Ledo sukaustytoje Grenlandijoje žmonės negyvena iglu nameliuose ir žiema čia nesitęsia amžinai, pažymi jau 5-erius metus didžiausioje pasaulyje saloje gyvenanti Inesa Matuliauskaitė. Ji sako, kad šie mitai apie Grenlandiją – vieni dažniausių. Lietuvė portalui LRT.lt papasakojo ne tik apie juos, bet ir apie čionykščio gyvenimo žavesį, pripildytą užburiančios gamtos ir vietos gyventojų svetingumo.
„Atrodė, kad dar niekada nebuvo taip lengva ir malonu kvėpuoti“
Vos baigusi mokyklą Inesa išvyko iš Lietuvos ir svetur gyvena jau 10 metų. Įstojusi į vieną iš Danijos universitetų, čia lietuvė baigė ir magistrantūrą, o kaip papildomą kryptį pasirinko Arkties studijas, todėl su tuo turėjo susieti tiek praktiką, tiek baigiamąjį darbą.
„Praktikos ieškojau įvairiose Arkties regiono vietose, porą gyvenimo aprašymų ir motyvacinių laiškų išsiunčiau ir į Grenlandiją. Nors praktiką atlikinėjau Laplandijoje, Oulu mieste Suomijoje, pirmą darbo pasiūlymą dar net nebaigusi studijų gavau iš Grenlandijos. Tai buvo viena iš kompanijų, kurioms išsiunčiau gyvenimo aprašymą dėl praktikos“, – apie kelią į šią salą pasakoja lietuvė.
Kadangi naujoji darbovietė pasirūpino tiek skrydžiais, tiek apgyvendinimu, dideliu iššūkiu persikraustymas netapo, tikina Inesa. Be to, jos kontraktas buvo numatytas tik 3 mėnesiams, todėl lietuvė į šią patirtį žiūrėjo kaip į nuotykį ir kartą gyvenime pasitaikančią galimybę.
„Pirmas įspūdis išlipus iš lėktuvo buvo šviežias oras, jis buvo toks lengvas, gaivus, bet kartu truputį šaltas. Atrodė, kad dar niekada nebuvo taip lengva ir malonu kvėpuoti. Tada pamačiau vandenyne plaukiojančius ledkalnius ir tai buvo kažkas neįtikėtino. Plūduriuojančių ledkalnių vaizdą dar labiau sustiprino spalvoti namai, tokie išraiškingi ir išsiskiriantys iš kraštovaizdžio“, – prisimena Inesa.
Lietuvė pasakoja, kad nepažįstamoje šalyje jai apsiprasti padėjo smalsumas. Padėjo ir kolegos, kurių dalis buvo užsieniečiai, o kita dalis – vietiniai. „Didžiausias sunkumas ir tam tikras barjeras yra kalba. Grenlandiečiai turi savo kalbą – grenlandų, tačiau daug vietinių kalba daniškai ir dalis – angliškai“, – pažymi ji.
Nelengva Inesai buvo priprasti ir prie baltųjų naktų, kai keletą mėnesių saulė Grenlandijos šiaurėje nenusileidžia. Kaip apibūdina pašnekovė, tada ilgi saulėlydžiai persipina su saulėtekiais. „Tai tikras išbandymas organizmui, kadangi nesupranti, kad laikas miegoti, nors ir esi pavargęs. Per baltąsias naktis labai lengva pamesti laiko nuovoką“, – sako lietuvė.
Unikalūs patiekalai: nuo sriubos su ruonio mėsa iki banginio odos
Atvykusiai į Grenlandiją Inesai teko pažinti ir kultūrinių skirtumų. Vis tik daugelis ją sužavėjo.
„Grenlandai yra labai atviri ir svetingi žmonės, mėgstantys juoktis. Jeigu nugriūsite eidami gatve ir aplinkiniai juoksis, nepriimkite to asmeniškai. Jie mėgsta juoktis iš tam tikrų situaciją ir iš savęs. Tačiau man buvo įdomu, jog nedaugelis supranta sarkazmą“, – pažymi pašnekovė.
Lietuvę džiugina ir tai, kad vietos gyventojai nepaprastai mėgsta švęsti įvairias progas – nuo pirmos mokslo metų dienos, pirmojo vaiko sumedžioto laimikio iki gimtadienių, į pastaruosius kviečia ne tik šeimą, kaimynus, bendradarbius, bet ir kitus miestelėnus.
„Jie pakviečia visus į savo namus, į vadinamąjį „Kaffemik“, jį rengia, pavyzdžiui, nuo 11 ryto iki 8 vakaro, paruošia daugybę tortų, pyragų, vietinių gėrybių ir žmonės tiesiog ateina jiems patogiu laiku pasišnekėti, pagerbti, pasveikinti šeimą su maža dovanėle. Išgeria kavos, paragauja gėrybių ir pabūna, kiek gali arba kol ateina kiti žmonės ir reikia atlaisvinti vietą prie stalo. Tai labai jaukus laikas ir puikus būdas susipažinti su vietiniais žmonėmis“, – pasakoja Inesa.
Kaip pažymi pašnekovė, Grenlandijoje didžioji dalis pajamų yra gaunama iš žvejybos sektoriaus, todėl ši sritis populiari tarp vietos gyventojų. Jie darbuojasi dideliuose laivuose ar nuosavuose laiveliuose, gamyklose.
„Čia vis dar stipri medžioklės kultūra. Vietiniai aprūpina savo šeimas medžiodami šiaurinius elnius, avijaučius, įvairius paukščius, ruonius, banginius. Yra nustatyti medžioklės sezonai ir kvotos įvairiems gyvūnams“, – komentuoja pašnekovė.
Iš pagauto laimikio vietiniai ruošia unikalius patiekalus. Anot Inesos, čia ant stalo dažnai garuoja sriuba su ruonių mėsa, patiekalai iš banginio mėsos, kepama elniena, mėgstamos įvairios vytintos žuvys.
„Man buvo netikėčiausia paragauti banginio odos, grenlandiškai „mattak“, kuri valgoma neapdorota su prieskoniais arba sojos padažu. O vienas iš mėgstamiausių mano patiekalų yra tiesiog šviežia krabų mėsa su citrina. Taip pat mėgstu elnieną, įvairiais būdais paruoštą avijautį, žuvį, kurią pasigaunu pati“, – vardija lietuvė.
Žmogaus nepaliestos gamtos grožis
Vis dėlto labiausiai Inesa žavisi Grenlandijos didybe ir žmogaus nepaliesta gamta. Kaip pati sako, čia plyti lietuvio akiai neįprasti vaizdai, o aktyviems žmonėms, besimėgaujantiems buvimu gamtoje, atsiveria beribės galimybės.
„Galima plaukti laivu tyrinėti didžiausių fjordų, žygiuoti į kalnus, pamatyti ledkalnius, užlipti ant tūkstančius metų stūksančio ledo skydo, čia visur per 5 minutes nuo miesto gali atsidurti gamtoje. Vasarą džiugina niekada nesibaigianti diena – baltosios naktys, o žiemos vakarais žavi Šiaurės pašvaistė“, – pasakoja pašnekovė.
Grenlandijos gamtoje, kur apstu žmogaus nepaliestų plotų, šeimininkauja ir unikalūs gyvūnai. Inesa vardija, kad čia atvykstantys keliautojai vasarą gali pamatyti įvairių rūšių banginių, Nūke, Grenlandijos administraciniame centre ir didžiausiame mieste, akį traukia ryškiaspalviai pufinai. Saloje taip pat gausu jūrinių erelių, elnių, arktinių lapių, avijaučių ir kitokių tundros gyventojų.
„Nors Grenlandijoje baltųjų meškų skaičiai yra dideli, bet dėl salos dydžio yra tik kelios vietos, kur jas galima išvysti, bet tai nėra paprasta. Apskritai Grenlandija nėra ta vieta, į kurią važiuojama dėl baltųjų meškų“, – aiškina tautietė.
Lietuvė tikina, kad žmonės čia geba išlaikyti ryšį su gamta. Ne tik patys pasigauna didžiąją dalį maisto, bet ir mėgaujasi buvimu lauke, savo vasaros trobelėse, nebijo savaitgalį pabūti be vandens, elektros ar interneto.
„Gamtos sąlygos čia diktuoja viską, kartais gali įstrigti miestelyje ir visi skrydžiai, laivai būna atšaukiami dėl oro sąlygų. Kartais kelionė gali būti atidėta kelias valandas, o kartais ir kelias dienas.
Mane žavi tas ryšys, supratimas, kad nereikia gyvenime skubėti, reikia pasimėgauti ir suprasti, kad ne viską gali kontroliuoti. Čia išmokau ramiau gyventi ir nestresuoti, daugiau laiko praleisti gamtoje. Kartais užtenka vienos dienos ir gali grįžti namo palikus visas problemas, atsipalaidavus, įsikrovus naujos energijos“, – mintimis dalijasi lietuvė.
Šiuo metu pati Inesa padeda Grenlandiją atrasti ir kitiems. Turizmo įmonėje „Guide to Greenland“ dirbanti tautietė bendradarbiauja su vietinėmis kelionių agentūromis ir mažomis turizmo įmonėmis visoje Grenlandijoje ir pateikia jų kelionių bei turų pasiūlymus vienoje platformoje.
„Mūsų tinklalapyje galima rasti trumpų turų ir kelių dienų ar savaičių pažintinių kelionių į Grenlandiją iš Danijos ar Islandijos. Man patinka padėti turistams atrasti Grenlandiją ir vietiniams padėti ją reklamuoti. Manau, kad Grenlandija turėtų būti kiekvieno keliautojo lankytinų vietų sąraše“, – sako lietuvė.
Paneigė dažniausius mitus
Grenlandiją turistams padedanti pažinti pašnekovė pastebi, kad egzistuoja nemažai mitų apie šią didžiausią pasaulyje salą. Pavyzdžiui, kad vietiniai vis dar gyvena iglu nameliuose.
„Turiu nuvilti, tai – netiesa. Vietiniai gyvena nuosavuose namuose arba butuose. Tiesa, kai kuriuose mažuose miesteliuose žmonės vis dar neturi vandens iš čiaupo, bet netgi tokiuose būstuose jie turi internetą, didžiulius plazminius televizorius ir net virtualiosios realybės akinius. Modernus gyvenimas pasiekia net atokiausius Grenlandijos kampelius“, – pažymi lietuvė.
Anot jos, kitas dažnai girdimas mitas susijęs su oru – esą Grenlandijoje – amžina žiema. Inesa patikina, kad iš tiesų ši sala turi du metų laikus – žiemą ir vasarą. Pastaroji trunka nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo vidurio, o vėliau prasideda ilgesnis žiemos laikotarpis.
„Iki gruodžio orai dažniausiai nelabai stabilūs – turime daug audrų, lietaus, sniego. Gruodis ir sausis dažniausiai yra šalčiausi bei tamsiausi mėnesiai. Nuo vasario iki balandžio pabaigos įprastai turime gražią baltą žiemą.
Vasarą taip pat, kaip ir Lietuvoje, žydi gėlės, galima eiti grybauti ar uogauti, plaukioti baidarėmis, netgi maudytis. Tiesa, vasaros ne tokios šiltos kaip Lietuvoje“, – pasakoja lietuvė.
Ji pabrėžia, kad Grenlandija – didžiausia sala pasaulyje, todėl temperatūra skirtingose jos pusėse ženkliai skiriasi „Galime palyginti du miestus: viename šiauriausių Grenlandijos miestelių – Kanake – vidutinė žiemos temperatūra svyruoja nuo18 iki 26 laipsnių šalčio, o pietuose esančiame Nanortaliko miestelyje vidutinė žiemos temperatūra siekia nuo 2 iki 5 laipsnių šalčio“, – aiškina Inesa.
Liūdni globalinio atšilimo ženklai
Deja, pasak tautietės, Grenlandijoje vis labiau matomi globalinio atšilimo pėdsakai, o klimato kaitos tema dažna ir vietinių pašnekesiuose.
„Pavyzdžiui, Šiaurės Grenlandijoje, kur anksčiau žiemą galėdavai važiuoti sniego motociklu ar šunų kinkiniais, dabar gali plaukti laivu. Jūra ir įlankos nebeužšąla taip, kaip anksčiau. Dėl to Grenlandijoje šunų kinkinių kultūra palaipsniui nyksta, nebelieka poreikio auginti šunų, kai žiemos sezonas tampa trumpesnis ir vis šiltesnis.
Gaunama vis daugiau pranešimų, kai poliariniai lokiai atklysta į miestelius, nes nebegali rasti pakankamai maisto, tai kelia pavojų žmonėms ir patiems poliariniams lokiams. Kylanti vandens temperatūra taip pat keičia žuvininkystę – vietiniai pastebi, kad žuvų mažėja, jos nebeužauga tokios didelės kaip anksčiau. Visa ši situacija neramina gyventojus, nes žuvis ir jūros gėrybės sudaro 96 proc. Grenlandijos eksporto“, – komentuoja Inesa.
Lietuvė sako, kad per tuos metus, kai gyvena šioje saloje, matė ir tam metų laikui nebūdingų temperatūrų, ir permainingų orų. Pavyzdžiui, prisimena, kai 2021-ųjų gruodžio pabaigoje per kelias dienas ištirpo visas sniegas ir Kalėdas Grenlandija pasitiko temperatūrai pakilus iki 12 laipsnių ne tik sostinėje, esančioje vakarinėje salos dalyje, bet ir pačiame šiauriausiame Kanako mieste.
„Galime palyginti: šiandien, vasario mėnesį, Nuke yra 17 laipsnių šalčio, o Kanake – 24 laipsniai šalčio. Tokių nebūdingų temperatūrų buvo ir daugiau. Prieš dvejus metus buvo ypač šilta vasara, tada ledo skydas tirpo dideliu greičiu ir dėl to turėjome įspūdingai sraunias tirpsmo vandens upes.
Kiekvienais metais Nūko klimatas keičiasi, daugiau lyja, turime daugiau audrų ir nepastovių orų, šokinėjančių temperatūrų žiemą“, – komentuoja pašnekovė.
Mėgsta pasakoti apie Lietuvą
Atšiauriojoje Grenlandijoje įsikūrusi Inesa sako, kad niekada neplanavo išvykti iš Lietuvos, „tiesiog taip susiklostė gyvenimas“. Tačiau ji tikina besididžiuojanti, kad yra lietuvė, ir mėgsta sutiktiems užsieniečiams pasakoti apie savo gimtąją šalį, jos tradicijas ir kultūrą, kviečiu aplankyti Lietuvą, pataria, ką reikėtų pamatyti.
Ji pati kiekvienais metais sugrįžta pas šeimą švęsti Kalėdų, o per kitas šventes taip pat nepamiršta lietuviškų tradicijų – per Velykas dažo margučius, per valstybines šventes gieda Lietuvos himną ar stebi jo giedojimo transliaciją iš gimtinės.
„Taip pat paaiškinu apie svarbias datas, lietuviškas tradicijas savo draugams ir kolegoms. Jie taip pat yra ragavę lietuviškų lašinių, kugelio bei kitų skanėstų, kuriuos parsivežu iš Lietuvos. Mano lagaminas visada būna pilnas gėrybių“, – juokiasi Inesa.
Kol kas grįžti į tėvynę ji neplanuoja ir sako esanti laiminga Grenlandijoje. O jei nuspręstų išsikraustyti, neatmeta, jog rinktųsi naują šalį ir naujus iššūkius.
