Kol vieni šaltuoju metų laiku vyksta žiemoti į šiltus kraštus, Justina Vaitiekūnaitė atvirkščiai – jau antrus metus iš eilės žiemą leidžia Kalėdų senelio gimtinėje. Ir nors dabar ji įžvelgia ne vieną Laplandijos privalumą, prisimena – pirmosiomis savaitėmis buvo tokių sunkių momentų, kad norėjosi apsisukti ir išvykti.
Nuo elfės iki gidės darbo
Justina 7-erius metus gyvena Sakartvelo sostinėje Tbilisyje. Čia kartu su kita tautiete turi kelionių agentūrą, o turizmo sezonui atslūgus, naudojasi proga išbandyti save. Taip ir atsidūrė Laplandijoje.
Pirmąjį kartą ši Suomijos dalis lietuvę patraukė savo tamsumu, tyla ir žmonių negausa. Nors tuomet manė, kad žiemos sezonas Laplandijoje bus vienkartinis iššūkis, ryžosi į šį kraštą grįžti dar kartą. Šįkart norėdama daugiau pabūti gamtoje, be to, realizuoti savo seną norą daugiau laiko praleisti veiklose su vaikais.
„Gruodžio mėnesį dirbau čia elfe, o dabar tiek gide, tiek padedu viename iš geriausių restoranų Laplandijoje. Rutinos nėra“, – tikina pašnekovė.
Lietuvė įsikūrusi už 300 km nuo poliarinio rato, šalia vieno iš didžiausių Suomijos ir Arkties regiono ežerų esančiame Inari miestelyje, o štai Kalėdų senelis gyvena keliais šimtais kilometrų piečiau, kur, kaip sako Justina, turistai keliauja masėmis, o Kalėdų verslas sukasi visus metus.
Tiesa, galimybę aplankyti Kalėdų senelį ji pati vadina labiau papildomu pliusu viešint Laplandijoje, bet tikrai ne pagrindine priežastimi.
„Čia žmonės atvyksta patirti arkties gamtą, Šiaurės pašvaistes ir įsimylėti žiemą. Kiek tos žiemos Europoje beliko? Kas nori masinio turizmo ir Kalėdų senelio, keliauja į Rovaniemį. O ten, kur aš esu, atvyksta žmonės, norintys pajusti tikrą laukinę Laplandiją ir arkties magiją“, – tikina Justina.
Kalėdų laikotarpiu elfe dirbusi pašnekovė juokiasi, kad nors pati pas Kalėdų senelį nevyko, vis dėlto jis atvyko pas ją. Pasirodo, prieš didžiąsias metų šventes senelis stengėsi skirti dėmesio ne tik į Rovaniemį atkeliaujantiems vaikams, bet ir gyvenantiems ar viešintiems kitose Laplandijos vietose.
„Vaikams tai būdavo didelė staigmena, nes jie nežinojo, kad jiems teks su juo susitikti, kad galės seneliui išsakyti savo norus ir gerus darbus. Elfai padėdavo Kalėdų seneliui, papasakodavo apie vaiką, jo poelgius ir hobius. Tai labai džiugina vaikus ir jie dar stipriau tiki Kalėdų magija.
Taip pat aš, kaip elfė, rūpinausi mažaisiais viešbučio svečiais, organizuodavau specialius užsiėmimus – sausainių gamybos, kalėdinių darbelių kūrimo, o kiek istorijų ir pasakų prisekiau. O kartais tiesiog daug dūkdavau su vaikais sniege ir čiuožinėdavome rogutėmis“, – elfės darbo kasdienybe dalijasi Justina.
Pasibaigus šventiniam laikotarpiui, lietuvė elfės darbą išmainė į gidės veiklą. Kadangi į Laplandiją turistai atvyksta dėl gamtos ir Šiaurės pašvaisčių, tad ir pramogos susijusios su galimybe jas stebėti – leistis į turą sniego batais, sniego motociklais ar galimybė grožėtis stebuklingu dangumi slidinėjant.
„Dienos metu siūlomi pasivaikščiojimai su sniego batais po subarktinį mišką, poledinė žūklė, kelionės su sniego motociklais. Taip pat apsilankymai elnių fermose ir safariai su haskiais“, – vardija Justina.
Anot pašnekovės, rasti, kuo būtum naudingas, Laplandijoje nesunku. „Čia gyvena nedaug žmonių – daugiau elnių nei gyventojų, tad sezoniniai darbuotojai visada laukiami“, – paaiškina Justina.
Ji pažymi, kad vietiniai daugiausia dirba viešajame sektoriuje, turizmo srityje, o samiai daugiausia užsiima elnininkyste, žvejyba ir rankdarbiais.
Čia gyvena nedaug žmonių – daugiau elnių nei gyventojų, tad sezoniniai darbuotojai visada laukiami.
Arkties magija ir poliarinė naktis
Kaip aiškina pašnekovė, žiemos sezonas Laplandijoje tęsiasi nuo lapkričio pabaigos iki balandžio. Du mėnesius trunka poliarinė naktis, kai saulė nepakyla virš horizonto. Ji pripažįsta – atvykus reikia bent kelių savaičių, kol pavyksta įsibėgėti nauju ritmu: sulėtėti, prisitaikyti prie tamsos ir ramesnio gyvenimo.
„Gyvenimas arktinėje taigoje, nors ir skamba šaltai, bet klimatas čia sausas, tad tas minus 20 ne toks jau ir baisus. Aplink vyrauja spygliuočių miškai, elnių daugiau nei žmonių, lapės užsuka į miestelius, o meškos miega žiemos miegu. Vasaromis čia pilna grybų ir uogų, tačiau žiemą viskas po sniegu. Dėl daugybės ežerų aplink poledinė žūklė labai populiari“, – pasakoja Justina.
Šalčiausia temperatūra, kurią lietuvei teko patirti gyvenant Laplandijoje – 33 laipsniai žemiau nulio. Tiesa, ji sako prisimenanti, kad kažkada Lietuvoje buvo dar šalčiau.
„Į lauką visada galima eiti, tik reikia gerai apsirengti. Pastaroji žiema buvo labai šilta, kas kelias savaites būdavo 0 laipsnių, o vidutinė temperatūra siekė 8 laipsnius žemiau nulio. Tik kelis kartus buvo smagus šaltukas – apie 30 laipsnių šalčio.
Kadangi nebuvo labai šalta ir, deja, netrūko apsiniaukusių dienų, rečiau buvo galima išvysti pašvaistes. Gruodį tik kokį kartą ar du per savaitę, sausį, vasarį 2–3 kartus per savaitę“, – komentuoja Justina.
Ir nors šiemet šaltuko pasigedo, laisvu laiku lietuvė mėgaujasi Laplandijos gamta, keliauja sniego batais, slidėmis, dviračiu, grožisi Šiaurės pašvaistėmis ir arktine žiema. „Skiriu laiko skaitymui ir ramybei, nors jau ruošiuosi vasaros turams Kaukaze, kur bus daug saulės, šilumos ir kalnų žalumos“, – tikina lietuvė.
Suomiai – ramaus būdo gamtos mylėtojai
Vietos gyventojus Justina apibūdina kaip ramesnio būdo, neišsišokančius, tylius, labai mandagius ir mylinčius gamtą. Anot jos, šiame krašte neišvysi neatsakingo elgesio, kai šiukšlės metamos bet kur, – visi rūpinasi gamta ir bendra aplinka.
„Suomiai jau ne vienerius metus yra įvardijami kaip viena iš laimingiausių šalių pasaulyje, tačiau atvykęs nepamatysi čia visų garsiai džiūgaujančių ir besiglebesčiuojančių visur. Laimė čia suprantama kaip vidinė ramybė, kurią gali pasiekti džiaugdamasis tuo, ką turi, ir ten, kur esi.
Šalis pažengusi savo laisvėmis, žmonių teisėmis, socialinėmis garantijomis, ekonomika ir kitais svarbiais rodikliais, kurie leidžia jaustis saugiam ir ramiam. O tada jau ir esi laimingas, tiesiog būdamas čia ir dabar, be jokio poreikio lėkti ir kovoti už savo padėtį visuomenėje“, – įsitikinusi pašnekovė.
Iš pradžių norėjo apsisukti ir išvykti
Lietuvė sako, kad patirtis Laplandijoje, iš vienos pusės, yra tamsiausias ir šalčiausias laikotarpis, kurį yra išgyvenusi, tačiau būtent jame ji sugebėjo atrasti daug šviesos ir ėmė visai kitaip vertinti kasdienybę.
„Pradėjau vertinti šviesą įvairiausiomis jos formomis. Mažiausius jos žiburius, kaip pilnaties spindėjimą ir žvaigždžių žibėjimą, laužo liepsnas vidurį miško ir Šiaurės pašvaisčių mirgėjimus. Šviesą pradėjau matyti tiek aplink save, tiek jausti savyje daug labiau. Viena iš tamsiausių žiemų gyvenime išties tapo viena iš šviesiausių viduje“, – pažymi Justina.
Ir nors dabar lietuvė įžvelgia ne vieną Laplandijos privalumą, pripažįsta – pirmomis savaitėmis atvykus jai buvo taip sunku, kad norėjosi apsisukti ir išvykti. Dėl tamsos Justina nuolat jautėsi apsnūdusi, vietiniai jai atrodė keisti ir šalti, ji nesuprato, kaip tokiame klimate rengtis.
„Bet aš niekada nepasiduodu ir galiausiai viskas kuo toliau, tuo labiau pasidarė nuostabu. Tiesa, iki dabar nesuprantu tos jų aistros saunoms ir kaip nuogumas jiems yra savaime suprantamas dalykas. Dievinu maudynes eketėje, bet be saunos. Ir ne Ievos kostiumu“, – juokiasi pašnekovė.
Laimė čia suprantama kaip vidinė ramybė, kurią gali pasiekti džiaugdamasis tuo, ką turi, ir ten, kur esi.
Jaučia ryšį su Lietuva
Gyvendama Sakartvele ir ieškodama iššūkių Laplandijoje Justina nepamiršta ir Lietuvos –priklauso lietuvių bendruomenei Sakartvele, prisideda prie švenčių ir susitikimų organizavimo.
„Kur mes gimstame – loterija. Kosminė loterija, visiškai atsitiktinė. Tad džiugu, kad turiu šitą privilegiją, kurią nedaug kas turi pasaulyje, gyventi skirtingose vietose, kuriose jaučiuosi gerai ir galiu augti kaip žmogus.
Kad ir kurioje šalyje gyvenu, visad paminiu lietuviškas šventės, pasimėgauju ir kitus vaišinu lietuviškais patiekalais. Tačiau jau ne vienerius metus prisistatau kaip lietuvė, gyvenanti Sakartvele“, – sako pašnekovė.
Ji tikina pagalvojanti ir apie grįžimą į Lietuvą, bet kol kas džiaugiasi tiek patirtimi atšiauriojoje Laplandijoje, tiek Sakartvele.
„Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Tikiu, kad ir kas man yra suplanuota, bus gerai, o truputėlis nežinomybės tik padaro gyvenimą įdomesnį“, – šypsosi tautietė.
