Utena – Aukštaitijos širdis. Bent jau taip kalba patys uteniškiai, save laikantys laimingiausiais Lietuvoje. Na, o kodėl jiems nesidžiaugti? Utenos kraštą supa 186 ežerai, taigi gražių kraštovaizdžių čia tikrai netrūksta. Netrūksta čia ir darbo vietų. Todėl miesto svečiams su nakvyne Utenoje gali kilti problemų, o norintiems čia apsigyventi būsto kainos gali pasikandžioti. Ir vis dėlto, ką šiemet kviečia aplankyti Utenoje?
Raganų muziejus. Vienintelis Lietuvoje Raganų muziejus įsikūrė 2018 m. Pačkėnų kaime, šalia Utenos. Raganiškais vaizdais išdailinta troba slepia daug raganiškų dalykėlių. Apie juos papasakoja vietinė ragana. Čia galima gauti ir laumių košės arba šokoladinį rupūžės saldainį, tačiau raganiškos vaišės tiekiamos didesnėms grupėms (nuo 5 asmenų), kaip ir įvairios edukacijos. Taigi, jei norite gauti visą raganišką programą, į kelionę pasiimkite ir draugų! Svarbu atkreipti dėmesį, kad savaitgaliais į raganų trobos vidų patekti galima tik susitarus iš anksto.
Odetos Bražėnienės galerija. Tik pirmuosius mėnesius skaičiuojanti galerija Utenos krašte. Šiose galerijos lentynose – geriausių Lietuvos margutininkų darbų kolekcija. Taip pat galerija išsiskiria karpinių kolekcija. Čia rasite 120 autorių iš 10 pasaulio šalių karpinių originalius darbus. Pati galerijos savininkė išleidusi karpinių „Bibliją“.
Senovinių užuolaidėlių populiarumas atgimsta, jas žmonės karposi namuose, kiti užsisakinėja iš patyrusių menininkų. Užuolaidėles karpė lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai, lietuviai, bet latviai ne. Kodėl? Atsakymas slypi latvių turtuose. „Latviai 19 a. turėjo tekstilės, o mes iš biednumo pradėjome karpyti užuolaidėles. Tačiau šiandien mūsų karpinių pasižiūrėti atvyksta korespondentai iš Japonijos, Kinijos, kurie turi 2 000 metų karpinių. Jiems įdomu ne mūsų paveikslai, o mūsų popierinės užuolaidėlės, lentynų papuošimai, žibalinių lempų gaubtai, nes niekur pasaulyje daugiau taip nebuvo, tik Rytų Europa iš biednumo sugalvojo kaip pasipuošti“, – pasakoja menininkė.
Šioje vietoje galima susipažinti su šiuo, galbūt menkai pažįstamu, menu. Galerija skaičiuoja pirmuosius atidarymo mėnesius, tačiau edukacijoje jau apsilankė ir graikė, kuri pas Odetą mokosi karpymo meno.
Norint pasisemti margučių marginimo arba užuolaidėlių karpymo idėjų, o galbūt tiesiog pasigrožėti kolekcija, reikia iš anksto susisiekti dėl apsilankymo galerijoje. Taip pat galite užsisakyti edukacijų.
Aušros g. 97. Žavitės gatvės menu? Šio namo sieną puošia kaunietės Godos Skėrytės ir marijampolietės Ievos Olimpijos Voroneckytės sukurtas piešinys pagal uteniškės tautodailininkės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės karpinį „Gyvybės medis“. Karpinys iš tiesų atrodo įspūdingai.
Vytauto Valiušio keramikos muziejaus galerija. Jei esate keramikos ar jos dirbinių gerbėjas, galite susipažinti su trečios kartos keramiku, Lietuvos puodžių karaliumi tituluojamu Vytautu Valiušiu. Su didele aistra ir meile savo amatui vyras papasakoja apie keramikos dirbinių paskirtis mūsų senelių, protėvių laikais ir dabar, atsako į visus klausimus, susijusius su keramika bei leidžia prisiliesti prie molio.
Aikštės kepyklėlė. Išskirtinė kepyklėlė, kuri tarp vietinių garsėja bandelėmis su kardamonu, gardžiais kibinais ir tikrai labai šviežiais gaminiais. Kepyklėlės įkūrėjai siekia vadovautis kokybiškų produktų politika, todėl gaminiai ne tik švieži, skanūs, bet ir kokybiški.
Utenos senamiestis. Utena – vienas seniausių Lietuvos miestų. Utenos vardas istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1261 metais, kai karalius Mindaugas laiške Kalavijuočių ordinui už suteiktą pagalbą perleido ir Utten žemes. Pagal padavimą, miestą įkūrė legendinis kunigaikštis Utenis.
Kinderio limuzinų ūkis. Jei esate degustacinių pietų mėgėjai arba ekologijos palaikytojai, jus gali sudominti ekologiškas limuzinų ūkis. Čia būsite supažindinti su gurmanų prancūzų išvestos galvijų veislės istorija. Užsisakę pietus gomurį paglostysite sausai brandintos jautienos kepsniais.
Dauniškio ežero parkas. Atsipūsti nuo visų patirtų įspūdžių galima miesto gyventojams patinkančioje vietoje. Utena – bene vienintelis miestas Lietuvoje, turintis du tarp gatvių ir namų įsispraudusius ežerus – Dauniškio ir Vyžuonaičio. Taigi nieko keisto, kad būtent čia atsikvėpti ir praleisti laiką renkasi įvairaus amžiaus uteniškiai.
