Po 20 metų pertraukos į didžiuosius kino ekranus grįžo tikra kino legenda tapusi Davido Frankelio komedija ir drama „Ir velnias dėvi Pradą 2“. Mados žurnalistė Deimantė Bulbenkaitė neslepia kritikos stilistiniams kino kostiumų sprendimams.
Visą laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
Mados pasaulis nebėra visai toks, koks buvo filmuojant pirmąją „Ir velnias dėvi Pradą“ dalį. Mados tendencijos šiandien kartais išgyvena vos parą, mados žurnalus keičia socialinės medijos, o prognozuoti mados pasaulyje galima nebent tik Mirandos Pristli (pagrindinę veikėją filme vaidina Meryl Streep) nuotaiką legendiniame „Runway“ redakcijos biure prieš pirmąjį kavos puodelį ryte.
Visgi D. Bulbenkaitė sako, kad ikonišku tapusio filmo neabejotinai laukė visa mados industrija. Anot mados žurnalistės, „Ir velnias dėvi Pradą“ populiarumo paslaptis slypi pačiame mados pasaulio atvaizdavime – filme jis parodytas ne kaip blizgus ir nepasiekiamas fasadas, bet kaip sudėtinga, ego, spaudimo ir ambicijų kupina industrija.
„Mada kino istorijoje dažnai naudojama kaip estetinis elementas arba rodoma prabėgomis, neretai industrijos žmonės yra šaržuojami arba atvirkščiai – iš jų daroma komedija.
„Ir velnias dėvi Pradą“ parodo tikruosius mados pasaulio industrijos užkulisius ir, žinoma, kartais ne iš pačios gražiausios pusės (...). Mano nuomone, stipriausias filmo momentas yra „Mėlynojo megztinio scena“.
Miranda pasako vieną paveikiausių dalykų – jei manai, kad mada nieko nereiškia, tai suprask, kad tai industrija, kuri yra verta trilijonų dolerių, ir mados pasirinkimus už tave daro kas nors kitas.
Šis filmas pirmą kartą parodė, kad mados industrija yra daugiau nei gražios nuotraukos. Tai verslas, galia, kultūrinis svertas“, – LRT PLIUS laidoje „Čia – kinas“ įžvalgomis dalijasi D. Bulbenkaitė.
Pagrindinė filmo linija perteikia šiuolaikinės mados industrijos problematiką – greitai besikeičiančių tendencijų ritmą, žvilgsnį į madą, kaip į prieinamą pramogą. Tačiau D. Bulbenkaitė įžvelgia ir teigiamus filmo aspektus – pasikeitusį požiūrį į mados industrijos atstovus ir išnykusį jų sudievinimą.
„Pastaruoju metu mados pasaulis yra labai fragmentuotas, jame daug subkultūrų, subsekcijų, atrodo, kad jame gali susitikti du mada besidomintys žmonės ir neturėti nieko bendro. Tačiau „Ir velnias dėvi Pradą“ buvo lyg šiuolaikinės mados mitologija – būdas bendruomenei susijungti.
Vis tik realybė yra pasikeitusi, kontekstas pasikeitęs – antroji filmo dalis tapo galimybe tai perteikti (...). Toksiška redakcijų kultūra yra nebepriimtina, žurnalų, deja, niekas nebeperka, mada nebėra prieinama tik elitui – ji gerokai demokratiškesnė“, – teigia mados žurnalistė.
Visgi D. Bulbenkaitė pastebi, kad antrosios filmo dalies estetika yra pakitusi, o stilistiniai sprendimai mažiau autentiški.
„Filme man mažiau patiko pakitusi estetika, pirmasis filmas buvo gerokai elegantiškesnis, antrasis filmas primena „Netflix“ filmo estetiką – visko daug, viskas ryšku, vaizdai nuolat keičiasi. Klausimas, kiek tai parodo mados lauko patrauklumą.
Man užkliuvo ir per didelis pataikavimas auditorijai, tam tikros frazės, memai atsikartojo – ar tikrai reikėjo tai daryti? Nemanau.
Pirmame filme fantastiškiausią darbą atliko kostiumų dailininkė Patricia Field (...). Kalbant apie šį filmą, jautėsi, kad jos neliko. Manau, kad kostiumai buvo pernelyg modernizuoti, sprendimai tikrai nebuvo labai geri.
Gaila, kad filme kai kurie stilistiniai sprendimai pasirodė pasenę“, – priduria D. Bulbenkaitė.
