Kultūra

2021.03.30 13:52

Gabrielei Petkevičaitei-Bitei – 160: spaudos draudimo panaikinimą sutiko džiugiau nei laisvę

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.03.30 13:52

Kalbant apie feminizmą Lietuvoje, neatsiejamu jo pavyzdžiu minima Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Tačiau ar pati rašytoja save sietų su dabartiniu feminizmu – klausimas. „Drįsčiau abejoti, ar Bitė kovojo už tokį mūsų feminizmą“, – LRT.lt sako Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotoja Albina Saladūnaitė, rašytojos gyvenimo ir kūrybos žinovė.

Du amžininkai, vienos kartos žmonės – G. Petkevičaitė-Bitė ir Maironis. Šis suformulavo tautos idėją, o Bitė savo esybe siekė geresnio tautos sugyvenimo.

„Be kultūros, be supratimo, kokia tai laimė gyventi žmonėms susispietusiems dideliais būriais, ir gyventi tarsi viena šeima, kame kiekvienas myli kitą ir rūpinasi, kad kitam klotųs lygiai gerai, kaip jam pačiam – valstybės būti negali, be to supratimo“, – rašė ji.

Pirmoji pasaulyje moteris kandidatė į prezidentus ir parlamento pirmininkė G. Petkevičaitė gimė 1861 metais, kai Rusijos imperijoje pradėta naikinti baudžiavą. Manifesto ir mergaitės gimimo datą skyrė vos kelios savaitės.

Kijevo medicinos universitetą baigusio gydytojo Leono Petkevičiaus ir bajoraitės Malvinos Onos Chodakauskaitės šeimoje Gabrielė buvo vyriausias vaikas, be jos, dar augo penki sūnūs. Nors ir bajorai, tėvai su vaikais kalbėjo tik lietuviškai.

„Nėra nei graiko, nei žydo“

Pirmuosius Bitės gyvenimo metus paženklino 1863-iųjų sukilimas, jį lydėjusios baisios represijos. „Puziniškis, kur apsistojo Petkevičiai, dar ir dabar atrodo lyg pasaulio kraštas. O tada tai buvo kemsynas ir gyvatynas. Dvarą supusioje Žaliojoje girioje glaudėsi sukilėliai. Ir ji juos savo memuaruose rašo atsimenanti, nors tebuvo dvejų“, – pasakoja A. Saladūnaitė.

Tėvas Jonas Leonas sukilėlius gydė, teta Regina, tėvo sesuo, dažnai lankė jų stovyklą, kaip galėdama jiems padėjo. „Bitė atsiminimuose rašė, kaip norėdavusi palydėti miško link einančią tetą, o ši ją draudė. Vienas sužeistasis buvo gydomas Petkevičių ūkiniame pastate. Pasak Bitės, pasirodžius rusų žandarams teta užsimetė vyrą ant pečių ir savo jėgomis sugebėjo išnešti į mišką“, – teigia LRT.lt pašnekovė.

Anot jos, svarbus ir kitas epizodas, kai sukilėliai buvo susirinkę šeimos namuose, kalbino ir glėbesčiavo gydytojo vaiką. Vienas, toks juodas, apžėlęs barzda, siekęs mergaitę pabučiuoti. Toji sušukusi: „Aš nesibučiuosiu su žydais!“

„Mama išsigąsta tokių žodžių, pabara dukrą. Ji visą gyvenimą prisimins mamos pamoką, kad, kaip skelbia Šventasis Raštas, „nėra nei graiko, nei žydo“. Petkevičių vaikai buvo mokomi gerbti kitą žmogų, jiems sakyta: prieš tave – Dievo kibirkštėlė. Apskritai Bitė yra teigusi, kad Dešimt Dievo įsakymų buvo jų namų kodeksas“, – teigia A. Saladūnaitė.

Atsakas į netektį

Būdama devynerių G. Petkevičaitė neteko mamos. Tuo metu siautė šiltinė, dauguma žmonių badavo. Rašytoja prisimena, kaip tėvai jiems neleido nulipti į kiemą ir žaisti su kitais vaikais. O mama su tarnaite stovėjo Joniškėlio ligoninės kieme prie didžiulių katilų ir dalijo alkstantiesiems karštą viralą.

Tėvai išsiuntė Gabrielę mokytis į kitą dvarelį Linkuvos Pamūšyje, anapus Mūšos. Mama nelabai tam pritarė, tačiau tėvas ramino, sakė, nieko tokio, tegul pratinasi, bus visuomenininkė. „Pranašiški žodžiai“, – atkreipia dėmesį A. Saladūnaitė.

1870 metų kovą per Mūšos potvynį visai nelauktai tėvas atvažiavo pas dukrą, atrodė labai pasikeitęs. Nesulaikydamas ašarų pasakė, kad nebėra mamytės. O Gabrielė prieš tai buvo susapnavusi skaudų sapną, kaip gražioje pievoje, kur skraido drugiai, ima didėti šešėliai ir uždengia mamytę...

Dukra apsikabino tėvą ir pasakė: „Tėveli, ar galėčiau mergaitėms išdalinti savo gražiausius rūbelius?“ Taip ji atsiliepia į netekties skausmą – paverčia jį rūpinimusi kitais. „Įvykdo mamos priesaką slopinti savo skausmą darant ką nors gera, dalijantis su kitais. Apskritai G. Petkevičaitė buvo labai stoiška, niekur nėra pasiskundusi dėl našlaitės dalios“, – tvirtina pašnekovė.

Apie mamą vėliau parašė tokius žodžius („Raštai“, 1936): „Kai girdžiu bažnyčios varpus, šaukiančius žmones pagarbinti Aukščiausiąjį iš širdies plaukiančiais žodžiais, skrenda į mane iš motinos kapo balsas, šaukiąs pagerbti Aukščiausiąjį iš širdies plaukiančiais darbais.“

„Matome, kad nebuvo laisvamanė, kaip mėgino įteigti sovietinė mokykla. Nebuvo liberalė, o labai giliai tikintis žmogus“, – tikina A. Saladūnaitė.

Moters širdis pasakė

G. Petkevičaitė mokėsi Latvijoje, Mintaujoje (dabar Jelgava, – LRT.lt), baigė mergaičių pensioną ir aukštesniąją mokyklą. Ten Gabrielei prasidėjo sunki liga – kaulų minkštėjimas. Tėvas gydytojas į ją laiku neatkreipė dėmesio. Ėmė krypti stuburas, išsišovė mentės, deformavosi plaučiai. Liko su kuprele.

„Visą gyvenimą G. Petkevičaitė buvo pilna ligų, ją kamavo stuburo skausmai, kvėpavimo nepakankamumas. Kai kada prie lovos prikaustyta gulėdavo po kelis mėnesius. Tačiau darė milžiniškus darbus. Ne veltui Juozas Tumas-Vaižgantas vadino ją milžine“, – sako kultūros darbuotoja.

G. Petkevičaitės veikla dabar dažnai minima kaip feminizmo pavyzdys. „Drįsčiau abejoti, ar Bitė kovojo už tokį mūsų feminizmą. Taip, ne be jos pastangų Lietuvos moterys vienos pirmųjų pasaulyje įgijo balsavimo teisę. Ir net penkios buvo išrinktos į Steigiamąjį Seimą.

Dabar taip mėgstame didžiuotis, kiek daug pasiekėme ir kaip galime valdyti pasaulį, bet kai kada nebegerbiame savęs. Leidžiame sau būti plėšrioms. O Bitei labiausiai rūpėjo moterų savigarba“, – tvirtina A. Saladūnaitė.

Mintaujoje Gabrielė išlaikė namų mokytojų egzaminus ir gavo teisę dėstyti aritmetiką, prancūzų ir vokiečių kalbas, istoriją, geografiją. Norėjo studijuoti matematiką universitete. Tėvas neleido, pasakė: „Gana, čia irgi darbo užtektinai.“

„Šios situacijos negalima vertinti iš 21 amžiaus pozicijų. Tokie buvo ano laiko papročiai. Iš tiesų Petkevičius buvo labai pažangus žmogus, demokratas“, – teigia A. Saladūnaitė.

Bitė kurį laiką neranda rakto, ką turinti daryti, ko imtis. „Tavo moteriška širdis pasakys, ką turi daryti“, – sako jai tėvas.

Ir iš tiesų – ji ėmėsi šviesti mergaites iš kelių apylinkių. Pirmasis jos tikslas buvo išmokyti moteris rašto ir ugdyti savigarbą, orumą.

„Nes jei nieko nemoki, su tavimi ir elgiasi kaip su daiktu. Moteris turi būti mokyta, visavertė vyro pašnekovė. O kartu ir pilna moteriškos meilės, šviesos. Nes per ją, kaip suprato Bitė, tarpsta gyvybė, širdies kilnumu ir dosnumu namie auginami vaikai“, – teigia pašnekovė.

Mergina padėjo tėvui vaistinėje ir ligoninėje, lankė ligonius namuose, tvarkė ūkio reikalus. Tėvas išsiuntė dukrą į Deltuvą mokytis bitininkystės. Grįžusi parašė knygelę apie bites. Tada ir pati pasivadino Bite. Įkūrė apie 50 avilių bityną, jis turėjo didžiulę svarbą. Už medų gautą pelną Bitė skyrė rūpinimuisi lietuviška spauda.

Dvi Moteri

G. Petkevičaitę-Bitę sprogdino noras veikti. Slapta rengė lietuviškus vakarus, į kuriuos dainuoti rinkdavosi Joniškėlio apylinkių jaunimas, net subūrė nedidelį chorą. Perrašinėdami dainas, choristai mokėsi rašto. Ilgainiui rūpinimąsi merginų lavinimu vainikavo „Žiburėlio“ labdaros draugijos įkūrimas 1895 metais.

1894 metų vasarą, ieškodami savo gimnazijos draugo, Bitės brolio, į Joniškėlį pas Petkevičius užklysta rašytojas Povilas Višinskis su Vincu Kalniečiu. Brolio neranda, užtat sutinka panelę Gabrielę, orią, išsilavinusią jo seserį. Čia prasideda didžioji Bitės draugystė su P. Višinskiu.

„Jie jauni vis susirenka ir kalbasi, svajoja apie būsimą Lietuvos nepriklausomybę. O už namo sienų – pats juodžiausias laikas, lietuviškos spaudos draudimas, trėmimai, Sibiras... Galvoje netelpa, iš kur atsirado tokia branda! Tėvas Leonas žiūrėdavo į saujelę jaunų pasiryžėlių ir linguodavo galva: „Vaikai, vaikai, gal Lietuva kada nors ir sulauks nepriklausomybės, bet mūsų kaulai seniai boluos“, – cituoja A. Saladūnaitė.

P. Višinskis atsivežė Julijos Žymantienės, būsimosios Žemaitės, rankraštį. Palieka jį Joniškėlyje. Bitė iš pradžių net nesupranta, ką gavo: siūlu susiūtas sąsiuvinis, vidury žodžio didžiosios raidės ir dar viskas žemaitiškai... Išvažiavusi į Rygos pajūrį pradeda jį „šifruoti“.

Nuo to epizodo prasideda Bitės bičiulystė su Žemaite. Lietuvių klasikė pas Petkevičius gyveno net 4 metus. Dieną padėdavo vaistinėje, o vakarais garsiai skaitydavo knygas ir laikraščius, laiškus, gi atėjus nakčiai abi rašė straipsnius, pjeses, komedijas. Skelbė juos pasirašydamos Dvi Moteri.

Puziniškio dvare Žemaitė padėjo slaugyti pasiligojusį Gabrielės tėvą. Į savo dvarą iš Joniškėlio Jonas Leonas sugrįžo 1902 metais, sulaukęs pensijos. Nebeprigirdėjo, ir tik Žemaitė savo puikiu balsu sugebėjo įtikti jam ką nors skaitydama. 1909 metais J. L. Petkevičius mirė ir tada G. Petkevičaitė išvažiavo į Vilnių.

Pasak Pasvalio rajono laikraščio „Darbas“ redaktoriaus, muziejininko Viktoro Stanislovaičio, Petkevičių nuopelnu Joniškelis tapo lietuvių kultūros, lietuvybės ir valstybingumo centru. Čia lankėsi Laurynas Ivinskis, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Jonas Biliūnas, Antanas Smetona, Jonas Basanavičius, broliai Vileišiai – visas 19 amžiaus pabaigos tautinio atgimimo elitas.

„Šios asmenybės pas Petkevičius lankydavosi per Šv. Joną ir Naujuosius metus. Svečiams buvo keliamas balius. Puziniškio dvaras buvo viena tų vietų, kur juodžiausio rusinimo metą žmonės drąsiai kalbėjo lietuviškai: apie praeitį, dabartį ir Lietuvos ateitį“, – teigia V. Stanislovaitis.


Apsilankymas pas Kudirką

Grįždamas iš Peterburgo, šeimą Joniškėlyje aplankė buvęs Petkevičiaus pacientas, statytojo Petro Vileišio padėjėjas Juozas Dubikaitis ir lauktuvių „ištraukė didžiausią pyragą iš visų didžiausiųjų“ – „Varpą“. Laikraštis, kaip sako Bitė, jai atvėrė akis. Buvo lyg apreiškimas, ką ji toliau turinti daryti, dėl ko aukotis. „Tarnaukite Lietuvai“ – šis G. Petkevičaitės šūkis nuo 2011 metų virto atminimo medaliu. Ji pradėjo bendradarbiauti su „Varpu“.

1898 metų vasarą ji, P. Višinskis, seserys Jadvyga ir Marija Juškytės ir gydytojas Petras Avižonis išsiruošia kelionėn per Lietuvą ieškoti lietuvybės ženklų. Tačiau pagrindinis tikslas – aplankyti daktarą Vincą Kudirką. Apstatytas caro policija jis paskutiniuosius metus leido Naumiestyje (Vladislavove).

Mokytojas, knygnešys Petras Kriaučiūnas ir kiti krašto šviesuoliai padėjo jiems patekti pas daktarą. Deja, didįjį varpininką Bitė išvysta visai ne tokį, kokį pažinojo anksčiau – elegantišką salonų liūtą, milžiną. Jie gi buvo kūmai, krikštijo prof. Vytauto Landsbergio mamą Oną Jablonskytę. Dabar V. Kudirka guli mirties patale, išsekęs, paliegęs – kaip šešėlis. Bet, kad ir sunkia ranka, dar redaguoja lietuvišką spaudą. Šalia lovos virbas, degtukai, kad suspėtų sudeginti raštus, jei nelauktai įsiveržtų žandarai.

Bitė atkreipia dėmesį į žiedą ant jo rankos, kaip krauju žėrintį rubiną, auką už lietuvišką žodį. Svečiai buvo perspėti dėl žandarų, todėl ilgai neužsibuvo, žinodami, kad ir jie gali būti sekami. Kitų metų vėlų rudenį V. Kudirkos nebeliko.

Dvi knygnešės

1899 metų rugpjūtį Palangoje G. Petkevičaitė-Bitė ir P. Višinskis pastatė spektaklį – Keturakio „Amerika pirtyje“. Daktaras Liudas Vaineikis gavo gubernatoriaus leidimą ir Bitė ėmėsi savo didžiosios avantiūros.

„Ne „Ameriką pirtyje“ reikia statyti, o kaip buvo statomas tas spektaklis, – juokdamasi sako A. Saladūnaitė. – Kaip jie ieškojo aktorių, kovojo su žandarais – ohoho!“

Po spektaklio visi buvo persekiojami, baudžiami, areštuoti, tačiau įvykis sukėlė didelį lietuviškos visuomenės susidomėjimą, iš esmės tapo politinis. Netrukus visoje Lietuvoje pasisėjo dar labai nedrąsios lietuviškosios draugijos.

G. Petkevičaitė buvo prisiekusi tėvui, kad pati knygnešyste šiukštu neužsiims. Vis dėlto neištvėrė, kai Prūsija čia pat. Kretingos vienuolyne su J. Juškyte po sijonais prisikišo knygų ir „būdele“ pajudėjo į traukinių stotį. Pakeliui jas sustabdė du kareiviai. Abi suprato, kad bus gerokai pakratytos.

„Bitė pavojaus akivaizdoje neprarasdavo šalto proto, neparodydavo jokių sumišimo ženklų. Tačiau nežinojo, kaip tokiomis akimirkomis reaguoja bičiulė. O Jadvygai iš baimės prasidėjo juoko priepuolis.

Žandarams parūpo, ko ji taip kvatoja. Arčiau esantis kareivis informavo stovintįjį atokiau, kad važiuoja dvi merginos. Jadvyga toliau leipsta juoku. Anas pasiteirauja, ar jaunos, ar gražios. Šis atsako: „Nu, ničego sebe.“ „Pust` jedit“, – abu numoja į jaunąsias keleives ranka. Taip jos ir išvengė kratos“, – pasakoja A. Saladūnaitė.

Kur kelias į analfabetų minią?

G. Petkevičaitė spaudos draudimo panaikinimą sutiko džiugiau nei nepriklausomybės paskelbimą. „Ji labai gerai suprato, kas laukia Lietuvos, koks tai sunkus džiaugsmas, kokia atsakomybė. Didįjį karą išgyveno Puziniškyje, matė, kaip jis nuniokojo kraštą“, – sako pašnekovė.

„Karo meto dienoraštyje“ Bitė rašė: „Paėmusi „Lietuvos aidą“, „Dabartį“ ir vokiečių laikraščius, visur radau tą pačią svarbią mums žinią: Lietuva – laisva, nepriklausoma valstybė.

Akys ir ausys džiaugiasi, tuos žodžius skaitant, tariant… tik širdis nė kiek. Kada iš ruso buvome laimėję spaudos laisvę, kaip buvome susijaudinę, susigraudenę iki sielos gilumos. Kiekvienas tada degte užsidegė nepaprastu sielą gaivinančiu jausmu. Pasijutome visa kuo lygūs su viso pasaulio tautomis, pasijutome lygiai vienos didelės šeimos broliais, kuriems plačiai prasivėrė vartai siekti aukščiausiųjų žmonėms prieinamų idealų. Mokėkime vien prie jų žengti, jų trokšti. [...]

O į mūsų laisvės ir nepriklausomybės skelbimą įstengiu dabar vien žiūrėti kaip į rimtą ir rūstų priminimą šūksnį, kad visi lig vieno lietuviai ruoštųs kuo uoliausiai stoti savo šalies sargyboje ir ginkluotųs visomis dvasios išgalėmis (ne kardais ir šautuvais! To nesugebėsime ir iš tokių ginklų naudos nelaukime!) morališkai pakelti sunkią kovą už savo senelių kalbą ir žemę. O kada pažiūriu į mūsų žmones, visuomeniniu ir politikos miegu sau ramiai knarkiančius, trokštu pavirsti šimtagalve hydra mokytoja. Bet kur kelias į analfabetų minią? O juk jie sudaro beveik visą mūsų liaudį.“

Paskutinis „Karo meto dienoraščio“ įrašas, anot bibliotekos darbuotojos, daug ką pasako: „1914 metais pradėjau savo dienoraštį karštai tikėdama kilniais šūksniais, skleidžiamais ir vykdomais geriausių žmonių. Baigiu... nesiliaudama tų šūksnių kilnumu tikėjusi... Tik įsitikinau, kad nuo jų skiria mus dar gili praraja, begalinio žmonių vargo, ašarų, kraujo alkana... O tiltą viršum tos prarajos koks inžinierius ims tiesti?! Ir girdžiu seną Montesqueieu įspėjimą: kas nori respublikos, tas turi respublikoniškas dorybes įgyti.“


„Šiandien nieko gero neįstengiu pasakyti“

Nuo 1918 metų rašytoja apsigyveno Panevėžyje, ten ir sulaukė mirties. Paskutiniais metais buvo beveik apakusi, liko viena. Buitinius rūpesčius jai padėjo tvarkyti globėja Marija Galiauskaitė. Šios ranka rašyti ir paskutiniai Bitės laiškai. Dar 1939 metais, kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, vilnietėms bičiulėms rašė svajojanti pamatyti „laisvą Vilnių“. Nepavyko, politinės permainos ir, pirmiausia, pašlijusi sveikata nebeleido.

Apie sovietų okupaciją ir prasidėjusius trėmimus Bitė žinojo, jai buvo pranešta. Tačiau kokia buvo jos reakcija, nėra užrašiusi. Tiesiog neturėjo jėgų. Paskutinis jos laiškas 1942 metų balandžio 21 dieną rašytas Felicijai Bortkevičienei – labai skausmingas. Atskleidžia griuvusi, skaudžiai užsigavusi, karščiuojanti. Paskutinis sakinys prirašytas Bitės ranka: „Brangioji... Dažnai mintimis esu pas jus! Gyvenu Panevėžio sostinėje. Šiandien nieko gero neįstengiu pasakyti! Gal sveikata pagerės. Visuomet Jus branginanti G. Petkevičaitė.“ Ji išėjo 1943-iųjų birželį sulaukusi 83 metų.

„Baisi mintis mane kartais nutvilko. Svarstau, jeigu Bitė būtų sulaukusi karo pabaigos, manau, būtų numirusi Sibire. Visą laiką galvoju, kad Bitė laiku iškeliavo“, – baigia pasakojimą A. Saladūnaitė.

Taip pat skaitykite

Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
Mano tėviškė. - 2018.02.08 Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimo takais.
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt