Nuo mokslų Briuselyje iki bunkerio Dzūkijoje: partizano Vitkaus-Kazimieraičio gatvėmis

Kas sieja Lietuvos partizanų kovas pokario miškuose ir Belgijos sostinę Briuselyje? Vienas partizanų vadų Juozas Vitkus-Kazimieraitis būtent Briuselyje įgijo karinių žinių, kurias neabejotinai panaudojo pasipriešinimo kovoje.

„Aš iš savo žemės – nė žingsnio, – saulėtą šeštadienio rytą Briuselio Kongreso aikštėje pulkininko leitenanto J. Vitkaus žodžius citavo Lietuvos ambasadorius prie NATO Darius Jauniškis. – Jis galėjo ramiai gyventi bet kuriame pasaulio mieste, tuo labiau kad praleido tam tikrą laiką čia, Briuselyje, bet jis pasirinko likti Tėvynėje ir kovoti.“

Taip Briuselio centre, prie Kongreso kolonos ir Nežinomo kareivio kapo, prasidėjo Belgijos šaulių organizuotas „Samaningų kilometrų“ žygis. „Samaningi kilometrai“ – tai nacionalinė pilietinė iniciatyva žygiuojant miškais pagerbti Lietuvos partizanų atminimą. Tačiau šį kartą daugiau nei pusšimtis Belgijos lietuvių nežygiavo miškais. Jie su choro „Rasodas“ atliekamomis patriotinėmis ir partizanų dainomis sekė vieno iš miško brolių vadų pėdsakais Europos sostinėje.

1901 m. gimęs J. Vitkus prasidėjus antrajai sovietų okupacijai liko ištikimas kario priesaikai ir pasitraukė į mišką ginti Tėvynės. Jis pasirinko slapyvardį Kazimieraitis – tikėtina, šv. Kazimiero garbei, nes buvo labai tikintis, – teigė viena iš žygio organizatorių, šaulė Agnė Nastopkaitė. 1945 m. į nelygią partizaninę kovą stojęs J. Vitkus buvo aukščiausio rango Lietuvos tarpukario karininkas, pasirinkęs tokį sunkų kelią. Jis tapo Pietų Lietuvos srities partizanų vadu, padėjo struktūrinius ir vertybinius partizaninio judėjimo pagrindus.

„Taip pat preciziškai, kaip braižydavo inžinerinius planus, jis ėmėsi kurti bendrą pasipriešinimo struktūrą. Jis įvedė karišką tvarką: apdovanojimai, statutai, drausmės reikalavimai; įkūrė bendrą štabą ir parengė politinę deklaraciją, nubrėžusią laisvos Lietuvos viziją“, – žygeiviams kalbėjo A. Nastopkaitė.

Iš pirmo karto nepavyko

Būtent Briuselyje esančioje Belgijos karališkojoje karo mokykloje J. Vitkus ir studijavo karo inžineriją. 1927 m. pabaigoje J. Vitkui buvo pasiūlyta mokytis Belgijos karo mokyklos Inžinerijos skyriuje. Pagal 1921 m. Lietuvos prašymą, Belgija sutiko leisti mūsų jaunos šalies karininkams įgyti žinių belgiškose mokslo įstaigose, o Karališkoji karo mokykla buvo prestižinė karo inžinierių kalvė.

1928 m. rugsėjį vyresnysis leitenantas J. Vitkus išvyko į Briuselį laikyti stojamųjų matematikos ir prancūzų literatūros egzaminų, bet neišlaikė. Pakišo koją prancūzų kalba, nors jis prieš tai mokėsi papildomai.

„Nors stengiuosi nesirūpinti, atsiduoti Dievo valiai, bet vis tiek nelabai sekasi, nes mano buvo sukaupta tiek pasiryžimo, tiek įtampos darbe. Dabar visa tai sutrupėjo kaip prieš uolą“, – guodėsi laiške žmonai J. Vitkus dėl pirmą kartą gyvenime neišlaikytų egzaminų.

1928 m. pabaigoje jis grįžo į Kauną, bet po metų – vėl Briuselyje.

„Pranešu Tamstai, kad š. m. lapkričio mėn. 25–28 d. išlaikiau stojamuosius egzaminus į Belgijos „Ecole Militaire section du Genie“. Mokyklon priimtas ir mokslą pradėjau eiti gruodžio 2 d.“, – rašoma 1929 m. gruodžio 2 d. datuotame jo raporte Spaudos ir švietimo skyriaus viršininkui.

„Samaningo“ žygio dalyvius su J. Vitkaus studijomis supažindinęs Belgijos karališkosios karo mokyklos archyvaras Ericas Bastinas teigė, kad lietuvio 90-osios artilerijos ir inžinerijos laidos pirmame kurse buvo 31 belgų ir septyni užsienio studentai (dauguma – iš tuometės Jugoslavijos). Studijos Artilerijos ir inžinerijos skyriuje Karo mokykloje truko ketverius su puse metų, po to buvo stažuotė.

Įtemptos studijos

Pirmajame kurse kariūnai studijavo matematiką, geometriją, mechaniką. Antraisiais metais – chemiją, fiziką, tikimybių teoriją, astronomiją ir geodeziją, piešimą, buvo supažindinami su fechtavimu ir mokėsi jodinėti.

Taip pat preciziškai, kaip braižydavo inžinerinius planus, jis ėmėsi kurti bendrą pasipriešinimo struktūrą. Jis įvedė karišką tvarką: apdovanojimai, statutai, drausmės reikalavimai; įkūrė bendrą štabą ir parengė politinę deklaraciją, nubrėžusią laisvos Lietuvos viziją.

Agnė Nastopkaitė

Beje, E. Bastino teigimu, išlikę dokumentai rodo, kad J. Vitkui nelabai sekėsi jodinėti, bet vis dėlto galiausiai jis buvo įvertintas kaip padaręs „labai didelę pažangą“. Gali būti, kad lietuviui sekėsi jodinėti „kaip generolui“ – tai senas Karo mokyklos juokelis.

„Vieną dieną per pratybas manieže jojimo pamokas vedęs baronas Gastonas De Trannoy kreipėsi į mokinį, kuriam kildavo sunkumų tinkamai laikytis ant žirgo: „Jūs jojate kaip generolas.“ Tačiau jojimo mokytojas nepastebėjo, kad generolas leitenantas Neefsas, Karo mokyklos vadas, pats ką tik įjojo į maniežą, norėdamas šiek tiek pasimankštinti. Pasak J. Vitkaus kursioko Charleso Legraino, šis posakis tapo toks žinomas tarp kurso studentų, kad jie jį dažnai vartodavo tarpusavyje“, – pasakojo E. Bastinas.

Inžinerijos skyriuje, kuriam nuo ketvirtųjų studijų metų priklausė J. Vitkus, specializuoti kursai buvo skirti naikinimo įrenginiams ir sprogstamosioms medžiagoms: kaip sunaikinti visų tipų susisiekimą – kelius, tiltus, geležinkelius, tunelius – siekiant sustabdyti priešo pažangą karo sąlygomis – žinios, kurios labai praverčia partizaniniame kare. Teoriniai kursai ir praktiniai užsiėmimai buvo papildomi daugybe ekskursijų ir studijų kelionių.

„J. Vitkus matė įspūdingus Alberto kanalo kasimo ir Eben-Emaelio forto statybos darbus. Iš šios ekskursijos mūsų archyvuose turime labai gražių nuotraukų, kurias padarė kapitono J. Vitkaus kurso draugas leitenantas Duvivieras“, – pasakojo Karo mokyklos archyvaras.

Bendruosiuose karo meno kursuose buvo dėstomas ir ginkluotųjų pajėgų organizavimas, pagrindinės taktikos bei strategijos taisyklės, karo istorija.

Be jojimo kita sportinė veikla buvo plaukimas, nes Karo akademija turėjo vieną iš nedaugelio to meto uždarų plaukimo baseinų Briuselyje. J. Vitkaus laidos kariūno darytos nuotraukos rodo, kad studentai taip pat žaidė tenisą aikštelėje, įrengtoje akademijos teritorijoje. Šalia buvo amfiteatras su dideliu ekranu filmų peržiūroms.

Karo mokykla buvo šioje srityje pionierė, nes jau 1913 m. fortifikacijos mokytojai eksperimentavo su kinematografo naudojimu savo pamokose. Kariūnai laisvalaikį galėjo leisti bibliotekoje, biliardo salėje ar muzikos salėje, kur J. Vitkus mokėsi groti smuiku. Taip pat galėjo klausytis radijo ar patefono.

Tačiau, anot E. Bastino, studentai neturėjo daug laisvalaikio. Karo mokyklos dienotvarkė buvo griežta: kėlimasis 5.30 val., tada laisvas mokymasis, po kurio 8.00 val. – pusryčiai, o 9.00 val. – teorinių pamokų, užsiėmimų ir savarankiško mokymosi pradžia. Pietūs vidurdienį, po to – valandos trukmės treniruotė, įskaitant garsiąsias jojimo pamokas. Nuo 15.00 val. iki 20.00 val. vėl pamokos ir užsiėmimai su trumpa pertrauka užkandžiui 16.30 val. Vakarienė – 20.00 val. ir vakarinė rikiuotė 21.15 val. Šviesos išjungiamos 21.30 val.

J. Vitkus buvo „puikus studentas, labai darbštus ir sąžiningas. Tinka visoms ginkluotųjų pajėgų techninėms tarnyboms. Geba imtis bet kokių specialių studijų.“

Pastebėjo ir Belgijos spauda

Tiesa, J. Vitkus negyveno Karo mokykloje, kuri įsikūrusi prie vienos žymiausių Briuselio vietų – 50-mečio parko (Parc du Cinquantenaire). Lietuvis iš pradžių išsinuomojo butą keliasdešimt metrų nuo mokyklos ribų, o 1930 m. liepos pabaigoje žmona Genutė su pusės metų sūnumi Vytautu atvyko į Briuselį. Šeima apsigyveno ne viengungiui karininkui, o šeimai pritaikytame bute iki šiol savo autentišku grožiu, art deco ir tarpukario modernizmo architektūra bei pavasarį žydinčiomis trešnėmis garsėjančiame Plasky kvartale, kuris yra šiek tiek toliau nuo Karo mokyklos. Būtent čia 1933 m. gimė antrasis sūnus Rimgaudas. Jis buvo pakrikštytas šalimais esančioje Šv. Alberto bažnyčioje. Iš viso šeima susilaukė net šešių vaikų.

J. Vitkus ne tik mokėsi Karo akademijoje, bet ir dalyvavo protokolo renginiuose bei pateko į Belgijos spaudos akiratį, – pažymėjo E. Bastinas. 1932 m. vasario 16 d. belgų leidiniai pranešė apie jo ir žmonos dalyvavimą mišiose, minint 14-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines.

1933 m. balandžio 7 d. numeryje dienraštis „Le Soir“ pirmojo puslapio nuotraukoje skelbė apie Belgijos gynybos ministro vizitą Karo akademijoje, kur jis pasveikino septynis tuo metu studijavusius užsienio karininkus, tarp kurių, greičiausiai, buvo ir J. Vitkus. 1934 m., minint 16-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines, spauda vėl pranešė apie J. Vitkaus dalyvavimą ambasadoje surengtame priėmime.

Tų pačių metų birželio 28 d. jis buvo tarp delegacijos narių, kurie senajame Briuselio oro uoste, kur dabar įsikūrusi NATO būstinė, pasitiko žinomo lakūno ir konstruktoriaus Antano Gustaičio vadovaujamą eskadrilę, sudarytą iš trijų Lietuvoje pagamintų žvalgybinių lėktuvų, kurie darė turą po Europos sostines.

Baigęs ketvirtuosius studijų metus ir prieš galutinį baigiamąjį egzaminą J. Vitkus užėmė trečiąją vietą tarp septynių inžinerijos skyriaus kadetų.

„Pirmoje vietoje atsidūrė būsimasis generolas leitenantas Pierre`as Lorgé, kuris savo karjerą baigs kaip Žandarmerijos vadas 1967–1971 m., o po jo – būsimasis generolas majoras Charlesas Legrainas. Taigi J. Vitkaus rezultatai buvo labai garbingi, ypač atsižvelgiant į sunkumus, su kuriais susiduria užsienio studentai, besimokydami ne savo gimtąja kalba, o prancūzų.

Ši kliūtis pasirodė neįveikiama vienam iš penkių jugoslavų, įstojusių į pirmąjį kursą ir galutinai nebaigusių studijų, o antrajam leista kartoti kursą su kita laida“, – kalbėjo E. Bastinas ir pridūrė, kad galutinėje vertinimo pažymoje nurodyta, jog J. Vitkus buvo „puikus studentas, labai darbštus ir sąžiningas. Tinka visoms ginkluotųjų pajėgų techninėms tarnyboms. Geba imtis bet kokių specialių studijų.“

Pavyzdys visiems

1946 m. liepos 2 d. per netikėtą susirėmimą su sovietų okupantais Dzūkijos miškuose, kai trumpam išlipo iš bunkerio, J. Vitkus-Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas ir netrukus mirė. Stribai jo kišenėje rado prancūzų kalbos žodynėlį.

Per savo partizaninės veiklos laikotarpį jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų ne tik kaip aukštesnysis vadas, bet ir kaip vyresnysis brolis.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas

„Kodėl apie Kazimieraitį kalbame rečiau nei apie kitus partizanų vadus – tokia mintis gręžė man smegenis ruošiant žygį Kazimieraičio pėdsakais Briuselyje. Padrikų žinių apie pulkininką J. Vitkų-Kazimieraitį užmaitinta intuicija man sakė – todėl, kad nelemtai per anksti žuvo“, – teigė A. Nastopkaitė.

Pasak jos, J. Vitkus-Kazimieraitis išsiskyrė ne tik karinėmis žiniomis, kurias įgijo Briuselyje, bet ir būdamas kone dvigubai vyresnis už daugelį kovotojų, miško broliams atstojo tėvą. Jis išsiskyrė ir morale: atkalbinėdavo vyrus nuo keršto ir žiaurumų, mokė dvasinės ištvermės ir pats rodė pasiaukojimo pavyzdį.

„Kazimieraičiui žuvus, Sąjūdis neteko vieno aukščiausiųjų vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. Jo žūtis nepaprastai sujaudino visus partizanus, nes beveik visi jie asmeniškai buvo matę Kazimieraitį ir ypač daug apie jį girdėję. Keliaudamas po dalinius, aš visuomet partizanams kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizano idealu.

Per savo partizaninės veiklos laikotarpį jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų ne tik kaip aukštesnysis vadas, bet ir kaip vyresnysis brolis. Visiems partizanams Kazimieraitis turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus“, – rašė vienas žymiausių Lietuvos antisovietinių partizanų vadų, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signataras ir Brigados generolas (po mirties) Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jis 1940 metais paskutiniame Kauno karo mokyklos kurse buvo J. Vitkaus studentas, o vėliau kartu kovojo prieš sovietų okupantus miškuose.