Gyventojams investicinis gyvybės draudimas neretai siūlomas neatsižvelgus į jų poreikius, rodo Lietuvos banko atlikto slaptojo pirkėjo tyrimo rezultatai. Vienas iš veiksnių, skatinantis tokią praktiką, yra komisinis atlygis už sudarytas šio draudimo sutartis. Lietuvos bankas siūlo, kad tokio atlygio nebeliktų.
„Gyventojams platinami investavimo produktai turi būti aiškūs, suprantami ir atitikti jų poreikius. Lietuvos banko atlikto slaptojo pirkėjo tyrimas atskleidė reikšmingų investicinio gyvybės draudimo platinimo trūkumų. Teikiame savo pasiūlymus, kaip tobulinti reguliavimą, kad vartotojai įsigytų jų poreikius atitinkantį produktą, o susidariusios spragos būtų panaikintos“, – sako Lietuvos banko valdybos narys Simonas Krėpšta.
2021 m. Lietuvos banko atlikta vartotojų apklausa parodė, kad investicinis gyvybės draudimas yra vienas mažiausiai suprantamų iš visų draudimo rūšių. Tai sudėtingas, rizikingas ir brangus produktas. Prieš jį įsigyjant, būtina tinkamai įvertinti, ar gyventojams jis tikrai tinkamas, kadangi priklausomai nuo pasirinkto produkto ir draudiko tiesioginiai ir netiesioginiai atskaitymai gali sudaryti nuo 20 iki 51 proc. sumokėtų draudimo įmokų, o sukaupta suma gali būti mažesnė už sumokėtas įmokas. Vis dėlto investicinio gyvybės draudimo pardavimai didėja – pavyzdžiui, 2021 m. sudaryta beveik 50 tūkst., o 2022 m. – 51 tūkst. sutarčių. Iš viso investicinį gyvybės draudimą yra įsigiję daugiau nei 400 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Platinant investicinį gyvybės draudimą, dominuoja draudimo agentai – per juos sudaroma apie 70 proc. naujų sutarčių. Pagrindinis šių agentų pajamų šaltinis – komisinis atlygis už sudarytą sutartį. Tai sudaro sąlygas kilti interesų konfliktui – investicinį gyvybės draudimą platinantys agentai turi didelių finansinių paskatų parduoti produktą, kuris gali neatitikti gyventojų poreikių.
Investicinį gyvybės draudimą platinantys agentai turi didelių finansinių paskatų parduoti produktą, kuris gali neatitikti gyventojų poreikių.
Gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidento teigimu, sutarčių skaičius auga, vadinasi, ši paslauga gyventojams reikalinga, naudinga ir kuria pridėtinę vertę, nes sudaro galimybę gyventojams kaupti, uždirbti ir daro jų ateitį turtingesnę.
Draudimo brokerių rūmų prezidentas Arūno Adomaičio teigimu, tyrimo rezultatai – neįtikinantys.
„Rinkoj iš viso parduota per 400 tūkst. sutarčių. Tai ar jie čia bando pasakyt, kad apie 40 proc. tų klientų yra su neteisingomis sutartimis? Tai labai abejoju, nes rinka jau veikia daugiau negu 20 metų ir, jeigu tas pardavimo modelis būtų kažkaip neatitinkantis klientų lūkesčių, tai aš manau, jau per tiek metų tikrai būtų visi susigaudę. Nežinau, ar čia reikia tikrai viską griaut iš pradėt statys iš naujo, tai kas veikia“, – LRT TELEVIZIJAI komentuoja jis.
Lietuvos banko slaptojo pirkėjo tyrimo metu buvo atlikta 80 slaptųjų pirkimų iš aštuonių Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos rajone veikiančių draudikų, taikant du scenarijus. Nustatyta, kad beveik 40 proc. atvejų slaptiesiems pirkėjams buvo pasiūlytas jų poreikių neatitinkantis IGD produktas. Be to, ne visada buvo renkama informacija, būtina kliento poreikiams ir produkto priimtinumui nustatyti. Nustatyta atvejų, kai atskleidžiama nepakankamai ikisutartinės informacijos (pvz., nepateikiamas pagrindinės informacijos dokumentas, nėra atskleidžiama informacija apie investavimo kryptis), tačiau itin akcentuojama galimybė pasinaudoti gyventojų pajamų mokesčio lengvata.
Lietuvos bankas, įvertinęs slaptojo pirkėjo rezultatus ir gerąją užsienio patirtį, siūlo inicijuoti Draudimo įstatymo pakeitimus, kurie nebeleistų draudikams mokėti komisinį atlygį ar nepiniginę naudą už IGD sutarčių platinimą. Tam tikri ribojimai arba visiškas draudimas mokėti komisinį atlygį už draudimo principu pagrįstų investicinių produktų platinimą yra įtvirtinti dešimtyje Europos Sąjungos (ES) valstybių (Airijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Rumunijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Vengrijoje).
Taip pat siūloma nustatyti, kad produkto tinkamumo vertinimas ir rekomendacijų teikimas būtų privalomas parduodant investicinį gyvybės draudimą. Tokios praktikos laikosi aštuonios ES valstybės (Čekija, Graikija, Italija, Lenkija, Liuksemburgas, Rumunija, Slovakija ir Vengrija).
