Kultūra

2020.04.24 16:09

Elžbieta Banytė. Tylusis pamišimas ir Nolaną įkvėpusio rašytojo romanas (knygų apžvalga)

Elžbieta Banytė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.04.24 16:09

Šį kartą pristatysiu dvi knygas, kuriose aptariama, kas būna, kai tikrovė ir pramanas susipina. Knygos visiškai kitos plotmės: viena – žymaus psichoanalitiko dalykinis veikalas, kita – romanas, paremtas tikrais faktais. Apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.

Darian Leader „Kas yra pamišimas?“, iš anglų k. vertė Mantas Davidavičius, Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2020.


Darianas Leaderis yra (atsiprašau už medinį juokelį) Didžiosios Britanijos lakaniškosios pakraipos psichoanalizės lyderis, daugybės veikalų apie psichinę žmogaus sveikatą bei klinikinius atvejus autorius. 2011 m. originalo kalba, o šiemet lietuviškai pasirodžiusi jo knyga „Kas yra pamišimas?“ (What Is Madness?) bent man pasirodė tas retas atvejis, kai knyga naudinga ne tik specialistui psichiatrui ar net sociologui, bet ir paprastam skaitytojui. Tai yra įvadas, išsamiai pristatantis ne tik Sigmundą Freudą, Jacques`ą Lacaną ar ankstyvuosius 20 a. prancūzų psichoanalitikus, be kurių neįmanoma D. Leaderio teorinė prieiga, bet ir su psichozės diagnozavimu, gydymu, visuomenės stigmatizavimu susijusius klausimus, o vėliau pateikiantis siūlymus, kaip minėtas problemas spręsti.

Skaitant akivaizdu, kad D. Leaderis yra sukaupęs begalę žinių: taip nesudėtingai gali rašyti tik tas, kuris labai gerai suvokia, apie ką rašo. Be to, jis pateikia begalę klinikinių pavyzdžių: ir iš savo praktikos, ir senesnių, pavydžiui, visas skyrius skiriamas garsiausio Didžiosios Britanijos serijinio žudiko gydytojo Haroldo Shipmano atvejui. Skaičiuojama, kad Shipmanas nužudė mažiausiai 250 žmonių, dažniausiai senyvų ir sunkiai sergančių, nors per visą savo karjerą liko atsidavęs bendrosios praktikos gydytojas, kurį kai kurie pacientai apibūdino kaip šventąjį. Gausi faktinė medžiaga knygą padaro įdomią: ji nepakliūva į J. Lacano sekėjams (manyčiau, kad ir jam pačiam, bet bijau užsitraukti specialistų pyktį) būdingą teorinę miglą, dažnai paradoksaliai atplėštą nuo konkrečių patirčių.

Knygoje svarbus ne tik adekvatus ir Lietuvos valstybinėje psichiatrijoje vis dar neįsigalėjęs požiūris, kad silpni raminamieji vaistai arba medikamentinio gydymo atsisakymas skiriant nuoseklią ir dažną psichoterapiją yra geriau už stiprių neuroleptikų skyrimą gydymo pradžioje. Nuolat pasikartojanti knygos mintis (beje, ne visai originali D. Leaderiui, tiesiog jo smarkiai išryškinta) – kad pamišimas gali būti ir „tylusis“ ar „kasdienis“, t. y. kad ne visi psichotiški pacientai kada nors elgiasi neadekvačiai. Pasak D. Leaderio, viena didžiausių šiuolaikinės psichiatrijos problemų – kad simptomai, t. y. elgesys, tapatinami su diagnoze visiškai nesiklausant, ką pacientas sako ir kokios vidinės struktūros tai lemia.

Psichiatrija, pagal apibrėžimą turinti kalbėti apie vidujybę, remiasi vien išoriniais argumentais. „Tyliojo“, „kasdienio“ pamišimo pripažinimas leidžia suprasti, kad pamišimas gali visiškai sėkmingai egzistuoti kartu su normaliu kasdieniu gyvenimu – pamišę žmonės sukuria šeimas, dirba ir niekas net neįtaria, kad jie, pavyzdžiui, jaučiasi nuolat sekami kokios nors ateivių organizacijos ir tam rastų šimtą argumentų. Beje, įdomu tai, kad psichozė, D. Leaderio manymu, yra ne liga, o kaip tik būdas su ja tvarkytis – pamišęs žmogus susiduria su saviidentifikacijos problema, nebesupranta pasaulio, o kliedesiai ir paranoja jam kaip tik padeda paaiškinti savo vietą pasaulyje, tapatintis su kokiu nors vaidmeniu.

Viena iš labiausiai įsiminusių knygos minčių – išvirkščias, klaidingas bandymas destigmatizuoti beprotybę. Pavyzdžiui, dažnai sakoma, kad pagal dabartinius apibrėžimus I. Newtonas ar A. Einsteinas būtų laikomi autistais, kad didieji menininkai buvo linkę į šizofreniją ir kt. Ir čia pat pridedama, kad štai, pasirodo, beprotybė netrukdo būti atnešti naudos visuomenei. Anot D. Leaderio, toks požiūris pavojingas, nors taip kalbant tarsi siekiama gero. O kaipgi tada destigmatizuoti daugelio paprastų žmonių, gyvenančių tykius gyvenimus ir jokios ypatingos „naudos visuomenei“ neatnešančių, pamišimą? Ar „visuomenei nenaudingi“ negali būti psichotiški? Ko gero, esu linkusi sutikti su knygos autoriumi, kuris vartoja žodžius „psichozė“, „beprotybė“, „pamišimas“, „neurozė“, o ne bando politiškai korektiškai visa tai vadinti „sindromais“ ar panašiai.

Apskritai „Kas yra pamišimas?“ yra puiki knyga, vienas tų retų atvejų, kai specialistams skirtą knygą susidomėjęs gali skaityti prieš miegą ir kur pacientams reiškiama pagarba yra beveik jaudinanti. Lietuviškas vertimas ir redagavimas netobulas, knygoje palikta nemažai klaidų ar nesužiūrėti stilistiniai niuansai, bet net ir šitaip tekstas labai aiškus. Matyt, taip yra ir todėl, kad D. Leaderis vadovaujasi visiems nuo mokyklos pažįstama schema: suteikia šiek tiek teorinių žinių, parodo kontekstą, tada pateikia pavyzdį, o tada jį analizuoja. Trūkumas, kurį įžvelgčiau – kad knygoje nėra rodyklės: tai turėtų sunkinti skaitymą tiems, kurie, priešingai negu smalsus masinis skaitytojas, norėtų į tekstą gilintis profesionaliai.

Nikolaj Frobenius „Kongo užrašai“, iš norvegų k. vertė Alvyda Gaivenienė, Vilnius: LRS leidykla, 2020.

2009 m. gegužę du Norvegijos piliečiai, Joshua Frenchas ir Tjostolvas Molandas, buvo suimti Kongo Demokratinėje Respublikoje ir apkaltinti savo vairuotojo nužudymu. Buvo rasti jų kariniai bilietai, tad jie palaikyti šnipais, nors iš Norvegijos ginkluotųjų pajėgų jau buvo pasitraukę. Jiems skirta mirties bausmė. 2013 m. T. Mulandas rastas negyvas kalėjimo kameroje, J. Frenčas apkaltintas jo nužudymu. Galų gale 2017 m. J. Frenčui leista grįžti į Norvegiją ne panaikinus nuosprendį, o dėl „humanitarinių ir sveikatos“ priežasčių.

Tai – faktai. Taip pat faktas, kad Norvegijoje ši byla susilaukė neįtikėtino atgarsio ir apie ją yra sukurtas filmas, prie kurio, beje, prisidėjo ir aptariamo romano autorius N. Frobenius. Jis apskritai yra geriau žinomas kaip scenaristas – jo sukurtas scenarijus tapo įkvėpimu garsiajam Christopherio Nolano filmui „Nemiga“ (Insomnia, 2002), o N. Frobenius pasirinktas kaip vienas iš dviejų šio filmo scenaristų. Todėl nestebina romano „Kongo užrašai“ veiksmo užuomazga: rašytoją (beje, buvusį nusikaltėlį, anksčiau susidėjusį su gauja ir žiauriai sumušusį žmogų) pažįstamas kino prodiuseris įkalba važiuoti į Kongą, pasikalbėti su nuteistaisiais J. Frenču ir T. Mulandu bei parašyti scenarijų įdomiam plačiajai visuomenei skirtam filmui. Padvejojęs, tačiau pasidavęs mylimosios įkalbinėjimams, bevardis pagrindinis veikėjas leidžiasi į kelią.

Kelionė literatūroje apskritai nereiškia tik vietos pakeitimo – jeigu personažas pajuda iš savos saugios erdvės, vadinasi, jam ko nors trūksta ir jis bando tą trūkstamą objektą gauti. „Kongo užrašuose“ iš pat pradžių akivaizdu, kad šlovė (bendradarbiavimas su vienu žymiausių prodiuserių) ar pinigai pagrindiniam veikėjui rūpi mažiausiai. Jį domina tiesa, nes beskaitinėdamas gausią medžiagą internete ir besikalbėdamas su nuteistaisiais supranta, kad ši istorija neaiški. Kokią misiją jie vykdė? Ar jie buvo samdomi kariai? O gal norėjo prisigrobti deimantų?

Net ir iš istorijų, surašytų ant plonyčių popieriais skiautelių, sukištų į degtukų dėžutes, kurias jam perduoda kaliniai, nieko neišaiškėja. Tačiau rašytojas stoja į akistatą su savo praeitimi. Dabar jis – gerbiamas rašytojas, kaip pats sako, išmokęs būti tarp intelektualų, o buvo nereikšmingos vietinės gaujos narys, įsivėlęs į narkotikų prekybą. Vairuotojo nužudymas džiunglėse išprovokuoja prisiminimus apie stovėjimo aikštelėje beveik iki mirties sumuštą žmogų. Riba tarp savos ir svetimos istorijos, tarp Kongo karo tribunolo nuosprendžio ir kalinių pasakojimų, tarp norvegiško saugumo ir Kongo agresyviai žiauraus skurdo išsilieja.

Man turbūt labiausiai patiko šios knygos pabaiga, nes būtent ji atskiria „Kongo užrašus“ nuo Lietuvoje taip mėgstamų skandinaviškų trilerių ir detektyvų. Jeigu mėgstate šiek tiek slegiančios nuotaikos, bet įtraukiantį pasakojimą, knygą siūlau. Beje, pasakojimas labai kinematografiškas, kartais netgi pernelyg. Man tai pasirodė vienas rimtesnių romano trūkumų ir kartu vienas įdomiausių jo bruožų: nors nesudėtingų samprotavimų apie literatūrą ir rašymą gana daug, tačiau atrodo, lyg skaitytum scenarijų, perdarytą į romaną. Galbūt taip ir yra: teks susirasti ir pasižiūrėti 2018 m. pasirodžiusį filmą „Žmogžudystė Konge“. O šiaip romanas „Kongo užrašai“ – geras būdas praleisti vakarą ir pasimėgauti savo saugumu, kai knygos personažai laužo galvą ir kankinasi.

Apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: