Skaitytojau, šių metų balandžio pradžia internete buvo netikėtai iškalbinga – ir ne dėl to, kad kažkas sugalvojo gerą pokštą. Melagių dienos proga socialiniuose tinkluose pokštų buvo mažokai. Vietoj jų – vienas ir tas pats komentaras, tik skirtingais žodžiais: „Ačiū, mums šiemet Balandžio 1-osios nereikia, nes realybė pakankamai „juokinga“.“
Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip kolektyvinis atodūsis, tačiau aš tame (naiviai) girdžiu kažką kitą – žmones, kurie pagaliau pradeda matyti aiškiau. Ir tai, tikiu, yra geresnio ateities interneto pradžia.
Prieš beveik du dešimtmečius sėdėdavau įbedęs akis į ekraną Kauno bibliotekoje tarp ąžuolų, jungdavausi plepėti „mIRC’e“, skaityti, ko gero, pirmojo Lietuvoje socialinio tinklo „mur.lt“ ar „banga.lt“ forumo. Ryšys buvo lėtas, ekranai maži, bet pokalbiai turėjo svorį. Muzikos forumuose sutikau Vasundharą iš Indijos – vėliau apsikeitinėjome laiškais, rašytais ranka ant tikro popieriaus, ji man rašydavo ant tikro indiško papiruso.
Taip pat ten radau Žakeliną iš Ilinojaus, kalbėdavomės apie gyvenimą JAV, gitaras ir grupę „Deftones“ tol, kol vienąkart tiesiog užmigau prie telefono. Tie ryšiai priminė man, koks internetas galėtų būti iš tikrųjų: ne pramogų ir savęs lyginimo konvejeris, o tiltas tarp kitokių žmonių, kurie kitaip niekada nebūtų susitikę. Tas potencialas niekur nedingo. Jis tiesiog laukia, kol vėl jį atrasime.
Šiandien internete mes visi su nuoboduliu vaikštinėjame didžiulėje pramogų ir spalvų agoroje, kurioje kiekvienas stovi ant savo dėžutės ir rėkia savo žinią, bet kai kurių dėžės, deja, iškeltos iki pat dangaus. Kai kurių balsai algoritmų sustiprinti tiek, kad kitus tiesiog užgožia. Pasaulis nėra teisingas: tavo žinutė gali būti vertingesnė ir svarbesnė, bet laimės tas, kuris turės didesnę dėžę, geresnę profesiją ar daugiau ir geresnių „draugų“.
Tie ryšiai priminė man, koks internetas galėtų būti iš tikrųjų: ne pramogų ir savęs lyginimo konvejeris, o tiltas tarp kitokių žmonių, kurie kitaip niekada nebūtų susitikę.
Jaunimas dabar mylisi rečiau nei bet kada, o visų amžiaus grupių individų vienatvės „epidemija“ tapo norma. Esame vieniši, bet ir tuo pat metu nepakeliamai matomi – kiekviena mūsų akimirka gali būti užfiksuota, įvertinta, apšaudyta pilnaties įkvėptais komentarais. Socialiniai tinklai tapo vienintele saugia „trečiąja erdve“, tačiau veikia kaip panoptikonas: visi stebi visus, niekas nesijaučia laisvas.
Skaičiai tai patvirtina atšiauriai tiksliai. JAV apie 2 milijonus žmonių kas mėnesį ieško ne to, kaip padaryti pertrauką nuo socialinių tinklų, o kaip juos ištrinti visam laikui. „Instagram“ pirmauja tarp platformų, nuo kurių norima pabėgti, – apie 600 tūkst. paieškų internete apie tai per mėnesį.
Nuolatinis savęs lyginimas su kitų geriausiais momentais nualina net stipriausius. „LinkedIn“, „Reddit“ ir „Pinterest“ šis bėgimas beveik nepalietė: galbūt todėl, kad ten idėjos vis dar svarbios, o kūryba ir išradingumas yra svarbiau nei patiktukai. „TikTok“ palikti bando 460 tūkst. žmonių, nors jo dopamino kilpos juos laiko prikaustytus penkis kartus stipriau.
Tada dar vienas klausimas, kuris vis dažniau kyla: kas iš viso tą turinį kuria? Apie pusę viso tinkle cirkuliuojančio srauto šiandien generuoja automatizuotos sistemos. Vadinamasis „slop“ (tuščias, be minties išspaustas turinys) užtvindo ekranus ir pritildo tikruosius kūrėjus.
Paradoksas tas, kad 82 proc. vartotojų sako, jog jiems svarbus autentiškas, žmogiškas turinys, tačiau tik kas trečias prekės ženklas sugeba jį pateikti be rinkodaros strategijos ir surežisavimo kvapo. O kai pagaliau sukuri kažką tikra, „Instagram“ tinkle tavo įrašą pamato vidutiniškai mažiau nei kas dešimtas sekėjas, tai jei seka keli šimtai – pamatys tik trisdešimt porų akių.
Socialiniai tinklai pasiekė lūžio tašką: yrantis santykis tarp žmonių ir skaitmeninių erdvių, mus besivejantis fragmentiškas dirbtinis intelektas, kuris nėra tas malonus robotas-asistentas iš filmų. Mums reikia mokėti su juo teisingai kalbėtis (rašyti prompt’us), o ši tema tokia gili, kad Vilniaus universitetas jau sukūrė ketverių metų trukmės bakalauro programą vien tam, kad išmoktume susikalbėti su technologija. Įsivaizduokit, ketveri metai studijų, kad tiesiog suformuluotum užduotį mašinai. Tai galutinis kalbos susvetimėjimas.
Tuo metu ligoninių registratūrose ta pati technologija, dar nesubrendusi ir neišmokusi užjausti senjorų, palieka daugiau nei du trečdalius vyresnio amžiaus pacientų, sutrikusių prieš ekraną. Ne ateityje. Jau dabar.
Todėl klausimas paprastas, net jei atsakymas „ne“: pabandykite kartą rimtai peržvelgti, ką sekate ir su kuo esate „susidraugavę“. Ne paskubomis, ne tarp dviejų susitikimų, o sąmoningai, kaip tvarkant namus po ilgos žiemos. Artėjanti interneto fazė nebus apie greitesnį turinį ar protingesnius algoritmus. Ji bus apie pasirinkimą: ar tu pats sprendi, ką matai, ar tai sistema nusprendžia už tave. Netobulas kadras, neplanuota mintis, tyčinė pauzė – visa tai vėl tampa vertinga ne nepaisant, o būtent dėl netobulybės.
Tad ištrink, skaitytojau, pusę savo socialinių tinklų „draugų“, ir ne iš nusivylimo, o iš entuziazmo dėl tų, kurie lieka, kurie atsako, kurie pasidomi tavimi, kurie nori bendrauti. Sugrąžink sau internetą kaip įrankį, o ne kaip įprotį.
O tada kviečiu išeiti laukan! Pažvelgti nepažįstamam žmogui į akis gatvėje, o tas gali ir akimis nejaukiai atšauti atgal. Ne, žmogus realybėje neturės nei „like“, nei „unfollow“ mygtuko ir tikriausiai nesutiks su puse to, ką sakai, kai išpažįsti savo tiesą. Tačiau tame tikrame, netobulame, nesualgoritmuotame susitikime ir slypi tai, ko jokia platforma niekada neįstengs imituoti: tikras ryšys tarp dviejų žmonių, čia pat, be filtrų, be nuotraukų, be tarpininkų ir be algoritmų.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
