Gyvenimas

2020.08.01 20:16

Tarp Nesvyžiaus ir Antakalnio: „itališki“ LDK didikai

5 dalis
Dr. Rūstis Kamuntavičius, Vytauto Didžiojo universiteto docentas2020.08.01 20:16

Kas buvo Lugano pakrančių menininkai? Kas buvo mecenatai, suradę ir atsigabenę juos į LDK? Kur ryškiausiai matyti jų palikimas, kurie kūriniai tobuli? Galų gale, ar galime rasti lietuviškų ženklų, kuriuos šie migrantai menininkai prieš kelis šimtmečius galbūt parsigabeno atgal į Lugano pakrantes? Apie visa tai pasakojame straipsnių cikle „Italų pėdsakas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Pirmą ciklo dalį skaitykite čia.

Antrą ciklo dalį skaitykite čia.

Trečią ciklo dalį skaitykite čia.

Ketvirtą ciklo dalį skaitykite čia.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo didžiausia Europos žemyno respublika ir demokratijos pagrindais valdoma valstybė. Aišku, tų laikų demokratinį valdymą sunku palyginti su šiandieniu, tačiau jokioje kitoje Europos valstybėje 16–18 a. nebuvo tokio didelio piliečių nuošimčio – skaičiuojama, kad šlėktos sudarė iki 10 proc. visų gyventojų – ir niekur kitur tie piliečiai neturėjo tokių didelių galių kaip čia.

20 a. Lietuva, dominuojama autoritarinio ir totalitarinio režimo, taip ir neišsiugdė gebėjimo žvelgti ir suprasti LDK iš šios perspektyvos. Menkai suprasdami, kaip buvo kuriama ir valdoma valstybė, šiandien mes taip pat nelabai suprantame tuo metu vykusių intensyvių kultūros ir meno kūrimo procesų.

Italų pėdsakas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje V d.

Lietuvos elitas puikiai žinojo ir vertino architektūros ir meno plačiąja šio žodžio reikšme svarbą. Investicijos į šią sritį buvo milžiniškos. LDK žemėse buvo diegiama daug naujovių, ir jos labai dažnai buvo nulemtos sėkmingo vietos didikų ir iš itališkų kraštų pasikviestų menininkų bendradarbiavimo. Dažnai nėra aišku, kiek inovacijų buvo įdiegta pasikviestų architektų dėka, o kiek inspiruota pačių užsakovų didikų, kurie buvo baigę žymiausius Vakarų universitetus ir patys puikiai išmanė filosofiją, meną ir naujausias madas.

Viena galingiausių LDK giminių – Radvilos – ir jų rezidencija Nesvyžiuje puikiai iliustruoja sėkmingą itališkojo avangardo perkėlimą į Šiaurės Europą. Šiandien Nesvyžius yra vakarų Baltarusijos miestelis, o 16–18 a. tai buvo svarbiausia Radvilų rezidencija. Čia jie pastatė milžiniškus rūmus ir miestelį su rotuše, bažnyčiomis ir vienuolynais.

Žymiausias tarp Nesvyžiaus statinių – jėzuitų Dievo Kūno bažnyčia, pirmoji barokinė bažnyčia už Italijos ribų ir antroji pasaulyje (po Il Gesù Romoje). Joje įrengtas Radvilų mauzoliejus. Giminės palikuonys čia laidojami nuo 16–17 a. sandūros iki šiol.

Tam, kad suprastume Nesvyžiaus šventovės fenomeną, reikia žinoti, ką Europos menui reiškia Romos Il Gesù. Architektūriniu požiūriu tai viena svarbiausių Vakarų civilizacijos, ypač katalikiškosios jos dalies, bažnyčių. Ji laikoma pirmuoju barokiniu pastatu. Šis meno stilius gyvavo daugiau nei du šimtus metų (nuo 16 a. pabaigos iki 18 a. pabaigos) ir persmelkė visus Vakarų civilizacijos kampelius. Jokio kito stiliaus – nei romanikos, nei gotikos, nei renesanso ar klasicizmo – nebuvo tiek pastatyta. Vien Lietuvoje rasime šimtus barokinių bažnyčių, vienuolynų ir pasaulietinių pastatų.

Il Gesù pastatyta palyginti greitai – 1568–1584 m. laikotarpiu. Svarbiausias jos architektas buvo Džakomas da Vinjola (1507–1573), kilęs iš centrinės Italijos regiono – Emilijos-Romanijos. Būtent jis panaudojo lotyniškojo kryžiaus su kupolu planą, kuris tapo pavyzdžiu kitoms Europos barokinėms bažnyčioms. Fasadas buvo suprojektuotas kito architekto – Dž. Dela Portos, kilusio iš Lugano ežero pakrantėje esančio Porlecos miestelio. Jo formos tapo vienu svarbiausių barokinių bažnyčių skiriamųjų bruožų.

Antroji pasaulyje barokinė bažnyčia buvo pastatyta ne kur nors kitur Italijoje ar kitose turtingose šalyse kaip Prancūzija arba Šv. Romos imperija, bet Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Nesvyžiuje. Kaip ir Romoje, tai buvo jėzuitų šventovė, o jos fundatorius – Mykolas Radvila Našlaitėlis (1549–1616). Šis magnatas pasikvietė prie Romos Il Gesù bažnyčios dirbusį jėzuitą Džovanį Mariją Bernardonį (1541–1605), kurio gimtinė buvo netoli nuo Dž. Dela Portos, ir įdarbino savo valdose dabartinėje vakarų Baltarusijoje. Pastatytoji jėzuitų bažnyčia (1586–1593) turėjo Il Gesù bažnyčios išdėstymą ir labai panašų, netgi kiek modernesnį fasadą.

Kuo gi ypatingas Nesvyžiaus bažnyčios fasadas ir išdėstymas? Nors fasade atkartotos Romos bažnyčios formos, neapsieita be inovatyvių sprendimų: fasadas sukurtas grakštesnis, jame daugiau linijų ir jis ne toks „plokščias“ kaip Romoje. Būtent ta kryptimi vystysis Europos barokas kitais dešimtmečiais.

Kalbant apie bažnyčios išdėstymą, Il Gesù panaudotas labiausiai Europoje 17–18 a. paplitęs barokinių bažnyčių planas. Nesvyžiuje jis buvo pakartotas, o po to šimtus metų (iki dabar) replikuojamas tūkstančiuose bažnyčių visoje Europoje. Jo esmė – lotyniškasis kryžius, kurio centre (toje vietoje, kur susikerta skersinės) užkeltas kupolas. Šonuose – koplyčios, dažnai po tris kiekviename. Kupolo erdvė, esanti prieš altorių, turėjo kurti erdvės ir didybės nuotaiką, tai visuomet buvo ir lieka dvasine, menine bei religine prasme įspūdingiausia ir svarbiausia bažnyčios vieta.

Dž. M. Bernardonio ir Radvilos Našlaitėlio aktyvus bendradarbiavimas ir bendros pastangos lėmė, kad Nesvyžius tapo pirmu barokiniu miestu pasaulyje. Baroko maniera sukurtas gatvių tinklas, perstatyti rūmai, minėtoji Dievo Kūno bažnyčia ir keturi vienuolynai su savo šventovėmis. Nutiestos tiesios plačios gatvės, kurių galuose dominuoja barokiniai bažnyčių ar vienuolynų fasadai. Būtent šie elementai ir laikomi svarbiausiais Europos barokiniame mieste.

Miesto perstatymas vyko tuo pat metu kaip ir Romos – du pirmi barokiniai miestai buvo kuriami tuo pat metu, tik Romoje tai užtruko gerokai ilgiau. Nors iš 9 tų laikų rūmų, bažnyčių ir vienuolynų projektų Nesvyžiuje iki mūsų dienų išliko tik 5 (į šį skaičių galėtų būti įtrauktas ir miestelio planas, neblogai išsilaikęs iki mūsų dienų), miestas išlaikė baroko dvasią. Visi svarbiausi Nesvyžiaus pastatai vienaip ar kitaip susiję su Lugano pakrančių meistrais, ypač Dž. M. Bernardoniu ir Mauricijumi Pedečiu (1719–1799). Pasamdyti Radvilų, pirmasis dirbo 16 a. pabaigoje, antrasis – 18 a. viduryje. Ypač produktyvus buvo Dž. M. Bernardonis, Nesvyžiuje praleidęs apie 13 metų.

Radvilų sukurtas Nesvyžiaus fenomenas toli gražu nebuvo pavienis, laike ir erdvėje izoliuotas įvykis. Ankstesniuose tekstuose jau esame aptarę 18 a. visoje LDK išplitusį „Vilniaus baroką“. Kiek anksčiau, 17 a. antroje pusėje, tuometiniame Vilniaus priemiestyje Antakalnyje nutiko dar vienas fenomenalus italų menininkų ir LDK didikų bendradarbiavimo pavyzdys.

Prestižiniame sostinės priemiestyje visi svarbiausi pastatai – bažnyčios, vienuolynai, rūmai – vienaip ar kitaip buvo paveikti arba iš Italijos atklydusių madų, arba italakalbių menininkų. Pastarieji daugiausia buvo kilę nuo Lugano ežero pakrančių, ypač šveicariškosios jų pusės. Dėl šios priežasties Antakalnis gali būti vadinamas labiausiai to regiono menininkų paveiktu LDK miestu. Projektų mecenatai buvo dvi galingos didikų giminės – Pacai ir Sapiegos.

Labiausiai į akis krintantis šiandienio Antakalnio akcentas yra Petro ir Povilo bažnyčia. Tai vienas žymiausių baroko statinių visos Europos mastu. Ji buvo statoma tuo pat metu kaip Pažaislio kamaldulių bažnyčia. Fundatorius buvo irgi Pacas, tačiau jau kitas – Mykolas Kazimieras (apie 1624–1682 m.), Lietuvos kariuomenės vadas.

Pirmuoju bažnyčios architektu buvo Jonas Zaoras. Nors atvyko iš Krokuvos, atrodo, kad giminė buvo kilusi iš kaimelio pietinėje itališkai kalbančioje Šveicarijos dalyje (Soaca). 1668 m. į Vilnių jis atsivežė medinį bažnyčios modelį ir taip prasidėjo statybos. Šiam 1672 m. mirus, darbus pratęsė ir užbaigė iš Toskanos (Luka) kilęs architektas Džovanis Batista Fredianis.

Pasaulinį garsą bažnyčia pelnė ne dėl architektūrinio sprendimo ir net ne dėl fasado originalumo, bet dėl vidaus dekoracijų ir stiuko lipdinių, kurie yra išskirtiniai tiek grožiu, tiek prabanga. Prie jų kūrimo prisidėjo keliolika, o gal net kelios dešimtys įvairių tautybių menininkų.

Tačiau ypač didelis indėlis buvo dviejų tičiniečių – Džovanio Pjetro Perčio (1648–1714) ir Džovanio Marijos Galio. Pastarojo gyvenimo datos ir kilmė nėra iki galo aiški, tačiau didelė tikimybė, kad jis nuo Lugano ežero pakrančių. 1676–1684 m. laikotarpiu jie sukūrė didžiąją dalį bažnyčios vidaus stiuko skulptūrų, kurių iš viso yra apie 2000.

Stiukas – tai smulkiai malto gipso, kalkių, klijų, marmuro miltelių ir kitų medžiagų (priklausomai nuo laikotarpio ir geografinės vietovės) mišinys. Naudojant jį buvo galima sukurti daug dinamiškesnes, vaizdingesnes ir turtingesnių formų skulptūras nei naudojant marmurą. Kaip tik todėl 17 a. jis nuolat populiarėjo Europoje, o amžiaus antroje pusėje tapo viena pagrindinių dekoravimo medžiagų, kuri daugeliu atvejų pakeisdavo marmurą. Iš jo buvo lipdomos žmonių skulptūros, ornamentai, daiktai, gyvūnai ir ypač dažni augaliniai motyvai. Dažniausiai stiuko lipdiniai būdavo baltos spalvos, bet kartais nudažomi.

Stiuko lipdymo technika tų laikų Vakarų Europoje buvo naudojama tik freskų, altorių, fragmentiškam sienų, skliautų ar lubų dekorui, o Vilniaus bažnyčioje stiuko skulptūromis nudabintos visos sienos ir lubos, paliekant mažai vietos pasireikšti ne tokiems prabangiems meno kūriniams, pavyzdžiui, freskoms. Pertis ir Galis darbus buvo pasidaliję: Dž. P. Pertis lipdė žmones ir angeliukus, o Dž. M. Galis kūrė ornamentus ir puošybos detales, tarp kurių rasime besišnekučiuojančių paukštelių vešlios augalijos fone, fantastinių būtybių ar kaukių.

Lugano ežero pakrančių stiuko lipdytojai 17 a. garsėjo meistryste, gaudavo didžiulius honorarus ir dažniausiai būdavo samdomi vienam ar keliems sezonams. Užsidirbę pinigų jie keliaudavo į kitą vietą, kartais net į kitą Europos galą pas kitus užsakovus. M. K. Pacas sumokėjo pakankamai, kad šie du menininkai net apie 8 metus dirbtų vienoje vietoje. 17 a. antros pusės Vidurio Rytų Europos kontekste tai buvo vienas didžiausių meno užsakymų.

Labai svarbu suprasti ir įvertinti tą faktą, kad Šv. Petro ir Povilo bažnyčios stiuko dekoracijos savo gausa ir atlikimo profesionalumu meno istorijos tyrėjų lyginamos tik su keliais Europoje esančiais to paties laiko šedevrais: Pasau katedra Bavarijoje (dekoruota iš Tičino kilusios Karlonių šeimos atstovų), Santa Maria della Verità bažnyčia Neapolyje, teatinų bažnyčia Miunchene (tarp pagrindinių dekoruotojų buvo tų pačių Vilniuje dirbusių Perčių giminės atstovas), dominikonų bažnyčia Vienoje, augustinų – Waldhausene (Austrija), Džakomo Serpotos darbais Sicilijoje ir Baldasaro Fontanos kūriniais Vidurio Rytų Europoje. Žvelgiant iš šios perspektyvos, tampa aišku, kodėl ši Vilniaus šventovė atsiduria tarp žymiausių visos Europos bažnyčių.

Tuo pat metu ir tame pačiame Antakalnyje dar viena galinga didikų giminė – Sapiegos – investavo milžiniškus išteklius į savo rūmus ir vienuolyną su bažnyčia. 17 a. paskutiniame dešimtmetyje ši giminė, panašiai kaip ankstesniais amžiaus antros pusės dešimtmečiais Pacai, buvo faktiniai LDK valdovai ir darė viską, kad sustiprintų Lietuvos savarankiškumą ir pabrėžtų suverenitetą kaimynų ir ypač Lenkijos atžvilgiu. Dėl šios priežasties ypač aktualu buvo didinti Vilniaus kaip valstybės sostinės simbolinę galią. Antakalnis kaip prestižinis sostinės priemiestis puikiai tiko tokiai investicinei veiklai.

Manoma, kad Dž. P. Pertis suprojektavo ir vadovavo Sapiegų rūmų Antakalnyje statyboms 1689–1697 m. ir įrengė milžinišką parką. Žinoma, kad jis sukūrė stiuko dekoracijas jų viduje. Freskas tapė M. Palonis. 1738–1740 m. Džuzepė Fontana, kilęs iš nedidelio miestelio Šveicarijos Tičino kantono pietuose, esančio per 10 km nuo minėto Perčio gimtinės, rūmų viduje atliko perstatymo ir atnaujinimo darbus. Nors šiandien jie yra pačiame Vilniaus centre, prestižiniame rajone, ilgą laiką stovėjo apleisti. Pastaraisiais metais prasidėję restauravimo ir atstatymo darbai teikia vilties, kad rūmai ir šalia esantis parkas vieną dieną bus atkurti.

Kitas didelis Sapiegų projektas buvo trinitorių Viešpaties Jėzaus bažnyčia ir vienuolynas, pastatyti šalia rūmų parko. Komplekso architektas (arba bet jau vienas dekoruotojų, nes architektas nėra tiksliai žinomas) buvo Dž. P. Pertis. Šios bažnyčios projektas – tai vienas mėginimų į Lietuvą pernešti turbūt garsiausių itališkojo baroko menininkų F. Borominio ir Dž. Berninio idėjas. Sakoma, kad Borominio suprojektuota S. Ivo alla Sapienza bažnyčia Romoje tapo pavyzdžiu Antakalnio trinitorių bažnyčiai.

Iš kitos pusės, šios šventovės interjero dekoras stebėtinai panašus į G. L. Berninio Romoje sukurtą šedevrą S. Andrea al Quirinale. Reikia suprasti, kad abi šios paminėtos Romos bažnyčios įrašytos į visus Europos architektūros katalogus.

Per amžius jos buvo kopijuojamos ir interpretuojamos daugybės Europos architektų ir menininkų. Vilnius tapo viena anksčiausių ir šiauriausių žemyno vietų, kur įvykdyta savita šių itališkų projektų adaptacija. Dar galime pridėti, kad savo laikų Vilniaus trinitorių bažnyčios kupolas buvo didžiausias visoje LDK.

Daugiau apie italų pėdsakus LDK – kitą savaitgalį portale LRT.lt pasirodysiančiame straipsnyje.

Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Taip pat skaitykite