Kultūra

2019.06.10 11:13

Elžbieta Banytė: aštrios chimerų ausys (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.06.10 11:13

Šįkart literatūros kritikė Elžbieta Banytė pristato dvi poezijos knygas (Elenos Karnauskaitės „Miegančios chimeros“ ir Jurgitos Jasponytės „Vartai Auštrieji“) bei vieną verstinę prozos (Mary Lynn Bracht „Baltoji chrizantema“). Jos paneigia literatūros recepcijoje vis dar gajų stereotipą, kad vyriškos patirtys yra universalios, o moteriškos tesančios tik apie „moteriškių dalykėlius“ ir dėl to savos tik tam tikrai apibrėžtai auditorijos daliai.

Jurgita Jasponytė „Vartai Auštrieji“

Atsimenu, kai dar mokiausi mokykloje, turėjau tokią nenusakomo amžiaus mokytoją – ji mokė kai kurių iš mūsų tėvus, bet atrodė stebėtinai jauna. Paklausta apie amžių visada atsakydavo vienodai: „Tiek žmonės negyvena.“ Apie antrąją Jurgitos Jasponytės knygą norisi pasakyti kiek kitaip: „Šitaip žmonės negyvena.“ „Vartai Auštrieji“ – be galo savotiška knyga, kuri tik parodo, kad mūsų poezija turi išskirtinių ir ryškių poečių balsų, bylojančių apie savitą pasaulėjautą. Užmetus akį į vaizdiniją atrodo – kam dar gali rūpėti protėviai, užkalbėjimai, žalčiai, vis ataidintys sutartinių motyvai, gyvybės šaltiniai, pagonybės ir krikščionybės santykis, kam epochoje, kai madinga apie viską šnekėti itin atvirai, placentą vadinti liaudiškai – „nameliais“? Rodos, seniausiai išrašyti dalykai. Bet kažkokiu ypatingu būdu visi šie įvaizdžiai, praskaidrinti įsigilinimo ir domėjimosi prigimtinės kultūros judėjimu, o juolab – bandant permąstyti motinystę, kaimo ir miesto sandūrą, gamtos ir individo ryšį, tam tikro iš viso to kylančio skausmingumo, suskamba naujai, įdomiai.

Į atminties, kultūros ženklų paieškos lauką kreipia jau pavadinimas. Aušros vartai anksčiau buvo vadinami Aštriaisiais, nes tas miesto galas išties buvęs siauras, smailus, aštrios formos. Taigi Aušros ir Aštriųjų, dabarties ir praeities, suliejimas sukuria poetizmą „Auštrieji“. Tokie žingsniai laikytini sąmoningu poetiniu apsisprendimu ir demonstruojami visoje knygoje. Beje, istorinės ar mitologinės informacijos skaitytojui nebūtina žinoti iš anksto, nes knygoje yra paaiškinimai – prisipažinsiu, seniai šiuolaikinėje poezijos knygoje, ne filologiniame leidime, bemačiau išnašas ir dalykinius paaiškinimus. Viena vertus, tai gali atrodyti labai pretenzinga, tačiau iš tiesų sprendimas geras, nes tiems, kurie norės iš tiesų įsiskaityti, nereikės guglinti – galų gale, suguglinęs gali gauti ne visai tai, kuria prasme fenomenas užgriebtas eilėraštyje. Taigi komunikacija su skaitytoju yra kiek senoviška, rimta, nežaidybiška, bet praktiška. Tarkim, net neįsivaizdavau, kad apydėmė yra sena apleista sodyba, o Lasickis netgi mini jos deivę Apidėmę, mat protėvių vietoms buvo puoselėjama religinė pagarba (paaiškinimas 67 psl.). Kai poetinis pasaulis statomas ant jau senokai prabėgusio laiko ženklų, dauguma kurių begyvena senuose rašytiniuose šaltiniuose, senolių pasakojimuose arba nepatikimoje žmonių atmintyje, natūralu, kad norisi jį praskleisti. Beje, visa knyga nėra linksma ar ironiška, veikiau joje justi suvaldytas skausmingas gaivalas, sumišęs su daugiasluoksne palimsestiška praeitimi, todėl toks pasirinkimas logiškas.

Viršelį ir intarpus puošia dailininkės Viktorijos Daniliauskaitės darbai, beje, itin harmoningai derantys su knygos turiniu. Knygos viduryje išdidintas jos darbas „Požeminių upių tėkmė“, matomas ir ant viršelio. Požeminė upė rinkinyje siejama ir su pasikartojančiu Vėlupės motyvu, ir su moteriškosiomis gyvybės (ir tuo pačiu mirties) jėgomis, ir su Vilniaus erdvėmis. Taigi išlaikomas tematinis ir vaizdinijos vientisumas. Balta, sunkoka, ant kokybiško popieriaus išspausdinta poezijos knyga, kurios apimtis – net 163 numeruoti puslapiai. Tai šiandien yra pakankama apimtis romanui turint omeny, kad žanrai smulkėja, o nestoros knygos yra išpučiamos dėl leidybinių madų. Ir būtent knygos apimtis bet tas minėtas vientisumas, kuris pabaigoje pradeda atrodyti nesaikingas ir monotoniškas, gali būti laikomi knygos trūkumais – nors kai kuriems skaitytojams tai gali kaip tik pasirodyti privalumais, nes yra laiko pasinerti į savitą poetinį pasaulį, kuris, reikia pasakyti, traukia kaip upės vanduo karštą dieną ir savotiškai hipnotizuoja. Iš tiesų įdomu, kad senosios kultūros ženklai dabar, fintecho ir lazerių eroje, atgimsta būtent tokiu – subtiliu, rimtu, intelektualiu pavidalu, kur randama vietos permąstyti būtent moters patirtis.

Elena Karnauskaitė „Miegančios chimeros“

Elena Karnauskaitė daugybę metų dirbo mokytoja, gyveno Palangoje, tyliai sau rašė eilėraščius, paskui – ir išties įdomią, geru humoru vis blykstelinčią esė knygą „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“. Kelių premijų ir stipendijų laureatė, vis pretenduojanti į Poezijos pavasario laureatus, bet vis premijos negaunanti. Žinoma ir nežinoma tuo pat metu – beveik nepublikuoja kūrybos kultūrinėje spaudoje, tačiau gerbiama tarp rašytojų ir už malonų kolegišką draugiškumą, ir už tai, ką ir kaip rašo. Beje, radijo klausytojams tik priminsiu, kad poetui dažnai publikuotis kultūrinėje spaudoje ne visada apsimoka – ypač jei ketini keisti knygą, o nesi ypač rašlus, galintis eilėraščių prikepti tiek ir tiek. Knygos iš publikuotų tekstų juk nesudarysi.

Už ką ir poezijos skaitytojai, ir dalis literatūros lauko žaidėjų vertina E. Karnauskaitės poeziją? Visų pirma, dėl pastabumo, jautrumo kasdienei aplinkai, kuris sukuria įspūdį, kad pats vaikštinėji su lyrine subjekte į tą pačią parduotuvę, žiūri į apšerpetojusias kambario lubas ir mąstai, kaip reikia remonto, ar regi tuos pačius emigrantus laive. Be to, ji moka aiškiai parodyti, kad kasdieniški, neįprasti, rutiniški veiksmai tik kaip scenos dekoracijos maskuoja vykstančias žmogiškąsias dramas. Todėl eilėraščiai dažnai pradedami nuo žvilgsnio, prisiminimo, rasto senelio sąsiuvinio, muzikos pro langą. O pavyzdžiui jau minėtas eilėraštis „Laikas remontui“ (p. 13) baigiamas taip: „girdžiu tave mylimasis sakant / kaip mes čia gyvensim gražiai / <...> / kartais taip ir gyvendavom / o dažniausiai kaip tos lubos / su pertrūkiais įskilimais iki / betono šerpetojančia širdim“. Kitaip tariant, iš kambario remonto atsiveria kur kas skaudesnė – santykių remonto (ar jo negalimybės) – erdvė.

E. Karnauskaitės eilėraščiai nėra nei primetamai intelektualūs, nei prigrūsti citatų ar aliuzijų – vienas kitas taip, tačiau tai tėra priemonė, ir tai nepagrindinė. Sakyčiau, jos eilėraščiai gana paprasti, o skaitytojo susikaupimo visų pirma reikalauja dėl savo grafinės formos: nėra skyrybos ženklų, didžiųjų ir mažųjų raidžių, o eilutės skaidomos ne pagal reikšmę (t. y. minties pabaiga yra eilutės pabaiga), o kaip tik suardant natūralią tėkmę. Pauzes kiekvienas turi susidėlioti galvoje, todėl galimų reikšmių kiekis dar padidėja. Rolandas Rastauskas šiuos net strofomis neskaidomus įvairaus ilgumo tekstus ant knygos atvarto vadina „poetiniais monologais“. Iš tiesų sunku su tuo ginčytis: ant scenos, kuri vadinasi Kasdienybė, šie posmai verčia įtempti klausą ir atverti akis – nepaisant to, kad tai, ką išvysi, retai bus vien malonu. Pasaulis sudėtingesnis ir dažnai skausmingesnis negu iš pirmo žvilgsnio atrodo – visi kaip Karnauskaitės poezija.

Mary Lynn Bracht „Baltoji chrizantema“ (Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė)

Tai yra debiutinis korėjiečių kilmės amerikiečių rašytojos romanas. Istorija gana įprasta kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą: per jį išskirtos seserys ieško viena kitos. Jos kilusios iš henajų – jūros moterų, nardytojų – giminės Korėjoje. Haną, išplaukusią į jūrą, sugauna japonų kareiviai ir paverčia „guodėja“, kareivių sekso verge. Emi lieka saugesnė, bet visą gyvenimą negali susitaikyti su mintimi, kad sesuo mirusi, jos ieško. Hano pasakojimas apima korėjietės likimą karo metais, o Emi yra modernesnis, siekia net 2012 m.

Autorė, rodos, sąmoningai atsisako bandymo konstruoti subtilų pasakojimą, kur veikėjų kančios paslėptos po metaforų, humoro, sarkazmo sluoksniu. Ji ne tik jas parodo, bet ir išsako, pabrėžia, nupasakoja. Ką daro Hanos kankintojas Marimoto su jos kūnu, kaip ją prievartauja; kaip skausmo pakirsta Emi suklumpa ant kelių suvokusi, kad sesers nebėra; kaip Hana kruvinomis kojomis bėga iš japonų įrengto viešnamio ir bando iš žolių susipinti batus... Būtent dėl to, kad beveik nėra antrinių reikšmių – viskas išsakoma gana tiesiogiai – knyga galėtų būti priskiriama laisvalaikio literatūros tipui. Beje, tai debiutinis autorės romanas, kurį ji parašė susidomėjusi „guodėjų“ japonų nelaisvėje istorija. Tam atsirado ir konkrečios aplinkybės: Taikos paminklas, primenantis apie japonų kareivių karo nusikaltimus prieš moteris, kurį Pietų Korėja pastatė Seule priešais Japonijos ambasadą ir kurį Japonija pareikalavo nuversti. Pasak autorės, taip tarsi būtų ištrintas korėjiečių moterų kančių atminimas. O žodį „debiutinis“ pabrėžiau, nes minėti trūkumai, man regis, gali būti suprantami būtent šioje šviesoje – rašytojai tiesiog trūksta amato žinių ir įgūdžių. Romanas paveikus būtent savo tema o jautresnę dūšelę užkabina ir literatūroje, ir, deja, gyvenime dažnu pokario vaizdeliu – bandymu surasti išdraskytos šeimos narius. Ir tai kartais tikrai trunka dešimtmečius, ne dienas ar valandas.

Knygos stiprybė veikiausiai tokia ir yra – suteikti balsą toms, kurios negali kalbėti, kurios liko atplėštos nuo savo namų ir šeimos arba žuvo nelaisvėje, taip pat ir toms, kurios grįžusios negalėjo niekam papasakoti, kad buvo prostitutės, nes tai – gėda visai šeimai. Ir suprantama, kad ši užduotis kilni ir reikalinga, o lengvai skaitomas romanas su nebanalia pabaiga (ne, tai nepanašu į Holivudą) tikrai ras savo auditoriją.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius