Dalis investicinį gyvybės draudimą turinčių gyventojų apsižiūrėjo, kad sukaupti nepavyksta nė tokios sumos, kokią sumokėjo. Žmonės sako patekę į spąstus, nes nutraukti sutartį – taip pat neapsimoka.
Lietuvos banko tyrimas parodė, kad nuviltų – ne vienetai. Bet finansų valdymo ekspertai ir patys draudikai, nepatenkintuosius, užuot nutraukus sutartį, ragina tartis su bendrove, kaip būtų galima pagerinti situaciją.
Ernesta dar 2010-aisiais įsigijo investicinį gyvybės draudimą, tačiau moteris prisipažįsta – labiau įkalbėta nei savo iniciatyva.
„Kadangi buvo teigiama, kad tai yra kaupimas, susijęs su fondais, tai tikrai nesitikėjau, kad aš pralošiu. Tiesiog tas žodis „kaupimas“ suponavo, kad turėsiu pliusą, o tikrai ne minusą“, – sako Ernesta.
Investavimo į save kelias prasidėjo. Bet, kai mėnesio įmoka ūgtelėjo, moteris sutartį panoro nutraukti.
Taip pat skaitykite
Visko iš susikaupusių daugiau nei 7 tūkst. eurų sako nesitikėjusi, nes jau buvo gavusi kelis šimtus eurų draudimo. Bet, kad atgaus mažiau nei pusę – nesitikėjo dar labiau. Papildomai teko susimokėti ir pajamų mokestį.
„Iš 7 tūkst. sukauptų pinigų gavau tik apie 2 400 eurų. Nei verkti, nei juoktis“, – stebisi moteris.
Investicinį gyvybės draudimą sudaro dvi dalys. Todėl ne visa žmogaus kas mėnesį pervedama įmoka investuojama. Dalis jos tenka draudimo rizikai padengti.
„Galima apdraust tik gyvybę. Galima drausti pridėtines ligas. Bet kiekvienas draudimas kainuoja. Kuo daugiau draudiminių apsaugų gyventojas pasirenka, tuo jam produktas tampa brangesnis arba didesnė dalis įmokos yra atiduodama draudimo rizikoms padengti“, – aiškina Lietuvos banko Finansinių paslaugų priežiūros departamento direktorius Vaidas Cibas.
Kuo žmogus vyresnis, tuo apsidrausti sveikatą ir gyvybę jam atsieina brangiau. Investuojama dalis mažėja. Lietuvos banko teigimu, kai įmokos ima nepakakti draudimo rizikoms, trūkstamą dalį bendrovė pradeda imti iš sukauptos sumos.
Be draudimui, investavimui atitenkančios dalies, kainuoja ir pati paslauga.
„Yra ta dalis, kuri vis dėlto turi tekti asmeniui arba tai paslaugai apmokėti, kuri reikalinga, kad tą sutartį būtų galima administruoti, tinkamai panaudoti, valdyti, investuoti lėšas“, – tikina Gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Giedrius Rimša.
Tuo metu Finansų ir kreditų valdymo asociacijos prezidentas Marius Jansonas pažymi, kad kartais draudimo bendrovės pasiima ir didžiąją dalį sumokėtų įmokų.
„Yra kompanijos nuo tų 30 tūkst., ką jūs sumokėsit per 30 metų, pasiima 6–7 tūkst. eurų. O yra kompanijos, kurios pasiima 19–17 tūkst. eurų. Matot, net gi tarp tų draudimo kompanijų kokie skirtumai“, – sako M. Jansonas.
Jis pažymi manantis, kad investicinis gyvybės draudimas yra geras produktas, tačiau Lietuvoje jį gadina godumas.
„Labai gaila, kad Lietuvoje viskas yra paverčiama į pelnus ir į godumą, o gyvybės draudimai tampa labai neaiškūs produktai žmonėms“, – mano M. Jansonas.
Finansų valdymo ekspertas sako, gyventojams per mažai kompetencijos įvertinti sudėtingą ir brangų produktą.
Savo ruožtu draudikų atstovas sako – investicinis gyvybės draudimas skirtas būtent neprofesionalams. O, ar būtini pokyčiai, esą negalima spręsti iš pavienių slaptų pirkėjų patirties.
Slapto pirkėjo tyrimą atlikęs ir, anot jo, daug problemų pamatęs Lietuvos bankas, be kita ko, siūlo, kad šį draudimą platinantys agentai negautų už tai komisinio mokesčio – neliktų finansinės naudos įkalbinėti žmones.
Lietuvos bankas yra paskaičiavęs, kad už parduotą investicinį gyvybės draudimą pardavėjas kartais gauna ir daugiau nei 700 eurų uždarbį.
