Niujorko universitete pabaigusi ekonomikos ir matematikos studijas, pašnekovė Emilija Platūkytė nusprendė, kad iššūkių jai negana, ir įstojo į Oksfordo universitetą. Tačiau pasuko, kaip pati sako, dažnam lietuviui netikėtai atrodančia kryptimi – pasirinko edukologijos magistro programą. „Daugelis mano, kad čia ruošia tiesiog būrį labai stiprių mokytojų, tačiau edukologija yra kur kas daugiau“, – atskleidžia ji.
Šis pasakojimas – straipsnių ciklo „Tarp geriausių“ dalis. LRT.lt kalbinti prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose studijuojantys lietuviai dalijasi savo sėkmės istorijomis, akademinių aukštumų kaina bei drąsiais ateities planais.
Visada jautė palaikymą
Įstoti į vieną iš geriausių pasaulyje universitetų nėra lengva, tuo labiau įstoti į du. Tam, pasak pašnekovės, ne tik reikalingas nuolatinis ir atsakingas mokymasis, bet ir palaikanti aplinka.
Todėl paklausta, iš kur atsirado noras siekti daugiau, ji visų pirma mini savo šeimą, skatinusią ją išdrįsti siekti daugiau.
„Augau apsupta labai gerų žmonių, šeimoje su palaikančiais tėvais ir seneliais. Visą laiką jaučiausi įkvėpta daryti, norėti ir siekti daugiau. Toks šeimos paveikslas tikrai suformavo mano asmenybę ir aš visada žinojau, jog turiu tokį „stuburą“, kuris mane palaikys, kad ir kas nutiktų“, – atskleidžia Emilija.
Dėkinga pašnekovė jaučiasi ir ją supusiems draugams. Mergina pasakoja, jog mokydamasi Kauno Jėzuitų gimnazijoje buvo apsupta bendraamžių, turėjusių panašią ateities viziją. Todėl, iškilus iššūkiams, juos dažniausiai palaikydami vienas kitą jie spręsdavo kartu.
„Ir trečia, matyt, išskirčiau mokytojus – gimnazijoje sutikau be galo daug šviesių, atsidavusių pedagogų, kurie nebijojo iššūkių, visada domėjosi, nerdavo giliau. Taip jie mane – jauną žmogų, kuris kiekvieną dieną valandų valandas praleisdavo mokykloje – netiesiogiai paskatino, įkvėpė savo gyvenimą gyventi taip pat“, – tikina Emilija.
Pagrindinis geriausių universitetų pranašumas – ne paskaitos
Emilija pasakoja, kad sprendimas išvykti studijuoti į užsienį nebuvo spontaniškas. „Atrodo, aš visada viduj žinojau, kad būtų smagu pabandyti išlipti iš savo komforto zonos“, – sako ji.
Toks sprendimas nebuvo netikėtas ir dėl to, kad mergina, dar būdama 16-os metų, pagal mainų programą metus praleido JAV mokykloje. Nors šie metai suteikė ir iššūkių, ji sako supratusi, kad ir toliau sieks pažinti pasaulį.
„Tai buvo pati pirma mano individualaus gyvenimo patirtis, kita kalba, kita akademinė struktūra. Buvau visiškai viena, reikėjo įsilieti į aplinką, kurioje visi pažįstami. Buvo sunku, bet tai mane užgrūdino kaip asmenybę, per šį procesą daug geriau pažinau save“, – džiaugiasi pašnekovė.
Todėl grįžusi ji baigė tarptautinio bakalaureato klasę, išlaikė reikiamus egzaminus ir vėl išvyko svetur.
„Kiekvienas, išvykęs studijuoti į užsienį, turime savo priežasčių. Iš mano perspektyvos pirmiausias tikrai buvo akademinis elementas – aš norėjau papildomų galimybių, kurias suteikia užsienio universitetai.
Nedrįsčiau lyginti studijų kokybės, nes tai yra labai individualu. Bet būtent tokių – geriausių, ar kaip juos pavadinti – universitetų pagrindinis pranašumas yra ne tai, ką tu gauni paskaitų metu, bet santykis su profesoriais, santykis su bendrakursiais.
Nes tikrai visi čia nori būti, visi yra motyvuoti, užsidegę. Todėl čia gauni bendruomenę, renginius, vykstančius kiekvieną dieną. Tik spėk visur dalyvauti. Čia akademinė erdvė išsiplečia už paskaitų ribų“, – patirtimi dalijasi Emilija.
Nori padrąsinti kiekvieną, abejojantį savo jėgomis
Lietuvė bakalauro studijas baigė Niujorko universiteto Abu Dabio padalinyje, o magistrą šiuo metu studijuoja Oksforde. Pasakodama apie iššūkius, su kuriais susidūrė stodama, ji pažymi tai, kad apskritai stojimas į Amerikos universitetus yra visiškai kitoks nei Europoje.
„Jie turi kitokį požiūrį nei dauguma Europos universitetų – stojama ne į konkrečią studijų programą, o moksleiviams duodama laisvė stoti į instituciją ir jau įstojęs tu turi tam tikrą laiko tarpą apsispręsti, į kurią sritį gilinsiesi.
Priimdami moksleivį, jie ieško labiau holistinio paveikslo – jiems svarbu žinoti, kad žmogus yra smalsus akademiškai, tačiau turi ir ne tik mokslinių pomėgių, veiklų, kuriomis užsiima. Todėl labai daug elementų įeina į pasiruošimą ir patį stojimo procesą“, – pasakoja Emilija.
Stojimas į Oksfordą, anot pašnekovės, buvo visiškai kitoks. Čia daugiausiai dėmesio buvo kreipiama į jos akademinius sugebėjimus ir jau turimas žinias. Be to, buvo tikimąsi tikslaus apsisprendimo ne tik dėl studijų programos, bet ir dėl dominančios konkrečios srities bei nišos. Susidomėjimą, Emilijos atveju, edukologija reikėjo įrodyti rašto darbų pavyzdžiais bei sričiai tinkančiu CV.
„Taigi, abiem atvejais procesas buvo ilgas ir gana komplikuotas. Todėl man pasisekė, kad turėjau žmonių, su kuriais mes kartu tuo pačiu keliu ėjome vienas kitą palaikydami, patardami. Nes be jų tai galėjo tapti labai varginančiu procesu“, – sako lietuvė.
Be to, Emilija sako norinti padrąsinti kiekvieną, abejojantį savo jėgomis.
„Aš prisimenu, dar prieš stojimą, irgi skaičiau straipsnį apie žmogų, kuris mokėsi užsienyje, ir prisimenu, kaip tai mane įkvėpė. Tad norėtųsi jauniems žmonėms pasakyti, kurie dar mąsto apie savo pasirinkimą, kad nieko nėra nepataisomo, reikia nebijoti bandyti, drąsiai teikti paraiškas. Nes kartais mes save tiesiog nuvertinam. Nebijoti, nes viskas visų pirma yra apie procesą ir ką tu per jį išmoksti, naudą gauni bet kokiu atveju“, – atskleidžia pašnekovė.
Dažnas net nesupranta, kas ta edukologija
Emilija pasakoja visada labai mėgusi dvi mokslų kryptis – tiksliąją matematiką ir socialinius mokslus, tokius kaip istorija, ekonomika ar sociologija.
„Baigdama mokyklą jau žinojau, kad noriu šias dvi sritis jungti ir sugebėti išnaudoti savo pomėgius ir privalumus kiek tik galima labiau. Taip bakalauro studijų metu nusprendžiau mokytis būtent ekonomiką ir matematiką“, – pasakoja ji.
Lietuvės pasirinkta bakalauro kryptis yra gana dažna, tačiau pasirinktos magistro studijos gali kiek nustebinti – Oksforde Emilija nusprendė gilintis į edukologijos mokslą.
„Dar Niujorko universitete gavau galimybę studijuoti keletą kursų, susijusių su švietimu ir edukologija. Be to, svarbu paminėti, kad mokymas buvo mano pirmasis darbas – dar mokyklos laikais pradėjau privačiai mokyti vaikus. Po to labai natūraliai įsitraukiau į „Alfa klasės“ veiklą. Ir tada man pasidarė labai aišku, kad kitas žingsnis turėtų būti edukologijos studijos, žinių apie švietimo formavimą gilinimas ir jų pritaikymas profesiniame gyvenime“, – tikina pašnekovė.
Pasak jos, Lietuvoje požiūris į edukologiją yra gana keistas. Taip, jos manymu, yra dėl to, kad dažnas ne iki galo supranta, kas tai iš viso yra.
„Daugelis mano, kad mano studijų programoje ruošia tiesiog būrį labai stiprių mokytojų, – juokiasi Emilija. – Tai nėra visiškai netiesa, mes mokomės ir paties švietimo proceso. Tačiau edukologija yra kur kas daugiau nei vien tai.
Mes analizuojame švietimą iš labai įvairių perspektyvų – politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės – ir mąstom ne tik, kas yra gera pamoka, geras mokytojas ar gera švietimo sistema, bet ir kaip švietimas 21 amžiuje iš viso turi atrodyti, ką jis reiškia. Ir kaip mes, visuomenė, prisideriname prie tų pokyčių, kurie vyksta šiuo metu, ir kaip atliepiam tai, kas mums patiems yra reikalinga“, – aiškina lietuvė.
„Neoficialūs diplomatai“
Pokalbiui pasisukus ateities planų link, pašnekovė teigia planuoti ateities nedrįstanti, nes jau ne kartą įsitikino, kad gyvenimo keliai nežinomi. Todėl šiuo metu jos planas yra visų pirma sėkmingai užbaigti studijas.
Grįžimas ir gautų žinių parvežimas į Lietuvą jos planuose taip pat yra, tačiau čia Emilija naudojasi proga paneigti įsisenėjusią nuomonę, kad po studijų užsienyje į Lietuvą privalo sugrįžti visi.
„Mes Lietuvoje dažnai įsivaizduojame, kad jei jau tu dabar išvažiuoji kažkur mokytis, padirbėti ir negrįžti ilgesniam laikui, tai tu nesi šalies išdavikas, bet neatiduodi savo šaliai kažkokios tarsi skolos. Aš manau, kad tai šiek tiek klaidingas požiūris, nes tu gali prisidėti prie tos šalies įvaizdžio gerinimo ir vardo garsinimo ir nebūdamas fiziškai Lietuvoje.
Mes, studentai, kurie čia esame, aš mėgstu mus vadinti „neoficialiais diplomatais“, nes ne vieną ir ne du kartus esu girdėjusi žmones sakant: „O, tu eisi pirma lietuvė, kurią gyvenime sutikau.“ Tai reiškia, kad aš automatiškai formuoju požiūrį, kurį tie žmonės turės apie mūsų šalį. Ir automatiškai jau darau, noriu tikėti, kažką pozityvaus“, – samprotauja lietuvė.
Todėl, nors tikina, kad su draugais dažnai pašneka, kaip smagu būtų visiems sugrįžti kartu į Lietuvą, Emilija savęs neapsiriboja.
„Manau, jei atsiras kažkokios galimybės gyvenime prisidėt prie švietimo tobulinimo pasauliniu mastu, tai nemanau, kad čia yra kažkokia išdavystė, nes mes irgi esam globalaus pasaulio dalis. Todėl visi turėtume būti suinteresuoti daryti kažką gero ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui“, – sako ji.
