Keli mėnesiai poliarinės nakties, kai tamsa tęsiasi visą parą, ir keli – vidurnakčio saulės, kai 24 valandas gyveni šviesoje. Šie reiškiniai pažįstami 6-erius metus Šiaurės Norvegijoje gyvenančiai lietuvei Gintarei Turskytei. 400 kilometrų už poliarinio rato esančioje Trumsėje įsikūrusi tautietė dirba su keliais šimtais Aliaskos haskių, o jos kasdienybę neretai nuspalvina Šiaurės pašvaistės ar į Norvegijos fjordus užsukantys banginiai.
Į Šiaurės Norvegiją išvyko dėl studijų
Gintarė portalui LRT.lt pasakoja, kad akys į Šiaurės Norvegijoje įsikūrusią Trumsę – 7 pagal dydį Norvegijos miestą – nukrypo panorus studijuoti magistrantūroje. Kaip pati sako, ji dairėsi į sritis, kurios ją domina, ir negalvojo apie perspektyvas.
„Pagalvojau, ką mėgstu daryti? Fotografuoti ir keliauti. Radau vizualinės kultūros programą Trumsėje, programoje susipynė antropologija ir filmų gamyba. Viskas sukrito į savo vėžes, o ir mokslai čia nemokami. Pasižiūrėjau miesto nuotraukas, pagalvojau: pašvaistės, Arktis – kodėl gi nepabandžius keletui metų? Stojau mokytis, mane priėmė ir atvykau su mintimi, kad po poros metų toliau vyksiu“, – prisimena lietuvė.
Studijuodama ji išbandė įvairius darbus – nuo baristos iki kambarių tvarkytojos. Nors studijos buvo nemokamos, kuklios santaupos gana greitai pasibaigė. „Aš ieškojau bet kokio darbo. Kas nukrito, tą ir ėmiau, nes man tiesiog reikėjo išgyventi“, – sako pašnekovė.
„Vis sakydavau: aš čia tik vienam sezonui“
Tiesa, dar pirmaisiais studijų metais Gintarė prisiminė vieną pažįstamą, kuris buvo jai užsiminęs apie darbą su šunų kinkiniais Šiaurės Norvegijoje. Pasidomėjusi plačiau, lietuvė sužinojo, kad vieną sezoną jis praleido būtent viename šunyne Trumsėje.
Netrukus mergina gavo kvietimą į darbo pokalbį, tačiau pripažįsta – nemanė, kad būtent darbas su Aliaskos haskiais ją užlaikys Šiaurės Norvegijoje gerokai ilgiau, nei buvo planavusi.
„Antrais studijų metais pradėjau ten dirbti. Pirmus trejus metus buvau sezonine darbuotoja. Mano sutartis buvo 6 mėnesiams, o paskui pasirašydavau naują sutartį vasarai. Galėdavau leisti sau turėti labai ilgas atostogas, išvažiuoti ir vėl sugrįžti – daug įsipareigojimų nebuvo. Tuo metu toks variantas man labai tiko. Grįždavau ir į Lietuvą ar kelis mėnesius keliaudavau, o paskui – vėl į Trumsę.
Vis sakydavau: aš čia tik vienam sezonui. Na, dar vienam. Bet praėjus ketveriems metams pasakiau sau: Gintare, baik sau meluoti, tu jau nebe sezoninė darbuotoja, tu jau čia gyveni“, – juokiasi pašnekovė.
Reikia tą žiemą prisijaukinti, nes jeigu sėdėsi namie ir jos nekęsi, tai ši vieta ne tau.
Darbą pradėjo kaip gidė ir kinkinių vadeliotoja
Gintarė pasakoja, kad per šešerius metus šiame šunyne ėjo skirtingas pareigas. Kai tik įsidarbino, buvo gidė ir kinkinių vadeliotoja, priimdavo turistų grupes. Lietuvė lydėdavo juos čiuožti kartu su šunimis, paskui vesdavo ekskursijas apie Aliaskos haskius, kartais lydėdavo pasigrožėti Šiaurės pašvaiste.
Anot lietuvės, kelionių rogėmis trukmė gali svyruoti nuo 30 minučių iki 5 dienų.
„Žmonės gali sėdėti ir tada mes vairuojame arba jie gali vairuoti patys. Jei kelionė ilgesnė, reikia išsikasti sniegą ir pasistatyti palapinę. Vis dėlto dažniausiai kelionės trunka valandą ir žmonės patys vairuoja. Nutikti gali tūkstantis dalykų, bet mes viską prižiūrime. (...) Pavojingiausia situacija – kai žmonės paleidžia roges. Kai ant jų stovi, valdai kinkinį. Yra tokie spygliai, kurie veikia kaip stabdis – užmynus sulenda į sniegą.
Dažniausiai vienas žmogus vairuoja, kitas sėdi rogėse ir paskui jie apsikeičia. Jei tas, kuris vairuoja, nugriuvo, paleido roges ar sutriko, tai rogėse sėdintis keleivis negali nieko padaryti. Šunys jaučia, kad niekas nekontroliuoja rogių, išsigąsta ir bėga, bėga, bėga. Tada gali visko nutikti, bet dėl to mes ir važiuojame kitomis rogėmis priešais arba gale – tuomet šoki ir pagauni tas roges. Bet tokių situacijų pasitaiko nedažnai“, – aiškina pašnekovė.
Ne tik žino kelių šimtų šunų vardus, bet ir pažįsta charakterį
Vėliau lietuvė daugiau dirbo su šunimis – treniruodavo mažus šuniukus ir po truputį juos paversdavo kinkinių šunimis, prižiūrėdavo jų motinas, daug bendradarbiavo su veterinarais. Lietuvė sako, kad iki COVID-19 pandemijos jų šunyne buvo apie 300 augintinių, todėl darbas buvo sustyguotas iki smulkmenų.
„Manęs turistai klausdavo: jūs 300 vardų atsimenat? Sakydavau: aš ne tik jų vardus prisimenu, bet galiu ir apie kiekvieną šunį po 15 minučių papasakoti – apie jo asmenybę, pomėgius. Svarbu juos gerai pažinti, nes, sudarant kinkinių komandas, yra statoma po du šunis. Turi žinoti, kurie gali lyderiauti, prisiminti, kad jaunus šunis reikia statyti su draugiškais vyresniais šunimis ir taip toliau“, – dėsto lietuvė.
Pasak Gintarės, šis šunynas turi ir dvi lenktyninių šunų komandas. Ji pasakoja, kad prieš 30 metų įkurto šunyno savininkė kartu su sūnumi kasmet dalyvauja šunų kinkinių lenktynėse. „Ilgiausios lenktynės Europoje vadinasi „Finnmarksløpet“ ir yra 1200 km, Aliaskos haskiai tokį atstumą paprastai nubėga per 8–9 dienas, o rekordas, man rodos, buvo 5 ar 6 dienos.
Atstumai, kuriuos šitie šunys gali nubėgti, tokie, kad nežinau, ar daug pasaulyje yra gyvūnų, kurie tempdami roges gali tokį kelią įveikti“, – sako pašnekovė.
Ieško šunims namų
Šiuo metu lietuvė atsakinga už šunyno rinkodarą – fotografuoja, filmuoja, rūpinasi socialiniais tinklais. Tačiau darbas su šunimis išlieka glaudus. Kaip pasakoja Gintarė, prasidėjus pandemijai ir praradus turistų srautus, šunų kiekį teko sumažinti iki 200. Taip ji ėmė užsiimti šunų „įvaikinimu“ ir skolinimu.
„Kai jiems būna 9–10 metų, jie dar gali dirbti, nes yra labai stiprūs, bet kadangi ir taip visą gyvenimą sunkiai dirba, norime, kad vyresniame amžiuje jie turėtų namus ir sužinotų, ką reiškia tingėti, nieko neveikti ir gauti visokių skanėstų. Taigi ieškau namų šunims, kurie jau pasiruošę išeiti į pensiją. Turime ir Lietuvoje gyvenančių tokių šunų.
Taip pat skoliname šunis. Tą pradėjome daryti kilus pandemijai. Kitos įmonės galėjo užsidaryti ar sustabdyti veiklą ir laukti geresnių laikų, o mums kitaip – juk šunys yra gyvi, juos reikia kasdien prižiūrėti.
Kai turistų grupių neliko, paskelbėme siūlymą Trumsės žmonėms pasiskolinti šunį karantino laikotarpiui. Gavome 400 elektroninių laiškų per kelias dienas. Buvo milžiniškas susidomėjimas, nes tuo metu daug žmonių buvo be darbo ir nežinojo, ką veikti. Dabar, kai praėjo metai, kai kurie šunys sugrįžo, o kai kurie ir liko gyventi šeimose“, – pasakoja Gintarė. Ji pati iš šunyno yra priglaudusi tris augintinius.
Paklausta, kuo ją žavi gyvenimas Trumsėje, Gintarė atsako nesvarstydama – dėl gamtos. Net jeigu ištisą mėnesį būna apniukę ar vėjuota, ta viena saulėta diena, kai gali matyti kalnus ir jų baltas viršūnes ar mėlyną vandenį vasarą, atperka iki tol buvusį prastą orą.
Poliarinė naktis ir vidurnakčio saulė
Apie 400 km į Šiaurę nuo poliarinio rato, prie vandenyno, įsikūręs Norvegijos miestas, pasak lietuvės, orais neretai primena Klaipėdą. Kaip apibūdina pašnekovė, žiemą vidutinė temperatūra svyruoja tarp kelių laipsnių minuso ir kelių laipsnių pliuso, o stiprus – iki 25 laipsnių – šaltukas spaudžia vos kelias savaites per visus metus, dažniausiai vasario mėnesį.
„Reikia tą žiemą prisijaukinti, nes jeigu sėdėsi namie ir jos nekęsi, tai ši vieta ne tau. Tiesa, pastaraisiais metais labai jaučiamas visuotinis atšilimas. Pavyzdžiui, šiemet, kai Lietuvoje buvo apsnigtos eglutės, pas mus nesnigo iki vasario mėnesio, tai yra visiškai nenormalu. O pernai snigo dar birželio mėnesį. Kiek čia dirbu, kiekvienais metais yra koks nors rekordas: ar daugiausia sniego, ar sausiausia – labai nepastovi temperatūra.
Prieš kelerius metus turėjome kelionę rogėmis, tai pusė upių buvo atviros, nors tuo metu viskas paprastai būna užšalę. Šeimininkė, pas kurią dirbu, sakė, kad per 30 metų neatsimena, kad būtų taip šilta balandžio mėnesį. Tai jaučiama, kad žiemos nepastovios, nežinai, ko tikėtis“, – mintimis dalijasi lietuvė.
Ji atkreipia dėmesį, kad vasarą Trumsėje oras sušyla ir iki 20 laipsnių, nors paprastai svyruoja tarp 10 ir 15 laipsnių. Tiesa, nors toks klimatas patiktų ne kiekvienam, kur kas didesniu iššūkiu atvykėliams čia tampa keletą mėnesių trunkanti poliarinė naktis.
„Žinau ne vieną žmogų, kuris dėl to turėjo sveikatos problemų. Tuo laikotarpiu labai svarbu, ką valgai, kiek judi, kiek laiko būni lauke. Labai lengva išbalansuoti savo biologinį laikrodį. Turiu draugų, kurie eina miegoti 6 ryto ir keliasi 5 vakaro, nes vis tiek tamsu, tai nemato skirtumo.
Aš pati tuo tamsiuoju laikotarpiu geriu vitaminą D, žinau, kad tą daro ir vietiniai norvegai. Tiesa, nėra taip, kad visą parą būna aklinai tamsu. Maždaug nuo vienuoliktos iki pirmos valandos būna mėnesienos šviesa – neprašvinta, bet su lempa vaikščioti nereikia. Tai bent jau tuo laiku svarbu būti lauke. Paskui dienos vis šviesėja, o kadangi mano darbas visada buvo lauke ir fiziškai aktyvus, nebuvo sunku apsiprasti su tokiu reiškiniu“, – sako Gintarė.
Tiesa, kelis mėnesius trunkančią poliarinę naktį kompensuoja vidurnakčio saulės laikotarpis. Tai metas nuo gegužės iki liepos mėnesio, kai saulė nenusileidžia žemiau horizonto.
„Aš labai mėgstu šį laikotarpį, nes galima ką nors veikti kiaurą parą. Tik tada man būna sudėtingiau save kontroliuoti – labai daug kartų esu su draugais paplūdimyje susikūrusi laužą, sėdėjusi ir tik po kiek laiko susivokusi, kad jau 3 ryto, o 9 į darbą“, – apie gyvenimą Trumsėje pasakoja lietuvė.
Pasiplaukiojimai su banginiais
Paklausta, kuo ją žavi gyvenimas Trumsėje, Gintarė atsako nesvarstydama – dėl gamtos. Net jeigu ištisą mėnesį būna apniukę ar vėjuota, ta viena saulėta diena, kai gali matyti kalnus ir jų baltas viršūnes ar mėlyną vandenį vasarą, atperka iki tol buvusį prastą orą, sako pašnekovė.
Gyvendama už miesto, ji pati gali bet kada šokti ant lygumų slidžių ir čiuožti per mišką. Be to, lietuvę Šiaurės Norvegija žavi ir čia sutinkamais gyvūnais. Pamatyti elnią ar briedį netoli – įprasta, o kartais šie gyvūnai užsuka ir į pačios Gintarės namų kiemą. Vis dėlto bene didžiausią įspūdį pašnekovei paliko banginiai.
„Banginiai čia būna nuo lapkričio vidurio iki sausio galo. Tiesa, nors paprastai jie plaukiodavo aplinkiniuose fjorduose, pastaruosius keletą metų būtent Trumsėje banginių nebuvo – jie bazavosi keliais šimtais kilometrų šiauriai. Kur silkių pulkai, ten ir banginiai apsistos.
Turistai atvyksta čia pamatyti orkų ir kuprotųjų banginių. Man pačiai labiausiai įsiminė, kai vieną žiemą su draugais pasiėmėme kajakus, nuvažiavome į fjordą, kur žinojom, kad yra banginių, ir ten plaukiojom. Mums labai pasisekė, nes pamatėm būrį orkų – jų ten plaukiojo apie 15. O įspūdingiausia buvo, kai kuprotasis banginis pranėrė po mūsų baidare. Nerealus jausmas, nors ir šiek tiek baisu“, – prisimena lietuvė.
Tiesa, Gintarė pabrėžia, kad paprastai turistams organizuojami pasiplaukiojimai laiveliais, o leistis į tokią kelionę baidarėmis gali tikrai ne kiekvienas: „Mes darbe turime reikalingos įrangos ir profesionalų gidą, kuris tuo užsiima. Reikia turėti omenyje, kad jei vandens temperatūra yra 5 laipsniai šilumos, tai turi žinoti, ką darysi, jei netyčia iškristum.“
Kerinčios Šiaurės pašvaistės
Neretai į šią Norvegijos dalį turistai traukia ir dėl galimybės išvysti padangę raižančias Šiaurės pašvaistes. Kaip pažymi Gintarė, jų sezonas prasideda nuo rugsėjo ir trunka iki balandžio.
„Pašvaistėms reikia trijų sąlygų – tamsos, giedro dangaus ir didelio saulės aktyvumo. Vienintelė garantija yra tik dėl tamsos. Giedrą dangų ir saulės aktyvumą leidžia nuspėti prognozės, bet jos – kaip ir orų prognozės – gali pasikeisti. Taigi daug kas priklauso nuo sėkmės.
Jei važiuoji kaip turistas ir nori pamatyti, turi įdėti laiko ir pastangų. Nuomotis mašiną ar užsisakyti turą, stebėti prognozes. Be to, būna šalta ir gali tekti ilgai sėdėti mašinoje laukiant. Aš pati taip jų laukti nebenoriu, bet pasiseka pamatyti, pavyzdžiui, vakarais vedžiojant šunis. Vaizdas tikrai atima žadą“, – sako lietuvė.
Nepripranta prie norvegų bendravimo
Nors lietuvė prisijaukino Trumsę, sako negalinti jos vadinti visiškai savo kraštu. O prie tam tikrų detalių nepriprato iki šiol. Pavyzdžiui, prie norvegiško bendravimo.
„Norvegai turi visai kitokį poreikį bendrauti. Jie susitinka turėdami tikslą ką nors veikti: slidinėti, eiti į žygį. Pasiekę tikslą, jie eina namo – nėra labai linkę susitikti ir tiesiog kalbėtis. Taip pat jie individualistai. Pavyzdžiui, jei eini į kokį studentišką pasibuvimą, įprasta, kad kiekvienas atsineštų savo maisto.
Labai tikėtina, kad jei atsinešei mandarinų, vaišinai jais kitus, bet keletas liko, greičiausiai išeidamas išsineši juos namo. Tai smulkmenos, bet aš užaugusi kitaip ir man sunku priprasti prie tos šiaurietiškos kultūros. Dauguma mano draugų yra ne norvegai, tai galima sakyti, kad iki galo nesiintegravau“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Netgi jei negrįšiu gyventi, tai vis tiek yra mano šalis ir aš save identifikuoju su Lietuva.
Savęs patriote nelaikė, bet ryšys su Lietuva išvykus sustiprėjo
Gintarė pripažįsta, kad vis sukirba mintis apie važiavimą į kitą šalį. Tiesa, nors Lietuvos planuose nėra, ji neatmeta galimybės vieną dieną sugrįžti atgal.
„Aš niekada nemokėjau planuoti toli į ateitį ir visada gyvenau kelių mėnesių ar metų laikotarpiu, bet neatmetu tokios galimybės ir turiu draugų, kurie gyveno užsienyje, o dabar grįžo ir gyvena kur nors Lietuvos sodybose ar kaimuose.
Kai grįžtu, dažniausiai ilgesniam laikotarpiui kartą per metus, pastebiu, kaip pasikeitė miestas ar tam tikra gyvenvietė, ir matau labai daug progreso. Manau, kad Lietuva auga, gražėja ir tobulėja“, – mintimis dalijasi lietuvė.
Pasak Gintarės, gyvendama Lietuvoje ji savęs nelaikė didele patriote, bet įsikūrusi Norvegijoje ėmė aplinkiniams pasakoti apie reikšmingus šalies įvykius – nepriklausomybės dienas, Sausio 13-ąją, didžiuotis lietuvių kalba.
„Gyvenant užsienyje mano ryšys su Lietuva kaip tik sustiprėjo. Nesu apleidusi Lietuvos, aš visada ja alsuoju, domiuosi politine situacija ir man tikrai nėra nusispjaut. Netgi jei negrįšiu gyventi, tai vis tiek yra mano šalis ir aš save identifikuoju su Lietuva“, – sako pašnekovė.
