Veikiausiai nėra LRT RADIJO klausytojo, kuris neatpažintų žurnalisto, vieno iš laidos „Gimtoji žemė“ rengėjų Arvydo Urbos balso. Eteryje jis darbuojasi jau kelis dešimtmečius, per tą laiką yra apvažiavęs kone visą šalį – nesvarbu, žiema ar vasara, jis keliauja po skirtingus šalies kampelius ir kaskart parsiveža šūsnį įdomiausių pasakojimų.
Tiesa, šįkart susitikome jo profesiniuose namuose – kabinete, kuriame darbuojasi „Gimtosios žemės“ komanda. Net jei ir nežinotum, kurios laidos rengėjai čia įsikūrę, nebūtų sunku atspėti – tai išduoda įvairiaspalviais smeigtukais nusėtas Lietuvos žemėlapis, mieli suvenyrai, apdovanojimų statulėlės. Kiekvienas daiktas čia turi savo istoriją. Pasakojimų per ilgus darbo metus yra prikaupęs ir A. Urba, su kuriuo prisėdome jaukaus pokalbio.
– Šiemet radijas mini gyvavimo 100-metį, jūsų kuriama laida „Gimtoji žemė“ – 64-ąsias metines, jūs pats radijuje – daugiau nei 40 metų. Ką jums reiškia šie skaičiai ir gražios sukaktys?
– Tie skaičiai tam tikra prasme yra mano gyvenimas. Gimiau porą metų anksčiau nei radijo laidos žemės ūkio ir kaimo tema. Iš jų ir išaugo laida „Gimtoji žemė“, kurioje dirbu visą karjerą – daugiau nei 40 metų. Labiausiai džiugina, kad per tuos dešimtmečius radijuje sutikta labai daug puikių kolegų, o važinėjant po šalį – šaunių pašnekovų. Būtent iš jų sėmiausi energijos, patirties ir po truputį atėjau iki čia, kur esu dabar. Dėl LRT RADIJO 100-mečio man labai pasisekė – didelė garbė kartu su kolegomis minėti tokią sukaktį.
– Grįžkime į jūsų karjeros pradžią. Įdomu tai, kad, prieš ateidamas į LRT, žurnalistu būti lyg ir neketinote – baigėte Žemės ūkio akademiją ir galvojote apie kitokį kelią. Kaip jis pasuko į radiją?
– Iš tiesų studijuodamas turėjau įvairių veiklų – aktyviai sportavau, užsiėmiau lengvąja atletika. Treniravausi pas olimpietį Adolfą Varanauską, mėčiau diską, kūjį. Taip pat Visuomeninių profesijų fakultete dvejus metus lankiau žurnalistiką. Vis dėlto žurnalistu, galima sakyti, tapau atsitiktinai.
Pamenu, buvau paskutinio kurso studentas, žemės ūkio inžinerinių disciplinų dėstytojo diplomas jau beveik buvo rankose. Lekiu koridoriumi, po pažastimi pasikišęs pluoštą brėžinių, ir staiga iš kabineto išlenda akademijos laikraščio redaktorė: „Urba, užeik, turime svečių iš radijo, ieško žmogaus.“
Gyniausi, kad į Vilnių tikrai nevažiuosiu, o pagal paskyrimą keliausiu dėstyti į Daugus. Esu iš Raseinių rajono, iš labai gražaus miestelio ant Dubysos kranto – Ariogalos. Sostinė atrodė labai nutolusi nuo gimtų kraštų, o ir pats darbas – kiek įtartinas: man kalbinti žmones atrodė labai nedrąsu.
Tačiau redaktorė nenusileido, buvo atkakli ir įtikino pasikalbėti. Užėjęs į kabinetą, išvydau Adolfą Drungilą, vieną iš kaimo tematikos laidų radijuje pradininkų. Kažkaip mane įkalbėjo ir užkliuvau: baigęs studijas, rugsėjo 3-iąją atvažiavau į Vilnių ir prasidėjo mano karjera.
Tiesa, įsidarbinant buvo keliami trys dabar kiek juokingai skambantys reikalavimai: reikėjo turėti radijui tinkamą balsą, neturėti žalingų įpročių ir būti nevedusiam. Kaip vėliau paaiškėjo, paskutinė sąlyga buvo susijusi su apgyvendinimu bendrabutyje (nusijuokia).
– Per keturis dešimtmečius radijas labai pasikeitė. Kai kurie jūsų kolegos apgailestauja, kad radijui tapus vizualiam, dingo dalis magijos.
– Galbūt kai kurie kolegos tą magiją per daug sureikšmina. Manau, mums radijas veikiau yra darbas, jame svarbiausia yra pašnekovas. Būtent jam tai yra savotiška magija – pakalba, papasakoja, po to išgirsta save eteryje. Tai, kad radijas tapo vizualus, – labai gerai, tik vyresnė karta jo vis tiek tik klausosi.
– Vis dėlto savotiška magija yra vien balsu papasakoti istoriją.
– Radijas iš tiesų nėra tik balsas, tai ir garsai, kurie labai gražiai papildo pasakojimą ir suteikia jam vaizdingumo. Pamenu, 1997-aisiais su kolegomis vykome į radijo mokymus Danijoje, Bornholmo saloje. Ten davė pasiklausyti kroatų parengto pasakojimo apie Kroatijos ir Serbijos karą, kuriame balso beveik nebuvo: girdėjosi žingsniai, dūžtantys stiklai, girgždančios durys, šūvis su iškvėpimu... Supratau, kad istoriją galima papasakoti ir taip.
Rengdamas reportažus radijui, stengiuosi juos papildyti įvairiais aplinkos garsais. Nuvykęs pas pašnekovus, visad prašau išeiti į lauką, kur kažkas fone burzgia, loja, girdisi iš paskos sekiojančių kalakutų burbuliavimas... Tai reportažus labai praturtina.
Pamenu, kartą kalbinau miškininką. Pasišnekėjome tiesiog susėdę ant suoliuko, o girios garsų teko paieškoti internete – pridėjau miško ošimą, veikiantį pjūklą, griūvantį medį. Mano reportažui nuskambėjus eteryje, priėjo kolegė ir pasakė girdėjusi, kad tikrai buvau girioje (nusijuokia). Teko prisipažinti, kad tąkart girioje iš tiesų nebuvau, bet pavyko sukurti tokį įspūdį.
– Turbūt per tiek darbo metų buvo ir visokiausių smagių nutikimų ar linksmų istorijų?
– Jų turbūt niekas neišvengia. Yra ir man buvę. Pamenu, dar vedžiau laidą „Popietė“. Velykos, smagu, redaktoriai parinko gražią muziką, o aš atsisveikindamas visiems palinkėjau linksmų šventų Kalėdų. Laida pasibaigė, net pasitaisyti nespėjau. Tiesą sakant, ir nesupratau, ką pasakiau, kol kolegos neatkreipė dėmesio (juokiasi).
Yra buvę ir šiokios tokios painiavos. Lietuvoje yra daug kaimų ir miestelių vienodais pavadinimais. Sykį keliavau į Leliūnų kaimą Utenos rajone. Nuvykau, skambinu pašnekovui, sakau, kad jau stoviu prie namo. Jis sako, kad ir jis stovi, bet manęs nemato – pasirodo, jis – Leliūnuose, Anykščių rajone. Visa laimė, kad iki jo važiuoti reikėjo vos 12 kilometrų, tad viskas labai greitai ir paprastai susitvarkė.
Kalbant apie linksmas istorijas, būna smagu, kai, važiuodamas iš interviu, netyčia pamatai kokį žmogų, jis sutinka pasikalbėti ir ką nors įdomaus papasakoja. Pamenu, kartą važiuoju, žiūriu – trys karvutės ir močiutė, prisėdusi ant suoliuko, jas melžia. Dabar jau retai tokį vaizdą bepamatysi. Sustojau, pasikalbėjome – išėjo labai šiltas pokalbis. Mums besišnekant prisistatė ir kažkoks senelis, kiaušinių pasiūlė. Sulakstęs namo, atnešė penkias dėžutes. „Turiu tik penkis eurus, galiu tik tris paimti“, – sakau jam. Bet žmogus nenusileido: „Imk visus, tokiam vyrui daug reikia.“ Taip netikėtai parsivežiau ir kiaušinių, ir nuotaikingą pasakojimą.
Apskritai, keliaudamas po Lietuvą, gali labai įdomių dalykų pamatyti. Vienas tokių – Pragaro mašina, kurią sukonstravo tautodailininkas Antanas Česnulis, prie Druskininkų įkūręs medinių skulptūrų 2 hektarų parką. Žinomą menininką kalbinau ne kartą ir įvairiom temom, o tąkart jis man parodė labai neįprastą kūrinį, kaip pats vadina, Pragaro mašiną. Gal trijų metrų aukščio, pusantro metro skersmens cilindro formos mašinoje daug detalių sukasi, gergždžia, leidžia visokiausius garsus, šviesas ir džiugina žmogų. „Nebijote, kad velniai pareikalaus?“ – juokais paklausiau, o jis tik nusijuokė ir pasidžiaugė, kad kol kas dar nesikreipė.
Iš tiesų man tikrai pasisekė – dėl darbo labai daug apvažiuoju, pamatau, bičiulių visoje Lietuvoje susirandu. Labai praturtina tie susitikimai, kartais net gaila, kad į reportažą negali sudėti visko, ką žmogus gali papasakoti.
– Kada nors skaičiavote, kiek per metus nuvažiuojate?
– Pildome ataskaitas, todėl tenka skaičiuoti. Per metus susidaro apie 6–7 tūkstančius kilometrų. Visokių kelionių būna, ir labai nelengvų, kai tenka įveikti atokius, slidžius keliukus, ir užklimpti buvo tekę, bet svarbiausia, kad pavyksta šaunių įrašų parsivežti. Juk tiek visko mūsų kaime yra: ir pragaro mašinos sukasi, ir pati moderniausia technika rieda. Apmaudu, kai kolegos sako, kad regionuose jie neranda temų, kad jiems neįdomu.
– Kaip pats per 42 metus neišsisemiate ir vis atrandate ką papasakoti?
– Kada žmogus išsisemia? Galbūt kai yra pavargęs, pritingi ar nesistengia. Jei esi smalsus ir ieškai, visada rasi ir įdomių temų, ir pašnekovų. Kaimas apskritai yra labai plati tema – nuo žemės ūkio technologijų iki bendruomenių veiklos. Juk žmonės ten užsiima ir menais, ir verslais, ir sportais... Kiek pakrutėk, apsidairyk – ir temų tikrai užteks.
– Reikėtų paminėti, kad per savo karjerą radijuje esate dirbęs skirtingose laidose.
– Tiesa, nesu tik žinių skaitęs, nors esu sudarinėjęs vedėjų darbo grafikus – pasitarnavo mano inžinerinis išsilavinimas. Tikrai, be „Gimtosios žemės“, tekdavo padirbėti ir kitose laidose. Pamenu, Rimvydas Racevičius ir A. Drungilas buvo sugalvoję kurti laidą „Popietė“, kurią vedė du vedėjai: vienas – iš visuomeninių laidų, kitas – iš muzikinių. Taip pakaitomis vesdavome dvi valandas tiesioginio eterio antrojoje programoje. Tuo metu patys ir didžėjai būdavome, muziką leisdavome.
Vieną žinomiausių LRT RADIJO laidų „Ryto garsus“ taip pat pradėjau kartu su Ryčiu Juozapavičiumi ir Vytautu Markevičiumi. Jie – kaip etatiniai laidos vedėjai, o aš – atsitraukdamas nuo „Gimtosios žemės“. Per keturis dešimtmečius ir visokių laidų buvo, ir specialiųjų tiesioginių transliacijų, pavyzdžiui, skirtų prezidento ar Seimo rinkimams. Beje, „Gimtoji žemė“ vienu metu buvo ir televizijos laida, taigi dešimtmetį joje taip pat darbavausi.
– „Gimtoji žemė“ yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, bene labiausiai akį traukia „Oskarą“ primenanti statulėlė, skirta būtent jums.
– Čia slypi labai smagi istorija. Apdovanojimą gavau iš Žemaitijos ūkininkų už reportažą iš JAV. Buvau sugalvojęs tokią laidos rubriką „Diena kaime“. Susitardavau su kokiu nors kaime gyvenančiu žmogumi, kad jis papasakotų, kaip praleido savo dieną. Vakare jam paskambindavau, pasikalbėdavome, sumontuodavau reportažą ir kitą rytą ištransliuodavome. Sužinojęs, kad ūkininkai iš Žemaitijos išvyko į vieną didžiausių pasaulyje pienininkystės parodų, sutariau apie tai pakalbinti skuodiškį Adomą Statkų. Buvo labai įdomus pokalbis, vėliau už jį gavau ir tokią simbolinę statulėlę.
– Turbūt tai, kad laida „Gimtoji žemė“ – viena ilgiausiai gyvuojančių radijo laidų, yra ją kuriančios komandos nuopelnas. Kas dar lemia tokį jos ilgaamžiškumą?
– Spalio 21-ąją bus 64-eri metai, kai per radiją pradėtos transliuoti laidos kaimo tematika, patarimai agronomams ir pan. Vis dėlto manau, kad laidos sėkmę lemia ne čia dirbantys žmonės, o tai, kad pasakojame apie tai, kas žmonėms aktualu ir svarbu, spėjame su nuolatiniais pokyčiais ir apžvelgiame svarbiausias aktualijas. Tarkime, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą ir ūkininkams atsirado galimybė gauti išmokas, svarbiausią informaciją jie galėjo sužinoti ir mūsų laidose.
– Jūsų dukra Indrė Urbaitė taip pat pasirinko žurnalistiką, dirba LRT užsienio naujienų redakcijoje. Matyt, įkvėpėte savo pavyzdžiu...
– Nežinau, kiek ją įkvėpiau... Galbūt ne veltui sakoma, kad dukros atsigimsta į tėčius. Sūnus tapo programuotoju, o dukra – žurnaliste. Tiesą sakant, sužinojęs, kad ji ėmė sirgti radiju, bandžiau atkalbėti, bandžiau įspėti, kad nors darbas ir labai įdomus, jame netrūksta įtampos, o darbo valandos paprastai nenormuojamos. Taigi stengiausi atkalbėti, bet ne per daug, galiausiai ji pati pasirinko.
Prisipažinsiu, jaučiuosi šiek tiek prisidėjęs prie jos pasiruošimo stojamiesiems. Kadangi esu žurnalistas ir jaučiu, kas yra aktualu, patariau jai būtinai pasidomėti tuo metu vykusiu Europos futbolo čempionatu ir neseniai pakeistu kultūros ministru – sakiau, kad apie tai tikrai gali paklausti. Mano nuojauta pasitvirtino – paklausė (nusijuokia).
Dabar labai smagu matyti ją televizijos eteryje, bet, žinoma, svarbiausia, kad dukra turi mėgstamą darbą ir yra laiminga.
– Dukra atskleidė, kad, be to, jog domitės „Gimtąja žeme“, mėgstate akis ir į dangų pakelti.
– Tiesa. Tai mane žavėjo nuo vaikystės. Dar kai augau miestelyje, turėjau kambarį ant aukšto. Išeidavau į balkoną ir užsilipęs ant stogo kraigo stebėdavau rugpjūčio dangų – žvaigždes, krintančius perseidus, leonidus. Tik tada nelabai suprasdavau, į ką žiūriu. Žinojau tik, kur yra Grįžulo Ratai.
Tas susidomėjimas neblėso, todėl 2010 m. įsigijau teleskopą. Netoliese gyvenanti kolegė juokavo, kad nenorėtų sužinoti, jog ją stebiu, bet nuraminau, kad tai neįmanoma – ne tokiems atstumams jie pritaikyti. Su manuoju patogiausia stebėti Mėnulį, bet man to ir pakanka – labai smagu pamedituoti stebint, kaip jis pasislenka aplink Žemę lėkdamas 1 km per sekundę greičiu. Ypač gražu stebėti dylantį Mėnulį arba priešpilnį – tada geriausiai matosi krateriai. Sūnų su marčia buvau prikalbinęs kartu su manimi vykti į „Garsios tylos“ observatoriją netoli Kėdainių, taip patiko, kad galvoju darkart važiuoti.
Turiu ir kelias parankines knygas. Viena jų – astrofiziko Kastyčio Zubovo „42 istorijos apie Visatą, žvaigždes, gyvybę ir dar šį tą“, kurios kiekvienas skyrius skirtas vis kitai temai. Beje, autorius turi ir tinklaraštį „Konstanta-42“, labai įdomiai rašo. Taip pat labai informatyvi profesoriaus Neilo deGrasse`o Tysono „Astrofizika skubantiems“. Žinodami mano aistrą, vaikai iš užsienio dovanų yra parvežę du albumus: Visatos atlasą ir Žvaigždynai, o pats, lankydamasis Grinviče, nusipirkau mėnulio žemėlapį.
– Grįžkime į Žemę. Jau birželį minėsime LRT 100-metį. Ko šia proga palinkėtumėte klausytojams ir kolegoms?
– LRT RADIJAS turi kone 100 laidų visiems skoniams, tad klausytojams linkiu atrasti savo laidą. Kolegoms linkiu kantrybės, išlikti smalsiems ir nesėdėti sudėjus rankų.
