai nekėlė abejonių.

Pašnekovas tik atkreipė dėmesį, kad P. Cvirkos ir kitų sovietinį režimą rėmusių rašytojų išsakoma pozicija nebuvo visuotinė.

„Tuo metu Lietuvos rašytojai, subrendę tarpukariu, buvo aiškiai pasidaliję – į aktyviai rėmusius sovietų režimą ir „tylenius“. Šie mėgino prakentėti, neužkliūti, išvengti naujos santvarkos šlovinimo ir neprisidėti prie jos kūrimo“, – LRT.lt teigė V. Ališauskas.

Jis pabrėžė, kad ir prosovietinio sparno kūrėjai nebuvo vieningi, tarpusavyje kovojo dėl įtakos, valdžios ir reikšmės.

Šiandieninėje P. Cvirkos istorijoje V. Ališauskas siūlo atskirti du dalykus: mėginimą nukelti rašytojo paminklą Vilniuje ir pačią jo asmenybę. „P. Cvirkos figūra yra aiški kaip dieną – tai niekšas ir menkysta. Tuščia šnekos apie jį“, – nukirto V. Ališauskas.

„Tiurmos“ ragavo prie visų valdžių

K. Jakubėnas buvo kairiųjų pažiūrų poetas, „tvirtos valios, užgrūdintas revoliucionierius“. Nuo pradžių bendradarbiavo literatūros žurnale „Trečias frontas“, į kurį susibūrė jaunuoliai, jautę „neapykantą Smetonos režimui“. Tačiau 1931 metais kartu su Kaziu Boruta jis žurnalą paliko.

Kolega trečiafrontininkas Viktoras Katilius poetą yra pavadinęs K. Borutos ginklanešiu. Kaip ir bendravardis, K. Jakubėnas paragavo kalėjimo duonos prie visų valdžių. Tarpukariu porą metų kalėjo už atentatą prieš ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą. Vėliau kalintas dar du kartus – už kūrybą, nukreiptą prieš tautininkų režimą. 1941 metais buvo suimtas nacių. Jo bičiulį poetą Vytautą Montvilą vokiečiai sušaudė.

1940 metais K. Jakubėnas entuziastingai sutiko sovietinę santvarką. Tačiau greitai naująja valdžia nusivylė, nes buvo ištremta jo sesuo. Vėliau stebėdamas okupantų terorą, naikinamus partizanus, nekaltų žmonių trėmimus K. Jakubėnas mėgino šalintis viešumos. Atsidėjo kūrybai vaikams. Labiausiai K. Jakubėnas ir žinomas kaip knygų jauniesiems skaitytojams autorius.

Eilėraščiai – tik pretekstas susidoroti

Kalbinama LRT.lt, filosofė, kultūros istorikė N. Putinaitė sutiko, kad LGGRTC paviešinti dokumentai atskleidė papildomų detalių. Tačiau viso vaizdo, anot jos, iš vienos bylos nesusidarysi. Pavarčius to meto Rašytojų sąjungos protokolus galima suprasti, kad „užkliūva“ ne tik tie du K. Jakubėno eilėraščiai.

„Sakyti, kad poeto likimą nulėmė pora frazių keliuose eilėraščiuose, būtų nemenkas perlenkimas. Kaltinamieji aktai tais laikais dažnai rėmėsi kokiomis nors smulkmenomis. Tačiau sprendimas susidoroti su žmogumi – pašalinti, represuoti – būdavo priimamas kur kas anksčiau, nei atsirasdavo įkalčių ir prasidėdavo bylos nagrinėjimas“, – teigė ji.

Pašnekovė atkreipė dėmesį į vieną K. Jakubėno bylos niuansą: gana ankstyvas Rašytojų sąjungos valdybos pirmininko P. Cvirkos įsitraukimas rodo, kad jis šiuo klausimu labai aktyviai kolaboravo su saugumo tarnybomis. Tai atskleidžianti laisva forma jo rašyta ir pasirašyta pažyma.

„Reikėtų prisiminti kontekstą: tuo metu sąjunga privalėjo „išsivalyti“. K. Jakubėno byla ir yra to valymosi pasekmė. Sąjungos vadovas turėjo parodyti ypatingą aktyvumą, priešingu atveju pats rizikavo būti „išvalytas“. Iškilusią pasirinkimo dilemą P. Cvirka išsprendė ne K. Jakubėno naudai“, – kalbėjo N. Putinaitė.

Anot pašnekovės, Rašytojų sąjunga buvo represinė struktūra – ribojanti, draudžianti, varžanti. „Juk rašytojai buvo „sielų inžinieriai“, tad „netinkamų elementų“ sąjungoje negalėjo likti“, – sakė sovietmečio tyrinėtoja. P. Cvirkos vadovavimo laiku kaip tik ir vyko toks Rašytojų sąjungos „išgryninimas“.

„Ką jis iš tiesų jautė savo širdyje – mūsų neturėtų dominti. Svarbu, kokie buvo laisva valia represinės struktūros vadovu tapusio žmogaus veiksmai“, – pabrėžė N. Putinaitė.

Kelios Jakubėno mirties versijos

Kokiomis aplinkybėmis K. Jakubėnas mirė, sekamos kelios versijos. Pagal vieną, poetas buvo per tardymą mirtinai nukankintas saugumiečių. Jo sušalęs kūnas be viršutinių drabužių rastas Kapų gatvėje.

1950 metų sausio 7-ąją K. Jakubėnas buvo iškviestas į Valstybės saugumo ministeriją. Vos pasirodžiusį poetą joje iškart suėmė ir nuvežė į nuošalią Kapų gatvę, kur, spėjama, būta tardymo punkto.

Kitu liudijimu, 1950 sausio naktį enkavėdistai išsivežė rašytoją automobiliu Nemenčinės kryptimi. Nuošalioje vietoje išrengė nuogai, sumušė ir paliko 30 laipsnių speige. Kol turėjo jėgų, poetas beldėsi į gyventojų namus, tačiau stalininio teroro įbauginti žmonės durų neatvėrė. Apleistas jėgų K. Jakubėnas mirtinai sušalo.

Oficiali – ne racionali

Istoriko N. Šepečio nuomone, P. Cvirkos vaidmuo vertintinas vienareikšmiškai – ir 1940-aisiais, ir pokario metais, iki mirties rašytojas reiškėsi kaip ypač svarbi figūra sovietinėje kultūroje, vienas aktyviausių Lietuvos sovietizuotojų.

„Jei kalbėtume apie K. Jakubėną ir daugelį kitų atvejų, persekiojimas už antisovietiškumą yra nelegalus, nes ir sovietų valdžia Lietuvoje buvo nelegali. Be to, sovietiškumas yra ideologinis. Jis gali būti „prisiuvamas“ prie bet ko – prie turinio, prie preteksto. Sprendimą juk priima persekiotojai. Tad jokio objektyvumo čia neverta ieškoti. Tad nesvarbu, ką padarė ar ko nepadarė žmogus, kokius eilėraščius rašė ar kokių – ne, viena yra aišku – P. Cvirka tiesiogiai ir aktyviai prisidėjo ir prie konkrečių asmenų persekiojimo“, – reiškė įsitikinimą istorikas.

Anot jo, labai svarbu, kad panašūs veikėjai nebūtų valstybės mastu garbinami kaip kultūros herojai. „Jei pripažįstame, kad toks asmuo aktyviai kolaboravo su okupaciniu režimu, prisidėjo persekiojant žmones, svarbu, kad valstybė jam nereikštų pagarbos: nevadintų jo vardu gatvių, aikščių, taip jį pripažindama gerbtina asmenybe“, – pabrėžė N. Šepetys.

P. Cvirkos veikla – ir kaip rašytojo, ir kaip partinio funkcionieriaus – buvo vientisa, integrali, nedaloma. Todėl oficiali Lietuvos rašytojų sąjungos pozicija, siūlanti atskirti asmenį nuo kūrybos, pašnekovo manymu, nėra racionali. Veda į niekur.

KAZYS JAKUBĖNAS

„Paukštelis“

Ar sugrįši tu mielas paukšteli

Ties mielosios mažu langeliu

Ar paguosi ją savo giesmelėm

Savo saldžiu skardžiu balseliu.

Pasakyk, kad aš gyvas ir sveikas

Laisvos dienos nuslinko toli

Kad laukuos jau pavasario laikas

Ūžia, gaudžia berželiai žali.

Pasakyk, kad javai sužaliavo

Ir lankoj šienapjūtė arti

O kad grįžtų į tėviškę savo

Tie, kas buvo iš jos ištremti.

Žvilgsnis krypsta į dulkiną kelią

Akys ašarų drėksta rasa.

Ar gyva dar brangioji gėlelė

Ar žydės ji šaly svetimoj.

Ar parlėksi tu mielas paukšteli

Ar galėsi žinelę man duot

Ar gyva dar skaisčioji gėlelė

Ar galėsiu aš ją išvaduot.

„Laikrodėlis“

Išsiėmęs laikrodėlį

Žiūriu ir stebiuos

Kaipgi jis dar išsilaikė

Šitokiuos laikuos.

Man širdis kaip laikrodėlis

Plaka nuolatos

Ir džiaugiuos, kad iš krūtinės

Neištraukė jos.