„Ką galime tremtiniai padaryti, tai pasakoti“, – įsitikinusi Vorkutoje gimusi Danutė Trakinskaitė-Kriščiūnienė. Jos tėvai buvo politiniai kaliniai, sovietų suimti ir išvežti į lagerius už rezistencinę veiklą. Sibire netekusi mamos, su tėvu į Lietuvą Danutė grįžo septintojo dešimtmečio pradžioje. Šiandien moters širdyje ne pyktis, o skausmas – skaudu dėl išdraskytų artimųjų likimų.
Sudėlioti giminės medį Danutė bando iš prisiminimų nuotrupų, gaunamos informacijos, artimųjų pasakojimų. Moteris tam tikra prasme tapo giminės metraštininke, kuri renka, kaupia ir saugo šeimos istoriją. Kad ta istorija nenugrimztų užmarštin, dalį nuotraukų ir vaikystę menančių daiktų Danutė perdavė Kauno IX forto muziejui. Kartu šio muziejaus darbuotojams papasakojo, kaip klostėsi jos ir artimųjų gyvenimai.
Giminėje – rezistencijos šaknys
„Kiti stengėsi prieš suimant vaikus kam nors palikti. O pas mus nebuvo kam palikti. Nes pirmiausia senelius griebė, o po to visus vaikus surinko. Ir gavosi taip, kad visas šeimas išvežė“, – šeimos istorija dalijasi D. Trakinskaitė-Kriščiūnienė.
Danutės senelį Benadą Trakinską 1944 m. sovietai suėmė, įkalino, o vėliau išvežė į lagerį, konfiskavo visą turtą. Močiutė Domicelė Trakinskienė buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, tačiau jai pavyko pasislėpti. Benado ir Domicelės Trakinskų vyriausias sūnus Povilas, tarpukariu baigęs Karo mokyklą, gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, dar per pirmąją sovietų okupaciją suimtas ir išvežtas į Norilsko lagerį Krasnojarsko krašte.
Danutės tėvas Mečislovas antrosios sovietinės okupacijos metais Lietuvos partizanams gamino suklastotus dokumentus. Jį sovietų saugumo struktūros sučiupo 1948 m., nuteisė kalėti 25 metams ir išsiuntė į ypatingąjį Vorkutos lagerį. Pirmąją Mečislovo žmoną Bronę Ranauskaitę su kelerių metų sūneliu Narvydu ištrėmė į Sibirą.
Lageryje Mečislovas kalėjo septynerius metus. Per tą laiką jo žmona sukūrė antrą šeimą ir vos oficialiai išsiskyrusi su Mečislovu žuvo autoavarijoje. Mamos netekusį Narvydą ėmėsi globoti iš lagerio paleistas senelis Benadas. Jis rūpinosi anūku tol, kol iš lagerio išėjo pats Mečislovas.
Po lagerio Mečislovas vedė antrą kartą. Jo išrinktoji – Vorkutoje kalinta Jadvyga Budzinauskaitė, neseniai išleista iš lagerio. Jadvyga – nuo Raseinių apylinkių kilusi politinė kalinė, į lagerį, kaip ir Mečislovas, patekusi už pagalbą Lietuvos partizanams. Jadvyga buvo ryšininkė, kartu su vyresniu broliu priimdavo partizanus ir tiekdavo jiems maistą. Už šią veiklą abu nuteisti 25 metams lagerio. Jauniausias Jadvygos brolis taip pat buvo nuteistas ir išvežtas į Karagandos lagerį.
„Iš kur pas tuos vaikus paskui toks lietuviškumas? Sunku pasakyt. Jie gyveno, užsidirbo ir po to iš jų viską atėmė“, – svarsto Danutė.
Beveik visa jos mamos Jadvygos šeima buvo ištemta. Danutės senelis (mamos tėvas) Stasys Budzinauskas mirė tremtyje. Lietuvos nepriklausomybės aušroje Danutės pusbrolis Česlovas Kišonas vyko į Sibirą, rado ir į Tėvynę pargabeno senelio palaikus.
Susituokę Mečislovas ir Jadvyga liko gyventi ir dirbti Vorkutoje, nes namai Lietuvoje buvo atimti. Būtent atšiaurioje Vorkutoje gimė ir ankstyvą vaikystę praleido šio pasakojimo herojė D. Trakinskaitė-Kriščiūnienė.
„Kai tėtį išleido iš lagerio, jis dirbo šaltkalviu. Mama, kiek atsimenu, dirbo chloruotoja kažkokių vandens statinių. (...) Nebuvo, kur tėvams grįžt. Juk viską išparceliavo. Viską. Atėmė ir tu negalėjai grįžt. Na kur tu grįši?“ – retoriškai klausia Danutė.
Prisiminimų šukės
„Mano tėtis buvo išleistas iš lagerio, tačiau jam buvo leista gyventi tik Vorkutos apylinkėse. Jis bijojo važiuoti į Lietuvą. Mama nebijojo. Ji apskritai buvo karinga moteris. Ji aplankydavo čia Lietuvą, prisivirdavo uogienių ir važiuodavo atgal. Dar su manim kartu. Prisimenu, kai kartu kibiruose uogienių veždavom, nes ten nebuvo nieko“, – į vaikystę nusikelia pašnekovė.
Vorkutoje šeima – Danutė, tėvas, mama ir Narvydas – gyveno viename barako kambaryje, turėjo atskirą virtuvę. Vėliau į kuklų būstą priglaudė pas vyrą tremtinį su dukra atvykusią lietuvę. Pūgos, sniegą užversdavusios iki kaminų, kalėdaičiai, kuriuos per šventes mamos sesuo siųsdavo iš Lietuvos, tėčio nupirkti skanėstai – sušalusios kriaušės, kurias valgydavo atšildę ant puodo dangčio, – keli epizodai, kurie Danutei įsirėžė atmintin iš gyvenimo Sibire metų.
Prisiminimuose liko ir mama. Tiesa, jos paveikslą moteris dėliojasi iš vaikystės nuotrupų ir pažįstamų pasakojimų, nes Danutė mamos neteko būdama šešerių. Užsidegė barakas, kuriame gyveno Trakinskai ir dar kelios šeimos. Danutės mama tuo metu skalbė šalia benzino bako, šis sprogo. Moteris smarkiai apdegė ir po dviejų savaičių mirė.
Danutės atsiminimuose mama – drąsi, darbšti, tvirta, elegantiška moteris. Iki šių dienų Danutė išsaugojo ir Kauno IX forto muziejui perdavė mamos siuvimo mašiną, kuria Jadvyga Trakinskienė šeimą apsiūdavo. Štai ir Danutei iš savo suknelės rūbą pasiuvo, ir rankinuką, ir pėdkelnes. Rūpinosi, kad šeima net varganomis buities sąlygomis atrodytų oriai ir dailiai.
„Tėtei irgi liepdavo nusiskust, apsirėdyt... Ji sakė: „Mes čia ne tokie.“ Ir štai, nuotraukose mes visur gražiai, nepasakysi“, – pasakoja Danutė.
Sugrįžimas į Lietuvą
Mirus J. Trakinskienei tiek apylinkėse gyvenę tremtiniai, tiek vietiniai rusai rinko pinigus nelaimės ištiktai šeimai. Netrukus po žmonos netekties M. Trakinskas su dukra išvyko į Lietuvą. Jurbarke dar anksčiau J. Trakinskienės iniciatyva buvo nupirkta pusė namo – moteris sakė, kad vis tiek šeima kada nors parvyks tėviškėn. Tik taip jau susiklostė, kad iš Sibiro grįžo Danutė ir jos tėtis, o mamą teko parsivežti cinkuotame karste.
Iki šių dienų Danutė išsaugojo lagaminą, su kurio anuomet parvažiavo į namus Nemuno pašonėje, kur tebegyvena ir iki šiol. Su lagaminu susiję tolimos kelionės atsiminimai ir per plauką laimingai pasibaigęs įvykis.
Šešiametė dūzgiančioje Maskvos geležinkelio stotyje ėjo įsitvėrusi tėvo nešamo lagamino. Akimirkai paleido rankeną. Netrukus suprato, kad seka jau ne paskui savo tėvą, o visai svetimą vyrą.
„Žinau, kad karininkas toks priėjo su šineliu [red. milinė – žieminė karių uniformos dalis] ir paklausė, koks mano vardas ir pavardė. Žadėjo per radiją pranešt. O aš bliaunu atsistojus. Ir matau, kad tėtis jau atbėga šokinėdamas ir manęs ieško“, – laimingą istorijos pabaigą prisimena Danutė.
„Tėtis, kai grįžo į Lietuvą, tai net pradžioj negavo mašinos mamai palaidoti. Niekas su juo čia nekalbėjo. Liaudies priešas ir visa kita“, – apie sunkumus sugrįžus pasakoja pašnekovė.
Tėvas ilgai negavo darbo, reikėjo rūpintis šeimos buitimi, išleisti Danutę į mokyklą. Po gaisro Vorkutoje stigo būtiniausių daiktų, rūbų. Nudegusią tėvo palto rankovę senelis (Benadas Trakinskas, Danutės tėvo tėvas) prisiuvo iš panašios medžiagos, o kepurei panaudojo Danutės lėlės paltuką:
„Aš taip pykau parėjus iš mokyklos. O senelis tėtei pasiuvęs kepurę. Aš taip pykau, mušiau senelį, kad mano lėlė be palto. Senelis barė, kad tėvas neturi ką ant galvos dėtis. Nes nebuvo medžiagų, nei buvo už ką.“
Lietuvoje su dukra apsigyvenusiam M. Trakinskui Danutės teta, mamos sesuo, pasiūlė vesti velionės žmonos geriausią draugę Marytę Dukauskaitę – kartu būsią lengviau dukrą užauginti. Visgi visi ir pažįstami buvo, prieš okupantų atėjimą šalimais gyveno, į tuos pačius šokius eidavo. Taip Danutės tėvas vedė trečiąsyk.
Naujuose namuose jaunamartė rado pusę litro pieno ir kruopų, kraičio atsivežė pusę kiaulės, taip ir prasidėjo bendras gyvenimas. Tai buvo apie 1964-uosius. Jurbarke trūko darbų moterims, tik po kurio laiko atsidarė univermagas (universalinė parduotuvė), kepyklėlė. O pragyventi, leisti Danutę į mokyklą kažkaip reikėjo. Užtruko, kol Marytė, Danutės švelniai vadinama pamotėle, transporto dirbtuvėse gavo valytojos darbą.
Nuo okupuotos iki Nepriklausomos Lietuvos
Po kiek metų Marytė Danutei papasakojo apie pranašiškus savo draugės, Danutės mamos, žodžius. Kai Danutės mama Jadvyga iš Vorkutos buvo trumpam parvažiavusi į Lietuvą, ji sutiko Marytę ir tarė: „Aš tau turiu, Maryte, labai didelę dovaną. Bet aš tau paskui pasakysiu, kas ta dovana yra, ir atvešiu.“
M. Trakinskui grįžus į Lietuvą, Marytė suprato, kad ta minėtoji dovana, kurią jai patikėjo draugė, yra mažoji Danutė.
M. Dukauskaitės visa šeima taip pat buvo nukentėjusi nuo sovietų, Marytė ištremta į Krasnojarską. Ji ir Danutės tėtis Mečislovas – abu dalyvavę rezistencinėje veikloje, vėliau represuoti – tarpusavyje vis pakalbėdavo apie praeitį, tačiau prie vaikų neatviravo, norėjo juos apsaugoti.
„Aš ne viską žinau, nes tik girdėdavau tėvus kalbantis. Mes visi vaikai buvome atriboti. Su kuo pašnekėjau, tai visi. Aš visą laiką supratau, kad kažkas ne taip“, – prisimena Danutė.
Kartą mokykloje Danutė padeklamavo eilėraštį „Šalia prie kelio palinkęs kryžius“, kurį ją išmokė pamotėlė. Mergaitė tuomet nežinojo, kad jos deklamuojamas tekstas – Lietuvos partizanų daina.
„Man mokytoja pasakė: „Gerai. Viskas tvarkoj, bet tu daugiau to eilėraščio nesakyk. Negalima.“ Aš parėjus namo ant pamotėlės pykau, verkiau, kad ji mane ne tokį eilėraštį išmokė. Ji tylėjo ir nieko nesakė“, – mintimis į mokyklos laikus sugrįžta Danutė.
Dar vienas Danutės atmintyje įstrigęs įvykis – Kalantinės. Kasmet per savo gimtadienį gegužės mėnesį mergina svečiuodavosi Kaune pas mamos seserį. 1972-aisiais, kai susidegino Romas Kalanta, kaip įprasta, Danutė ruošėsi viešnagei Kaune. Teta paskambino Danutės tėvui ir įspėjo merginos į Kauną neleisti – čia vyksta mitingai, o ūmaus būdo mergina galinti į juos įsitraukti. Tada tėvas atskleidė Danutei tiesą apie Vorkutos lagerio kasdienybę – apie maisto stygių, mirtis iš bado, Vorkutos lagerio sukilimą ir žiaurų jo numalšinimą, darbą šachtose. Į Kauną dukters neleido.
Danutės tėvas mirė taip ir nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Pamotėlė sulaukė. Prasidėjus Sąjūdžiui vis klausydavo radijo ir sakydavo, kad norėtų pagyventi ir pažiūrėti, kas bus toliau, kartu su Danute ėjo ir į Sąjūdžio susirinkimus:
„Sakė, kad negali patikėt. Kai buvo čia Sąjūdis tas pirmas, tai mes net į salę nepapuolėm. Tai stovėjom pas duris ir klausia: „Kas čia bus? Kas čia bus?“ Galima tik bandyti nuspėti, ką moteriai, patyrusiai okupaciją, tremtį, netekusiai gimtų namų, reiškė žinoti, kad Lietuva jau nebe okupantų rankose.
Išblaškyti likimai
Kai Vorkutoje žuvo Danutės mama, Narvydas, Danutės tėvo sūnus iš pirmos santuokos, liko Rusijoje. Ten vedė, susilaukė vaikų – Odisėjo ir Irenos su pirma žmona, Vytauto ir Gedimino antroje santuokoje. Vaikų vardai leidžia nuspėti, kad Narvydui Lietuva buvo itin artima.
Kaip pasakoja Danutė, Lietuvai atgavus nepriklausomybę Narvydas buvo pateikęs prašymą, kad nori grįžti. Tik nespėjo, ištiko infarktas, amžino poilsio atgulė Rusijoje.
Nepaisant kai kada kardinalių pasaulėžiūrų skirtumų, Danutė ir šiandien palaiko ryšį su mirusio brolio vaikais. Ji aktyviai domisi šeimos istorija, bendrauja ir su kitais giminaičiais, kurių per istorijos pervartas neturėjo galimybės geriau pažinti.
To, kas buvo sugriauta sovietiniams okupantams tremiant, žudant, išvežant į lagerius, neįmanoma atstatyti. Bet galima pamėginti surinkti išblaškytus likimus ir išsaugoti užmarštin nugrimzdusių artimųjų atminimą – tų, kurie niekada negrįžo, tų, kurių niekada neteks pažinti. Ir galbūt kartais pavyks surasti tuos, kurie lygiai taip pat ieško ir bando sudėlioti sudaužytas savo giminės mozaikas.
Parengė Henrika Kryževičienė ir Vytautas Jurkus, Kauno IX forto muziejus.
