Vilniuje gyvenantis tauragiškis, optikos vadovas Danas Razbadauskas turėjo nuo vaikystės galvoje įstrigusį vaizdą, kaip su močiute Šilalės turgelyje nusiperka mažų viščiukų ir parsineša juos, tokius pūkuotus ir mielus, namo. Tad sužinojęs, kad šiais laikais yra galimybė viščiukų išsiperinti namuose inkubatoriuje, vyras sumanė tai išmėginti – tai kas, kad gyvena sostinėje, tiesa, kotedže su atskiru kiemu. LRT.lt Danas papasakojo, kaip jį ir jo aštuonmetį sūnų dabar džiugina naujieji draugai.
Nediduką mėgėjišką inkubatorių, tinkamą viščiukams perinti, vyras įsigijo „Vinted“ platformoje už 10 Eur. Į jį įdėjo 4 kiaušinius. Tiesa, paprasti kiaušiniai iš parduotuvės tam netiktų. Vilnietis kreipėsi į kiaušiniais prekiaujančius ūkininkus Naujamiesčio turguje, kurie pripažino, kad jų laikomos vištos gyvena be gaidžio, tačiau tinkamų kiaušinių pažadėjo atvežti paėmę iš kaimyno, – ir pažadą tesėjo.
Inkubatorių su kiaušiniais vyras laikė uždengtą rankšluosčiu, nes reikalinga tamsa, pildė vandeniu, nes reikalinga drėgmė, ir kasdien bent po du kartus per dieną vartė kiaušinius, kaip kad darytų mama višta. Kad neužmirštų jų pavartyti, buvo nusistatęs žadintuvą kiekvienos dienos 8 ir 20 val.
Likus trims dienoms iki numatytos perėjimosi datos kiaušinius vartyti nustojo – taip jam patarė „ChatGPT“ programėlė, su kuria ir tada, ir dabar vis pasikonsultuoja su viščiukais susijusiais klausimais. Iš viso tam, kad sulauktų rezultato, reikėjo 21 dienos.
„Visą tą laiką ir tikėjau, ir netikėjau, kad viščiukai išsiris. Atėjus numatytai datai, viename kiaušinyje vakare kažkas pradėjo kaltis – na, o rytą jau radau viščiuką, tai buvo gegužės 1 d. Nuo tada kasdien išsirito po mažylį, tik ketvirtas kiaušinis liko gulėti – galiausiai jį pramušiau, manydamas, kad gal reikia pagalbos, bet ten radau trynį be jokių paukštelio užuomazgų“, – pasakojo Danas.
Taip jo namuose atsirado trys nauji gyventojai – Juodis, Kukis ir Cypsius. Pirmagimis Cypsius – didžiausias ir drąsiausias, o štai jaunėlis Juodis silpnesnis, turi gumbelį ant kaklo (dirbtinis intelektas sakė, kad tai gali būti maisto sankaupos ir padėtų masažas, tad šeimininkai ir bando šį daryti, tai lyg ir padeda).
Naujiesiems gyventojams vyras iš anksto buvo pas ūkininkus įsigijęs specialaus pašaro, turėjo šieno kraikui ir girdyklą, na, o juos apgyvendino kartoninėje dėžėje su šildančia lempa. Dėžės šonuose dar išpjovė skyles, kad mažieji galėtų stebėti pasaulį, be to, kartais leidžia jiems pabėgioti ir ant lovos ar ant stalo. Planuoja, kai mažyliai paūgės ir sustiprės, juos išleisti ir pavaikštinėti į kotedžo kiemą.
„Kai pagalvoji, tie kiaušiniai galėjo virsti tiesiog paprasta kiaušiniene, o dabar yra daug įdomiau, jie mums suteikia daug džiaugsmo. Ypač smagu jausti, kaip su viščiukais mezgasi ryšys – iš pradžių jie buvo baikštesni, bet vis pamaitinant iš rankos tavęs jau nebebijo ir nebėga, gali ir užlipti ant rankos. Jie tikrai jaukūs gyvūnėliai, vos ne kaip šuniukai ir kačiukai“, – tvirtino vyras.
Žinoma, paukšteliai džiugina ne tik jį, bet ir aštuonmetį sūnų Martyną. Tiesa, vyras pastebėjo, kad aštuonmečiai – jau rimtesni vaikai, kurie „nebetiki stebuklais“, o jeigu būtų tokiai pramogai pasiryžęs, kai vaikui buvo penkeri ar šešeri, džiaugsmo namie būtų buvę dar daugiau.
Viščiukų auginimo kelionę Danas fiksuoja savo feisbuko ir instagramo paskyrose. Bet kas jų laukia toliau? Prie vyro įrašų feisbuke jau pasirodė ir komentaras, kad vienas žmogus užsisako Kijevo kotletą iš Juodžio krūtinėlės... „Jokiu būdu ne! – užginčijo Danas. – Esu nusiteikęs, kai viščiukai paūgės – gal vasaros viduryje, gal pabaigoje, žiūrėsiu pagal situaciją, – juos išvežti pas žmones į kaimą, kur jie toliau ramiai gyvens.“
Paklaustas, ar tai bus pažįstami, ar atsitiktiniai žmonės, jis atsakė: „Pažįstami, juk aš norėsiu paukščiukus aplankyti.“
