Įmonės „Danske Bank“ Lietuvos filialo vadovas: „Esame pasmerkti gyventi gerai“

„Esu dirbęs rūsyje – prižiūrėjau telefonų stotį, prie durų riogsojo šiukšlių konteineris, o mano pirmas darbas, kurį padariau, tai išgaudžiau labai dideles žiurkes. Mane gyvenime jau sunku nustebinti“, – pasakojo įmonės „Danske Bank“ vadovas Lietuvoje Giedrius Dzekunskas ir pridūrė, kad vėliau užduotį dorotis su graužikais perleido atklydusiam katinui.

Šiandien G. Dzekunskas vadovauja daugiau nei 4 700 darbuotojų kolektyvui ir yra įsitikinęs, kad nors Lietuva neturi naftos ar kitų vertingų išteklių, didžiausias šalies turtas yra smalsūs ir motyvuoti žmonės, o bendrovės veiklą Lietuvoje apibūdina gana lakoniškai: „Mes eksportuojame žinias, dažniausiai internetu, nes kitaip neišeina, ir importuojame pinigus.“

LRT.lt straipsnių ciklas „Verslo lyderiai“ – tai išskirtiniai pokalbiai su įtakingiausiais, įžymiausiais ir įdomiausiais Lietuvos verslo pasaulio atstovais. Ekonomiką kuriančios asmenybės juose atskleidžia savo darbo užkulisius, požiūrį į gyvenimą ir verslo filosofiją.

– Kiek trunka ir kaip atrodo jūsų eilinė darbo diena?

– Ji prasideda labai anksti, apie pusę šešių. Atsikėlęs išeinu valandai į mišką su šunimi. Ilgesnius kasdienius atstumus, apie penkis kilometrus, miške pradėjau vaikščioti per pandemiją. Iš pradžių galvojau, kad taip turiu daryti dėl fizinės sveikatos, bet vėliau pastebėjau, kad tai yra pats geriausias dienos laikas, kai galiu susidėlioti savo mintis, pasiklausyti tinklalaidžių, o tai suteikia galimybę gauti daugiau žinių – ekonominių, pasaulio.

Mėgstu Lexą Fridmaną, kuris neria labai giliai, jo pokalbiai su itin įdomiais žmonėmis yra labai vertingi, kontrastingi turinio prasme. Tai man padeda patenkinti prigimtinį smalsumą, man įdomu suprasti, kaip dalykai veikia pasaulyje.

Kai eini, kyla labai gerų minčių, bet jos paskui dingsta, čia kaip su sapnais, jei atsibundi ir sapno neužsirašai, jį užmiršti. Tai štai, einant ryte mišku saulei kylant, ateina labai gilių įžvalgų, kurių niekada neateitų sėdint darbe, tad kartais tas mintis įsirašau, tada darbe prie jų sugrįžtu.

Paskui grįžtu namo, suvalgau savo košę, sėdu ant motorolerio, jei žiema – į automobilį, ir važiuoju į darbą. Mano karjeroje būta labai įvairių periodų. Yra buvę, kad dirbau ir po 15 valandų per parą. Dabar išmokau tilpti į aštuonias. Veikiausiai tai priklauso ir nuo to, kokiame etape tu esi įmonėje ir kokią funkciją atlieki. Būdavo, kad tekdavo atlaikyti ir po 12–13 susitikimų per dieną su labai mažomis pertraukėlėmis. Dabar susitikimų ženkliai mažiau, bet jie turi didesnę įtaką įmonės vystymuisi, tad ir dinamika yra kita.

Pastebėjau, kad gyvenime išmokstame prisitaikyti, o hiperintensyvus gyvenimas maitina adrenalinu, dopaminu ir paskui, jei pereini į darbą, kuriame rezultatų reikia laukti ilgiau, bet reikia dirbti giliau, kurį laiką būna tam tikras adrenalino badas. Atrodo, kad neuždirbai savo algos, nepadarei kelių labai svarbių dalykų. Prie tos naujos dinamikos reikia įprasti ir išmokti žiūrėti, ne ką tu nuveikei per savaitę ar mėnesį, o ką pavyko padaryti žvelgiant į 2–3 metų retrospektyvą.

Po darbo manęs namuose laukia labai paprasta buitis – labai mėgstu paprastus dalykus. Grįžus pasikalbėti su žmona, valgyti vakarienę. Dar važiuodamas į namus pasikalbu telefonu su mama ar tėčiu. Namuose mėgstu ką nors paskaityti ar pameistravoti – juk namuose vis kas nors sulūžta.

– Kas jus išgydė nuo 12–13 susitikimų per dieną – aplinkybės ar sąmoningi pasirinkimai?

– Aplinkybės. Nesu matęs, kad žmonės sąmoningai taip radikaliai pasikeistų. Žmonės nėra tokie stiprūs, kaip kartais apie save galvoja, ir sėkmės istorijų yra vienetai. Tiesa, yra daug žmonių, kurie nuolat pasakoja, kaip taip galima padaryti. Socialiniuose tinkluose esama daug įvairių karjeros konsultantų, psichologų, bet norėčiau pamatyti žmogų, kuriam tokiam pokyčiui užteko vien minčių galios.

– Man teko sutikti žmonių, kuriems buvo žadama tikrai nebloga karjera, bet jie nusispjovė ir išėjo auginti šilauogių ir svogūnų.

– Bet jie tada pakeitė išorinį kontekstą ir aplinkybes, tai pakeitė ir jų elgesį. Neteko girdėti, kad kas nors pakeistų savo elgesį būdamas tame pačiame kontekste.

– Kas, jūsų nuomone, be atlyginimo, šiandien labiausiai motyvuoja darbuotoją?

– Šį klausimą sau užduodu nuolat ir šimtaprocentinio atsakymo nėra, nes žmonės labai skirtingi. Žinoma, savo 4 700 darbuotojų stengiamės pažinti, darome tyrimus, apklausas, bet ir pats galvoju apie tai, kas juos motyvuoja, ir tų tendencijų apklausos dažnai visko neparodo.

Anksčiau turėjau tokią teoriją, kad darbe praleidžiame daugiau sąmoningo laiko nei kur kitur, tad pats darbo pobūdis, tikslingumas ir prasmės suvokimas yra patys svarbiausi elementai. Iš to ateina energija ir tai, kaip žmogus jaučiasi darbe. Iki šiol tikiu, kad vienas iš stiprių pasitenkinimo elementų yra pats darbo tikslingumas: jei darbe nėra prasmės elemento (nebūtinai darbdaviui, gal visuomenei ar tiesiog Lietuvai), tada labai sunku pasisemti energijos, kuri kas rytą pakelia iš lovos. Darbdavio užduotis yra ieškoti būdų, kaip sukurti tokią aplinką, kur darbuotojai ne privalėtų ateiti į darbą, bet norėtų.

– Kokių keisčiausių pageidavimų esate sulaukę iš darbuotojų, kas juos padarytų laimingus?

– Manęs jau niekas nestebina, viską priimu labai natūraliai. Vieni darbuotojai nori keturių darbo dienų savaitės, kiti nori dirbti iš bet kokios vietos ir lanksčiu darbo laiku, dar kitiems labai svarbu turėti savo religinę bendruomenę darbe, kažkas mėgsta dainuoti, groti ar imasi kitų veiklų. Žmonės nori, kad jiems būtų įdomiau, geriau. Rizikuoju nuskambėti nemadingai, bet mane neretai stebina tai, kad kartais pametame, jog darbas yra darbas. Tai juk nėra žmogaus visas gyvenimas ir darbdavys nėra atsakingas už visą darbuotojo gyvenimą ar visišką pasitenkinimą.

Mes tikime, kad visiems žmonėms turi būti užtikrintos pagrindinės žmonių teisės, pavyzdžiui, LGBTQ bendruomenei. Mūsų organizacija tam tikra prasme stovi puse žingsnio visuomenės priekyje: norime žinoti, kaip ši visuomenės dalis gyvena ir kaip galime padėti jiems kurti visavertį gyvenimą kaip ir heteroseksualioms poroms. Ta bendruomenė įmonėje „Danske Bank“ yra aktyvi, drąsi. Ji inicijavo tokių puodelių kavai su įvairiomis iliustracijomis, linksmais užrašais, bet kartu ir su gilesne mintimi (pvz., „Ne kiekvienas princas ieško sau princesės“) pagaminimą. Buvo žmonių, kurie pradėjo klausti, o kur puodeliai su tradicinėmis vertybėmis, kodėl nėra tokių. Mano atsakymas buvo labai paprastas, tai juk galite pasigaminti tokius, kokių norisi, juk čia jokia problema.

– Darbuotojų migracija, tylusis atsitraukimas, reakcijos į krizes – kaip į organizaciją ateinančias krizes per savo darbinės patirties prizmę matote jūs?

– Pandemijos laikotarpis labai aiškiai parodė, kokie žmonės yra pažeidžiami. Per pirmą pusmetį tie, kurie galėjo dirbti nuotoliniu būdu, labai džiaugėsi, kaip gera dirbti iš namų. Tada aš pirmą kartą išgirdau posakį apie tai, kas yra darbas iš namų: jūs turite džiaugtis, kad turite ir darbą, ir namus. Mums labai sunku suvokti atvirkštinę situaciją, kai per pandemiją žmonės prarado ir darbą, ir gal net namus. Tai mintis apie tai, kad dažnai nevertiname to, ką turime.

Man patinka skaičiai ir faktai. Žvilgtelėjus į statistiką, akivaizdu, kad prieš pandemiją registruojamų ligos dienų skaičius buvo apie 10–12, o per pandemiją šis skaičius sumažėjo, nes jei jau sergi, tai kam tau registruoti nedarbingumą, jei vis tiek dirbi iš namų. Tikėjomės, kad po pandemijos viskas taip ir liks, nes darbuotojai dalį laiko gali dirbti nuotoliniu būdu, tačiau pamatėme, kad statistika grįžo į tą patį lygį. Tai akivaizdus įrodymas, kad žmonės tapo labiau psichologiškai pažeidžiami ir jų registruojamos ligos pasikeitė. Kyla diskusija, kodėl iš viso reikia eiti į darbą. Gal dirbdami iš namų galime būti efektyvesni, sutaupyti laiko? Tai veda pirmiausia prie atsakymo sau: mes, Homo sapiens, tapome dominuojančia rūšimi ne todėl, kad esame patys stipriausi, juk neandertaliečiai buvo už mus stipresni, kaip ir daugelis kitų gyvūnų, bet mes mokame dirbti kartu – mes būdami bendruomenėje esame ženkliai efektyvesni.

Galime būti efektyvūs net nekalbėdami – galime žiūrėti į kitą ir puikiai suprasti, ką tas žmogus jaučia. Empatija ne tik leidžia užmegzti socialinius santykius, kartu tai ir gebėjimas mokytis – tai mūsų evoliucijos elementas.

Empatija išsivystė ne todėl, kad mums smagu jausti, ką kitas jaučia, tai buvo būtinas dalykas išgyventi, nes empatiškas žmogus gali mokytis žiūrėdamas. Senovėje vaikas, stebėdamas, kaip senelis drožia strėlę, galvoje irgi droždavo strėlę. Būdami vienas šalia kito esame geresni.

– Bet jei šiuolaikiniam aštuonmečiui duosime telefoną, jis žinos, kaip veikia jame esančios programėlės, o jei duosime seną telefoną, kur numerį reikia surinkti ranka, jis nemokės paskambinti mamai. Tad ar netapome savo gerovės įkaitais?

– Dabartinės technologijos mums leidžia prieiti prie geriausios informacijos, kad galėtume mokytis. Prieš 20 metų tam, kad ko nors išmoktum, turėdavai eiti ir pasikalbėti su žmogumi, o šiandien užtenka išeiti pasivaikščioti su šunimi ir gali pasiklausyti, kaip kalba protingiausi pasaulio mokslininkai.

Mokymosi potencialas ir gebėjimas išmokti šiandien yra ženkliai didesni nei bet kada anksčiau žmonijos istorijoje. Ar tai pakeičia tiesioginį bendravimą tarp žmonių? Ne. Jei studentas ateina į naują darbą, jis dažniausiai juk sėdi šalia kolegų, žiūri, kaip jie dirba, čia pat užduoda klausimus ar reikalui esant sulaukia pagalbos.

Kai kurie atkakliai tvirtina, kad visko galima išmokti nuotoliniu būdu. Na, pabandykite. Pradings internetas ir kaip tada? Mokymasis ir žinių perdavimo procesas abiem atvejais skiriasi savo greičiu ir todėl turime taisyklę: trys dienos darbe, dvi namuose. Kai žmogus klausia, kodėl, tai ne dėl tavęs, tai dėl mūsų, nes mes, kaip kolektyvas, galime efektyviai funkcionuoti.

Vienas mano draugas išėjo iš darbo, nes jam sakė, kad įmonėje patys protingiausi žmonės nevaikšto į darbą. Jie labai protingi, jie gali patogiai dirbti iš namų, tai naudingi darbuotojai, jiems niekas nieko nepasakys. Bičiulis skundėsi, kad pusę metų nieko gero neišmoko, jei nori ko nors paklausti, turi skambinti, o ten niekas neturi laiko... Išėjo iš darbo po pusės metų, nes jam buvo nepriimtina aplinka, jis negreitai mokėsi, nesijautė komandos, siekiančios bendro tikslo, dalimi.

Mes esame jauna ekonomika, norime daug pasiekti, daug išmokti, tai ir išskiria lietuvius tarp labiau išsivysčiusių šalių, nes mūsų žmonės dar yra alkani.

– Daniška ir lietuviška darbo kultūra – kaip vaizdą matote jūs?

– Reikia suvokti evoliuciją. Darbo kultūrą Danijoje lėmė šimtmečius trukęs procesas. Ten labai aukštas visuomenės sąmoningumo lygis, mes dažnai norime būti kaip skandinavai, norime pasiimti tą gerąją dalį. Ten nėra tiek taisyklių, žmonės darbe jaučiasi labai saugūs ir elgiasi pagarbiai, tačiau yra didžiulis sąmoningumas pačioje visuomenėje, o šitą dalį mes kartais užmirštame.

Danai labai pasitiki valdžia, jie tiki, kad moka teisingus mokesčius, o valdžia juos tinkamai naudoja. Tiki, kad pasiekus socialinį dialogą su darbdaviu jo sprendimai yra racionalūs.

Jei Danijoje ar Švedijoje per pandemiją buvo pasakyta, kad rekomenduojama nevaikščioti didesnėmis grupėmis nei po tris, tai Kopenhagoje ar Stokholme niekas ir nevaikšto daugiau nei po tris. Pas mus po tokios rekomendacijos Vilniaus gatvėje prasideda festivalis... Jei nori laisvės ir gyventi pasitikėjimo kultūroje, tai reikalauja tam tikro visuomenės vystymosi ir pasitikėjimo disciplinos.

Dažnai norime pasiimti geriausius dalykus, bet užmirštame pareigas. Žvelgiant apskritai į darbo kultūrą, skandinaviškas modelis mums yra siekiamybė, stengiamės perkelti tą mažąją Daniją čia, į Lietuvą, šio darbdavio kontekste. Pradedant nuo tokių sociologinių faktorių: kaip mes bendraujame, kaip įsivaizduojame vadovo vaidmenį, ar jis autokratas, ar moderatorius organizacijoje, ar turime hierarchišką visuomenę... Skandinaviška visuomenė yra labai nehierarchiška.

– Ar nesunku vadovams, kai neretai stereotipiškai manoma, kad atėjęs vadovas turėtų treptelti koja, o jei darbuotojas neišgirdo, dar stuktelti į petį ir tada jau...

– Turiu kitokią nuomonę, manau, kad lietuviai be galo vertina pasitikėjimą. Ypač jaunesnė karta. Jie nenori būti hierarchiškoje aplinkoje. Jie nori darbe jaustis saugūs ir išgirsti. Kas yra didžiausias kūrybiškumo stabdis? Baimė. Jei pajuntama baimė – įsijungia „bėgti arba gintis“ režimas ir visa kita nublanksta. Kaip tu gali kurti, kai nesijauti saugus?

Būna, kad komandos turi priekaištų savo vadovams, jų vadovavimo stiliui, bet žmonės žino, kaip apie tai kalbėti, turi grįžtamąjį ryšį, aplinka yra palaikanti. Žinau, kad Vilnius yra burbulas, o toks biuras kaip mūsų – gal net burbulas burbule. Tai yra kartų problema ir geriausių vadybinių praktikų problema, viskas keičiasi drastiškai greitai. Jei pažiūrėtume į mūsų politiką – tai kartų iššūkis.

Versle viskas yra paprasčiau, nes įmonės turi savo vidinių veiklos mechanizmų, jais būtina užtikrinti, kad įmonė būtų sėkminga. Jei verslas nesėkmingas, jis negali rūpintis savo darbuotojais – bus pakeisti vadovai, pasitrauks akcininkai ir lauks bankrotas. Komercinėje aplinkoje veikiančios įmonės turi korekcinių mechanizmų ir suranda balansą.

– Jei po 5 minučių jums reiktų išjungti darbinį kompiuterį ir greitai pasirinkti kitą darbą?

– Pasirinkčiau ką nors labai labai paprasto. Galėčiau būti stalius.

– Bet norėtumėte būti pats sau stalius?

– Taip. Galėčiau surinkinėti baldus. Tai gana paprastas darbas, kuris apdovanoja tave rezultatu kiek greičiau nei po metų laiko. Paprastus darbus mėgstu ir savo laisvalaikiu.

– Jūsų įmonės pavadinimas yra taip gerai žinomas, kad dažnas lietuvis įsitikinęs, kad kaimynas neabejotinai turi sąskaitą „Danske Bank`e“, bet iš tiesų privatiems klientams bankas paslaugų neteikia. Kaip mes galime paprastai paaiškinti skaitytojams, kuo jūs čia užsiimate? Ir kokie tokio banko modelio veiklos privalumai Lietuvai?

– Mes nebesame bankas, šiuo metu esame vienas didžiausių darbdavių Lietuvoje. Paprastai kalbant, mūsų tikslas yra užtikrinti, kad bankas „Danske Bank“, kuris veikia Skandinavijos šalių rinkose, būtų sėkmingas.

Kalbant apie patį verslo modelį, kalbant apie Lietuvą, mūsų darbas yra labai paprastas ir Lietuvai labai pelningas verslas. Mes eksportuojame žinias (dažniausiai internetu, nes kitaip neišeina) ir importuojame pinigus. Kasmet eksportuojame ir importuojame apie 250 milijonų eurų. Per ketverius metus – jau milijardas. Daugiausia šių pinigų skiriama atlyginimams ir mokesčiams.

Kadangi mūsų darbuotojų amžiaus vidurkis yra 35 metai, tai veikiausiai reiškia, kad tie pinigai dar iki kito atlyginimo įsilieja į ekonomiką ir sukuria dar 2–3 darbo vietas. Labai tuo džiaugiuosi. Tai nėra kažkoks vidinis kaštų perskirstymas, tai aukštos pridėtinės vertės darbai. Didžiausias privalumas yra žinių turėjimas ir jų kūrimas, skirtingai nuo naftos, kuo daugiau žinių eksportuoji, tuo daugiau jų turi kitais metais, nes tu mokaisi.

– Ko reikia bankui, apie ką nežino niekas, kas nėra buvęs banko virtuvėje? Ar Lietuvoje gimsta sprendimas, ar norvegui išduoti kreditinę kortelę?

– Mūsų veiklą suskirstyčiau į keletą sričių. Apie tūkstantį žmonių rūpinasi finansinių nusikaltimų prevencija. Tai nėra tik apsauga nuo sukčių, tai yra visos pasaulyje taikomos sankcijos – kiekvienas bankas, gaudamas licenciją vykdyti finansines paslaugas, gauna tiek pareigų, kad tampa tikrų tikriausiu finansų policininku. Turime pažinti savo klientą ir žinoti, iš kur ateina pinigai, kad nevyktų mokesčių slėpimas ar pinigų, gautų nusikalstamu būdu, įliejimas į rinką.

Prie IT sprendimų darbuojasi 1 700 žmonių. Kartais man pačiam atrodo, kad bankai yra didžiulės programinės įrangos kompanijos, nes turime apie 3 000 aplikacijų. Tai sunkiai suvokiamas IT sprendimų skaičius ir poreikis. Įvairios paslaugos, susijusios su finansais, – atskira tema. Kartą apsilankęs ten ir pabendravęs su kolegomis supratau, kad per kelias dienas per jų rankas perleidžiama daugiau pinigų, nei jų sudaro Lietuvos bendrąjį vidaus produktą.

Kiekvienas bankas kasdien yra nuolat atakuojamas įvairių programišių, nes už tų durų slepiasi daug pinigų ir tai yra didelė paskata. Tuo rūpinasi kibernetinio saugumo komandos. O kur dar įvairios su žmonių mirtimis ir mirusių klientų paskolomis susijusios situacijos...

– Kodėl šio banko paslaugų centrui anuomet buvo pasirinkta Lietuva?

– Manau, kad galėjo nulemti keli dalykai. Tuo metu Lietuva jau turėjo sėkmės istorijų. Iš Sovietų Sąjungos mes paveldėjome gana neblogą edukacinę sistemą. Lietuvoje be galo daug žmonių (net neproporcingai daug, lyginant su kitomis ES šalimis), kurie turi išlavintą protą ir tas potencialas prieš kokių 15 metų turėjo būti įdarbinamas tokiose didelėse bendrovėse kaip „Barclays“. Paskui tie žmonės užauga, įgyja geriausių praktikų. Vien proto juk neužtenka, bet kai atsiranda geriausių praktikų, tada tokie darbuotojai jau eina ir kuria nacionalinį produktą kaip „Vinted“ ar „Tesonet“.

Jei pažiūrėtume į evoliuciją – kiekviena kompanija veiklą Lietuvoje pradeda labai atsargiai, tada pamato, kad ne tik darbai nudirbami gerai, bet ir pagerinamos projektų idėjos.

Mėgstu istorines perspektyvas, tai jei gyveni senovės Lietuvoje ir vietoje kastuvo neįdarbini arklio, tai pavasario gali ir nesulaukti. Ir tu esi priverstas kasdien daryti vis geriau. Ekonomikai 30 metų – mūsų karta nepaveldėjo nieko, mes viską turėjome sukurti nuo nulio. Pažiūrėjus į atlyginimų dinamiką matyti, kad 1993 metais vidutinė alga buvo 37 eurai, dabar – 2 300 eurų. Šiandien uždirbame 62 kartus daugiau. Greičiausiai gyvename geriausią Lietuvos laikotarpį, koks yra buvęs. Esame labiausiai šiuo aspektu išaugusi šalis visoje ES nuo 1993 metų.

Ateina į Lietuvą užsienio verslų, nes mes turime daug talentų ir iš pradžių jie buvo gana pigūs, dabar tokių nėra.

– 2012 metais viename interviu sakėte, kad Lietuva – tai jaunų ir talentingų žmonių rinka. Ar šiandien manote taip pat?

– Tikrai taip. Mano nuomonė nesikeičia. Aš Lietuvą gerąja prasme pardavinėdavau užsienio investuotojams.

– Ar keičiantis geopolitinei situacijai požiūris į Lietuvą keičiasi?

– Be abejo. Visos kompanijos privalo vertinti savo rizikas. Tai reiškia, kad reikia ieškoti būdų daryti verslą atsparų. Jei vienos šalies netyčia neliks, nebūtinai karas, kalbame apie pandemiją, infekcines ligas, kovidas labai gerai parodė, kas atsitiktų, jei situacija būtų rimtesnė, nei buvo, ir žmonės negalėtų dirbti po pusę metų.

Daug įmonių sustotų. Yra kritinių procesų, dėl kurių sustotų pinigų judėjimas valstybėje, tai veda prie daug didesnių krizių nei tik fakto, kad viena įmonė nedirba. Kiekviena įmonė atlieka rizikos vertinimus ir kuria planus, kaip reiktų elgtis.

Kritinės paslaugos gali būti išskirstytos per dvi šalis ir pan.

Esami investuotojai turi daug pasitikėjimo ir žinių, kaip įvairias rizikas valdyti, bet naujiems investuotojams tai jautri tema: sprendžiant iš to, kaip mažėja mūsų pritraukiamų investicijų Europoje, peršasi mintis, kad mes esame labai arti potencialaus konflikto.

Lietuva turi stengtis ženkliai daugiau, kad išlaikytų bent dalį to potencialo, kurį turėjome prieš porą metų. Manau, tiek mūsų Ekonomikos ir inovacijų ministerija, tiek „Investuok Lietuvoje“ tikrai supranta, kad kai yra mažiau galimybių, reikia daugiau pardavėjų, kurie atneštų tų galimybių.

Mes ėmėme, kaip duota, tai buvo sėkmės laikas, atėjo vieni, kiti, politikai galėjo prisisegti sėkmės medalį, kad čia pavyko pritraukti vienus ar kitus verslus, bet, mano nuomone, sėkmė turi labai daug tėvų, tik nesėkmė yra be nieko.

Apibendrinant – mes visada turėjome protingų žmonių, tik reikėjo tinkamos aplinkos, kad jie galėtų ką nors sukurti. Antras dalykas – kaštų privalumai: mes nesame brangiausia šalis Europoje, priartėjome prie vidurkio. Trečias sėkmės faktorius – kai ateina žmogus ir tiki, kad tai gali padaryti Lietuvoje, o vienos didelės kompanijos parodo kelią kitoms.

– Bet yra ir mažos šalies paradoksas. Jei šiandien jums reiktų organizaciją kurti iš naujo su 4 000 darbuotojų, ar būtų iš kur jų tiek paimti?

– Aš prieš 15 metų užduodavau sau tą patį klausimą. Buvo sakoma: „Na, iš kur tiek specialistų, jei imsite, tai vogsite iš kitų įmonių?“ Nėra kito būdo, kaip išplėsti darbo rinką, nei kuriant darbo vietas. Ar tai sukelia konkurenciją? Taip. Ką daro atsakingi rinkos dalyviai? Jie ugdo specialistus iš tų pačių studentų, dirba su universitetais, vyriausybe, skatina skirti daugiau studijų krepšelių tam tikroms profesijoms ir sukuriama prielaidų sukurti žinių. Pažiūrėkite, kur mūsų IT sektorius buvo prieš 15 metų ir kur esame dabar.

Vis daugiau žmonių įgyja tas profesijas, kurių reikia, ir vis mažiau renkasi tas, kurios nepaklausios ir negali sukurti daug pridėtinės vertės nei šaliai, nei tam pačiam žmogui.

– Kas laukia Lietuvos horizonte po 10 metų, ką matytumėte?

– Būsiu nepopuliarus, bet viskas su mumis yra labai gerai. Didžiausia Lietuvos problema –išmokti vertinti tai, ką mes turime, nepavydėti, neieškoti kaltų, kad „aš gyvenu blogai, nes kažkas gyvena gerai“. Manau, kad esame pasmerkti gyventi gerai. Jei pažvelgsime į mus lydėjusią augimo trajektoriją, net jei dalį jos prarasime, vis tiek pats šalies potencialas nėra išnaudotas. Pažiūrėkime, kiek turime protingų žmonių, kokie mūsų universitetai, ir net jei pasaulį supurtys ekonominė krizė, mes esame labai atvira ekonomika. Niekas nėra apsaugotas nuo to, kad kris eksportas, o bendrasis vidaus produktas nustos augti, bet jei pasaulis grius, visi ims lyginti kitas realijas – kas nugriuvo daugiausia. Mums viskas bus gerai.