Kai kurie Vakarų Europos mokslininkai vis dažniau kelia klausimą, ar reikia siekti ekonomikos augimo. Pasak jų, ekologinės krizės bei augančio socialinio atotrūkio kontekste į ekonomiką būtina pradėti žvelgti kitaip. Apie tai LRT RADIJAS pasikalbėjo su Lundo universiteto ekologinės ekonomikos tyrėju ir vienu ryškiausių judėjimo „Degrowth“ (liet. „Ekonomikos neaugimo“) atstovų Timothée Parrique.
– Savo disertacijoje minite, kad rašyti apie ekonomikos neaugimą universiteto ekonomikos fakultete yra tas pats, kas valgyti didelį riebų mėsainį veganiško maisto festivalyje.
– Būtent. Jaučiausi keistai, kai atėjau į universitetą ir pranešiau, kad noriu studijuoti ekonomikos neaugimą. Žmonės sužiuro į mane: „Ką turi galvoje? Ar norėjai pasakyti „ekonomikos augimą“? Juk tai dalykas, kurį bandome suprasti.“ Atsakiau: „Ne, ne, noriu studijuoti priešingą dalyką.“
Dar neseniai kolegos žiūrėjo į mane kaip į keistuolį ir svarstė: „Ką tas vyrukas veikia?“ Bet nuo 2007 metų pasirodė daugiau nei 1000 recenzuotų straipsnių apie ekonomikos neaugimą. Taigi dabar tai jau laikoma rimta tema.
– Tai kaip Jūs paaiškintumėte, kas yra ekonomikos neaugimas?
– Labai ilgą laiką mes siejome ekonominį vystymąsi su ekonomikos augimu. Taigi šalies, miesto, įmonės ir net individo lygmenyse svarbiausiu tikslu laikėme padidinti finansinius rodiklius: pajamas, pelną, bendrąjį vidaus produktą. Norime, kad šie rodikliai nuolat augtų. Dabar, kai geriau suprantame ryšį tarp šių rodiklių augimo ir gamtos išteklių naudojimo, imame suprasti, kad augimas ne visada yra geras dalykas.
Imame suprasti, kad augimas ne visada yra geras dalykas
Pats dažniausiai naudoju mitybos analogiją. Jei neturi pakankamai maisto, gerai šiek tiek priaugti svorio. Kai esame vaikai ir paaugliai, mūsų kūno masė nuolat auga. Tai – augimas, ir tai yra gerai. Bet kai mums – 28-eri metai, mes jau ne svorį auginame, o tobuliname savo charakterį. Jei svoris ir toliau auga, tai tampa grėsme sveikatai.
Tokiu būdu aukštą pragyvenimo lygį turinčiose šalyse dešimtmečiai ekonominio augimo jas nuvedė į ekologinę krizę.
Dabar ekonominis neaugimas būtų tam tikra makroekonominė dieta, kai laikinai – tarkim, kelerius metus – šalys pasirinktinai sumažintų gamybos ir vartojimo apimtis, kad sumažėtų jų ekologinis pėdsakas.
Tai ne recesija, tai labiau dieta. Recesija panaši į amputaciją. Paimi tam tikrą ekonomikos dalį ir ją nupjauni. Niekas to nenori.
– Lundo universitete tiriate, kaip sukurti ekonomikos modelį, kuris padėtų spręsti ekologines problemas, bet taip pat nepablogintų gyvenimo kokybės. Ką atradote?
– Pernai su keliais kolegomis publikavome straipsnį, kuriame aprašėme 380 instrumentų, padedančių organizuoti ekonomikos neaugimą. Tarkim, darbo trukmės trumpinimas, viešojo transporto plėtra, vartojimo ir darbo mokesčių sumažinimas, turtingųjų apmokestinimas ir t. t. Visų jų nepaminėsiu.
Bet, tarkim, esi šalis, kuri staiga pabudo ir suprato, kad tai, ką iki šiol darė, buvo neveiksminga, ir nori išbandyti naujus dalykus. Pavyzdžiui, nori sumažinti naudojamų lėktuvų arba automobilių skaičių.
Aukštą pragyvenimo lygį turinčiose šalyse dešimtmečiai ekonominio augimo jas nuvedė į ekologinę krizę.
Visų pirma, reikia atlikti biofizinio kapitalo inventorių. Mokslininkai yra apskaičiavę planetos išteklių ribas, duomenys yra prieinami. Tad reikia apsiskaičiuoti, kiek tavo šaliai ar miestui kiekvieno ištekliaus reikia sumažinti, ir nusistatyti, iki kada tai padaryti.
Tuomet siūlau taikyti trijų žingsnių strategiją: venk, pakeisk ir pagerink.
Vengimo strategija yra pati efektyviausia. Mes galime nebetiesti naujų autostradų, nebepardavinėti labai didelių mašinų, vadinamieji visureigiai išvis turėtų išnykti. Nebepardavinėti iš intensyvios pramonės ateinančios raudonos mėsos. Taigi tu vengi to, ko gali išvengti.
Jei negali išvengti, persijungi į pakeitimo režimą. Sakykim, man būtinai reikia nuvykti į kitą miestą, kad aplankyčiau savo šeimą. Gal užuot vairavęs arba skridęs lėktuvu, galiu nuvykti traukiniu? Politikai turi galvoti: žmonės nustoja naudotis lėktuvais, persėda į traukinius – ar mes turime pakankamai traukinių? Ar traukinių bilietai yra įperkami? Šiuo metu mes masiškai subsidijuojame aviacijos sektorių, todėl skrydžių bilietai yra pigūs, o traukinių – ne. Tokiu būdu žmonės yra priversti skristi, o tai yra nesąmonė.
Dar neseniai kolegos žiūrėjo į mane kaip į keistuolį ir svarstė: „Ką tas vyrukas veikia?“ Bet nuo 2007 metų pasirodė daugiau nei 1000 recenzuotų straipsnių apie ekonomikos neaugimą. Taigi dabar tai jau laikoma rimta tema.
Ko negali išvengti ar pakeisti, reikia pagerinti. Čia galime toliau naudoti kai kuriuos įrankius, tarkim, ekologinį efektyvumą, ekoinovacijas, žiedinę ekonomiką, ir visa, kas yra Žaliasis kursas. Jei mes negalime išvengti, pakeisti kažkuo kitu, tada turime užtikrinti, kad būtų išvystytos technologijos, kurios būtų kaip įmanoma mažiau taršios. Tarkim, jei negalime sumažinti automobilių skaičiaus, pakeisti jų į elektromobilius, tai reikia pagerinti jų efektyvumą.
Šiuo metu šie žingsniai kai kuriose šalyse jau yra žengiami. Bet trūksta šių trijų žingsnių sinergijos ir sekos, kad jie būtų atliekami vienas po kito. Kuo daugiau tu vengi, tuo mažiau turėsi keisti kuo kitu, kuo daugiau vengi ir keiti kitu, tuo mažiau turėsi investuoti į tobulinimą. Tai daug efektyvesnis būdas imtis žaliojo perėjimo.
– Bet jei visureigių pardavimai duoda pajamų verslui ir valstybei, kaip jų atsisakyti?
– Pirkdami visureigį, žmonės sumoka pridėtinės vertės mokestį. Tačiau tų pinigų nepakaks sumokėti, pavyzdžiui, už visas kvėpavimo takų problemas, kurias sukels šie visureigiai.
Taigi, jei bandysime palaipsniui atsisakyti automobilių, kurie prisideda prie oro taršos, sumažiname viešąsias išlaidas, susijusias su šia problema.
Valstybės finansavimo būdą mes taip pat galime pakeisti, t. y. pereiti nuo vartojimo mokesčių, kuriuos visi moka vienodai, į konkretesnį turto mokestį, kuris yra proporcingas žmogaus turtui, taigi ir jo taršos lygiui. Tokiu būdu mes turime teisingesnį valstybės finansavimo būdą.
– Atrodo, kad Jūs ir kiti panašiai mąstantys ekonomistai užmezgėte dialogą su Europos Sąjungos institucijomis. Gegužę Europos Parlamente (EP) 20 europarlamentarų surengė konferenciją „Anapus ekonomikos augimo“, kurioje dalyvavo ir aukščiausio lygio politikai – Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen, EP pirmininkė Roberta Metsola, eurokomisaras Virginijus Sinkevičius. Jie savo pranešimuose kalbėjo apie žaliąjį augimą.
Jūs sakote, kad žaliasis augimas yra pasaka.
– Tai nėra moksliškai pagrįsta, todėl Europos Sąjungai verta sutelkti dėmesį kitur. (Atvirame laiške tyrėjas su kitais ekonomistais siūlo atkurti gamtą, mažinti atotrūkį tarp skurdžiai ir turtingai gyvenančių žmonių, stiprinti demokratiją per piliečių asamblėjas, į laišką atsakė Europos Komisijos kabinetų atstovai).
Atsakymas nuvylė. Jie pakartojo strategijas, kurios buvo įrašytos 2019 metų Žaliajame kurse. Juk tai gana sena. Tai 2019 metai. Neseniai pasirodė nauja ataskaita apie planetos ribas. Mokslininkai kasdien stebi, ką politikai daro, kas veikia, kas neveikia. Dabar Europos Parlamente surinkome tūkstančius mokslininkų, kai kurie jų – patys žymiausi mokslininkai pasaulyje, ir jie sako – žiūrėkit, tai nesuveiks, bet dar yra laiko išvengti ledkalnio.
Bet mūsų kapitonas mums atrašo – nesijaudinkit, viskas yra gerai, mes tęsime kelionę visu greičiu, laivas yra neskęstantis.
Man tai kelia nerimą, nes tai pažįstama situacija: mokslininkų žodžiai yra ignoruojami, tai matėme jau daug kartų.
– Tad kaip Jums atrodo, ar ekonomikos neaugimo idėjos atras savo vietą politikoje?
– Manau, kad žinutės, kurias pristatėme parlamente, turi galimybę atverti politinę vaizduotę tam tikroms partijoms. Nes yra partijų, kurios dar nesusiejo ekologinių problemų su ekonominės ir socialinėmis problemomis.
Bet mes neturėtume būti naivūs – labai stiprių antiekologinių srovių yra tiek nacionalinėje, tiek europinėje politikoje. Todėl išlaikyti ekonomikos neaugimo idėjas politinių diskusijų erdvėje nėra lengva.
Esu bendravęs su daug įmonių, miestų, įvairių pilietinių judėjimų atstovų – visi daugiau ar mažiau pritaria, jog ekonomika turtingose šalyse turėtų nebeaugti. Bet apie politinę partiją, kuri remtų tokią darbotvarkę, dar nesu girdėjęs.
Viso pokalbio apie modelius, skirtus tvarkytis su socialine ir ekologine krizėmis, klausykitės LRT RADIJO laidos „Vienkartinė planeta“ įraše.
