Kultūra

2020.03.08 18:56

Goda Dapšytė. Apie kitą Kinijos virusą

Komentaras
Goda Dapšytė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.03.08 18:56

Per pasaulį besiritanti naujojo koronaviruso epidemijos banga pamažu paliečia vis daugiau gyvenimo sričių.

Rekordinėse žemumose atsidūrusios akcijų rinkos ir oro užterštumo ties ligos židiniais rodikliai, uždaromos gamyklos, mokyklos, atšaukiami prestižiniai tarptautiniai renginiai, tokie kaip Ženevos automobilių paroda ar Leipcigo ir Londono knygų mugės. Ekspertai nerimauja dėl to, kaip visa tai atsilieps pramonei, Europos ir pasaulio ekonomikoms. Iš Kinijos kilusiam virusui plintant ne tik Azijoje, bet ir Europoje jo įtaką imta justi ir Lietuvoje.

Kalbama ne tik apie jausmą, kad mūsų žiniasklaidoje nebeliko kitų temų, masinį apsirūpinimą ilgai negendančiais maisto produktais, medicininėmis kaukėmis ir dezinfekciniu skysčiu. Nesklandumų dėl uždarytų Kinijos miestų jau kyla ne tik Lietuvos gamybos ar turizmo, bet ir kultūros pramonei. Ilgai planuotas gastroles Kinijoje jau atšaukė Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, klaipėdiečių Šeiko šokio teatras. Tikėtina, kad susiklosčiusi situacija paveiks ir kitus šalies teatrus, mat per pastaruosius penkerius metus Kinija tapo viena pagrindinių Lietuvos scenos menų eksporto krypčių.

2015-siais Pekine buvo įkurta kultūros atašė pareigybė, o po metų Lietuva su Kinija pasirašė Kultūros bendradarbiavimo programą iki 2021-ųjų. Nuo to laiko Kinijoje jau apsilankė trečdalis visų Lietuvoje veikiančių profesionalių dramos ir šokio teatrų, o daugelis jų – ne po kartą, ir ne po du. Kinijos publika jau turėjo galimybes susipažinti ne tik su Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Rimo Tumino, Yanos Ross bet ir su jaunosios kartos režisierių Artūro Areimos, Vido Bareikio, Kirilo Glušajevo, Gabrielės Tuminaitės spektakliais, choreografų Vyčio Jankauko, Airos Naginevičiūtės, Agnijos Šeiko, Aželikos Cholinos, Birutės Banevičiūtės ir daugelio kitų darbais. Žinoma, Kinijos rinka – milžiniška ir lietuviai joje su vienu spektakliu galėtų gastroliuoti ne kelis mėnesius, o kelerius metus. Bet tam, net ir nesiaučiant virusams, yra specialių sąlygų.

Ne paslaptis, kad Kinijos publiką nuo galimų vakarietiškų idėjų infekcijų saugo valstybinė cenzūra. Ji prižiūri ne tik žiniasklaidą ir vietinių menininkų kūrybą, bet ir meninį importą. Taigi lietuvių kūrėjų spektakliams tenka praeiti savotišką karantiną, o kai kuriems atlikti ir nepageidaujamų elementų pašalinimo procedūras. Daugelis Kinijoje kūrusių ar gastroliavusių mūsų teatro menininkų neslepia, kad cenzūra ten stipri ir neliečiamų temų tikrai yra. Aštriausiai reaguojama į politiką, smurtą, nuogą kūną.

Pasak mūsų žiniasklaidos, užsienio teatrų gastrolių organizatoriai kinų cenzoriams privalo iš anksto pateikti visą atvežamo spektaklio įrašą ir pristatyti scenoje skambėsiantį tekstą (dviem variantais – originalo kalba ir vertimą). Visai nesvarbu, ar tai visiems žinomos Williamo Shakespeare`o dramos, ar šiuolaikinė pjesė. Kaip ir kitų šalių, taip ir lietuviški dramos spektakliai, Kinijoje rodomi su titrais. Tačiau Lietuvos teatrų atstovai pasakoja, kad pasitaiko, jog aktoriams kalbant, titrai kinų kalba ilgokai nesikeičia. Kai kurie spektakliai turi būti iš anksto „adaptuojami“ Kinijos auditorijai, išimant ar švelninat smurto bei sekso scenas. Pasirašomi pasižadėjimai, kad scenoje aktoriai nebus nuogi, nors Lietuvoje režisieriaus sprendimas yra būtent toks.

Nepaisant to, lietuvių teatro prodiuseriai džiaugiasi nuolatinėmis gastrolėmis, atrasta nauja rinka ir akcentuoja, kad teatras Kinijoje laikomas prestižiniu menu. Pranešimuose spaudai pabrėžiamos pilnos salės ir teigiamos recenzijos, džiaugiamasi naujais kvietimais atvykti, o cenzūros veiksmai pateikiami kaip tam tikra egzotika. Kodėl šiaip jau protestuoti linkę Lietuvos teatralai šiuo atveju nusilenkia, o ne priešinasi užsienio valstybės cenzūrai, atsakyti sunku. Lietuvos teatras dar gerai atmena sovietinės cenzūros pančius. Tad gal kaltas taip ir nesusiformavęs imunitetas? Gal po penkis dešimtmečius kankinusios ligos, vis dar sunku atgauti jėgas? Gal teatras, bebandydamas žodžio laisvės ribas ir mokydamasis atsakomybės savame krašte, atsparumą išorės įtakoms vis dar tebeformuoja?

Tarptautinių scenos menų festivalių Kinijoje atstovai teigia, kad, sudarydami renginio programą, jie neišvengiamai turi galvoje ir tai, kad viską reikės suderinti su cenzoriais, o jų sprendimus – su atvykstančiais teatrais. Prieš kelerius metus motyvuodama sprendimą į Kiniją kviesti cenzūros standartų iki galo neatitinkančius spektaklius Pekino naujojo šokio festivalio meno vadovė Xi Zhao išsakė viltį, kad su laiku, pristatant vis daugiau šiuolaikinio teatro ir šokio, Kinijos festivalių rengėjai palaipsniui keis ir savo tautiečių cenzorių požiūrį į meno reiškinius.

Labai norėtųsi tikėti, kad būtent tokia kilni misija skatina lietuvių kūrėjus nesipriešinti jų spektaklių „adaptacijomis“ ir toliau derintis prie kinų cenzūros. Tačiau per penkerius metus neatsirado nė vieno (bent jau viešo) protesto, nė vieno pareiškimo apie žodžio ir saviraiškos laisvę. Gastroles atšaukti paskatino tik iš Kinijos kilęs naujasis virusas. Tai priverčia susimąstyti.

Bene vienintelis paerzinti kinų cenzorius ryžosi, ar bent jau apie tai plačiau papasakojo režisierius Oskaras Koršunovas, kai Kinijoje mėnesio gastrolėms praėjusią vasarą buvo išvykęs jo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurtas spektaklis „Tartiufas“. Politinių poteksčių ir seksualumo nestokojančiame spektaklyje sušmėžavęs apnuogintas pagrindinį vaidmenį kuriančio aktoriaus Giedriaus Savicko užpakalis teatrui vos nekainavo atšaukto turo. Tačiau nesklandumus pavyko greitai išspręsti, tad jau kitą dieną režisierius socialiniame tinkle džiaugėsi, kad gastrolės tęsiasi, tik palinkėjo, cituoju: „Neužsiraukite ant cenzūros – patikėkite, tai labai nemalonu. O ant jos užsirauti galima ir Lietuvoje“.

Ar galima? Deja, taip. Bent iš dalies. Esu įsitikinusi, kad dalis Lietuvos teatrų publikos, jei tik turėtų galimybę, mielai atsisakytų klausytis iš scenos sklindančių keiksmažodžių, žiūrėti į nuogą kūną, ir kai kurių, ypač nepatogių temų. Kas skatina tokius įsitikinimus? Juk politinė cenzūra Lietuvoje panaikinta lygiai prieš tris dešimtmečius, o šiandien masinės informacijos cenzūrą draudžia 44 Konstitucijos straipsnis. Tačiau visuomenėje kartas nuo karto nuvilnija ir neįtikėtiną pagreitį įgauna dėl niekam nematytų spektaklių kylantys skandalai, kurių metu tiesiog šaukte šaukiamasi valstybės institucijų ar valdžios įsikišimo į daliai visuomenės nerimą keliančius meninius procesus (arba, kitaip tariant, cenzūros). Daliai, nes kad ir kaip besididžiuotume mūsų teatro kūrėjų pasiekimais užsienyje, Lietuvoje, pasak statistikos, teatre iki trijų kartų per metus lankosi vos viena trečioji šalies gyventojų. Nors iš viešoje erdvėje kylančių batalijų galima susidaryti įspūdį, kad teatras tautiečius domina panašiai kaip ir krepšinis.

Naujausias ir aštriausias pastarojo meto pavyzdys – praėjusių metų pabaigoje Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre įvykusi Artūro Areimos spektaklio „Mūsiškiai“ pagal Michalo Walczako pjesę premjera. Visuomenėje ažiotažą sukėlė ne menininkų darbas, o jų ketinimai, ne spektaklis, o jo sumanymo kontekstas. Dar iki spektakliui susitinkant su publika, raginta jį uždrausti. Vos šis susitikimas įvyko – eteryje stojo tyla. Pasirodė keletas ne itin teigiamų vertinimų, pasikeitė teatro vadovas, spektaklis teberodomas, o diskusijos, ar tiksliau skandalai nurimo. Panašiai kaip ir po italo režisieriaus Romeo Catellucci spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ gastrolių Vilniuje 2012 metais. Nors šie spektakliai nelygintini nei temų, nei meninio poveikio prasme, jų sukeltas ažiotažas priverčia susimąstyti apie teatro ir visuomenės santykius ir jų pažeidžiamumą.

Kokia to žala? Panaši, kaip ir prekybos centrų lentynas privertusių ištuštinti reakcijų į Lietuvoje dar neplintantį virusą. Panika silpnina (kaip aptarta, vis dar besiformuojantį) imunitetą. Ir ne tik fiziologinį. Negebėdami kalbėtis, diskutuoti, išklausyti ir priimti kitą nuomonę, tampame pažeidžiami, lengvai sukurstomi, tad ir lengviau pasiduodame išorės įtakoms. Tarp kurių, pasak mūsų Valstybės saugumo departamento, beje, ir Kinija.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.