Prieš daugiau nei 20 metų nuo SEB banko klientų konsultanto pareigų Klaipėdoje pradėjusi Sonata Gutauskaitė-Bubnelienė perima vieno didžiausių šalies bankų vairą. Jos teigimu, bankomatų tinklo plėtra, klientus ilgą laiką mokius atsiskaityti kortele, bus žingsnis atgal, o skandinaviškų bankų nemėgstame dėl 2008 metų finansų krizės ir trumpos jų veiklos istorijos šalyje.
Interviu LRT.lt naujoji SEB banko vadovė S. Gutauskaitė-Bubnelienė pasakoja, kodėl už būsto paskolas mokame daugiau nei kitų euro zonos šalių gyventojai, kada atsiras didesnis pasitikėjimas finansų įstaigomis ir kodėl bankų skyriai buvo priversti trauktis iš šalies regionų.
– SEB banke veiklą pradėjote daugiau kaip prieš 20 metų konsultuodama klientus Klaipėdoje, o dabar vadovausite vienam didžiausių bankų Lietuvoje. Kaip jaučiatės?
– Šis banko SEB banko universitetas, kuriame vis dar mokausi, leidžia jaustis gerai. Užaugau banke, dirbau įvairiose pozicijose ir gerai pažįstu organizaciją ir kolektyvą, o tai padeda jaustis geriau. Iš kitos pusės, iššūkis vadovauti bankui yra didžiulis ir jį priimu su didele atsakomybe. Kaip aktoriai jaučia jaudulį prieš eidami į sceną, taip ir aš jį jaučiu.
– Esate puikus lyderystės pavyzdys moterims. Per profesinę karjerą jums SEB banke ne kartą teko eiti vadovaujamas pareigas. Kaip per tą laiką keitėsi visuomenės požiūris į vadovaujančią moterį?
– Man pasisekė, kad dirbau banke, kur propaguojama skandinaviška kultūra. Įtraukties ir įvairovės klausimai čia visada buvo aktualūs. Ir anksčiau, ir dabar skiriame daug dėmesio tam, kad darbe gerai jaustųsi įvairūs žmonės. Jeigu kalbame apie mane, niekada darbe nebuvo situacijų, dėl kurių turėčiau jaustis blogai. Ar būtų buvę kitaip, jei būčiau vyras? Na, galbūt būčiau sulaukusi mažiau klausimų, kaip viską suspėju ir suderinu.
– O jei kalbėtume apie visą Lietuvą, ar moterys lygiavertiškai gali konkuruoti dėl aukštų pozicijų su vyrais?
– Manau, kad taip. Tikiu, kad vadovaujamose pozicijose visų pirma yra vertinamas profesionalumas ir kompetencija. Mano praktikoje yra pavyzdžių, kai tiek vyras, tiek moteris turi tokią pačią kompetenciją. Tik tokiais atvejais, kai kompetencija yra vienoda, siekiant užtikrinti įvairovę, galbūt moteris ir gaus pirmumo teisę. Bet dažniausiai kompetencija nulemia pasirinkimą.
Visoms moterims norėčiau palinkėti nenuvertinti savęs. Dažnai moterys kuklinasi, ko nors nedrįsta, išsigąsta, kelia klausimą, kaip viską suderinti. Visų pirma reikia turėti vidinės drąsos ir pasitikėjimo savimi. Kai moteris tikrai išmano sritį, kurioje dirba, ji turi ryžtis imtis vadovaujamos pozicijos.
Jeigu mes pažiūrėtume į SEB banką, pamatytume, kad bankas yra moteriška organizacija. Pas mus dirba net 77 proc. moterų. Jeigu pažvelgtume į visas vadovaujamas pozicijas, 55 proc. jų užima moterys. Pavyzdžių, kad moterys ima vadovauti ir puikiai dirba, yra, tačiau kai kurias galbūt gąsdina didesnės atsakomybės mastas. Linkėčiau neišsigąsti.
– Įdomu tai, kad bankai yra ta vieta, kur itin pastebimi atlyginimų skirtumai. Pavyzdžiui, SEB banke moterys uždirba vidutiniškai 2,2 tūkst., vyrai – 3,5 tūkst. eurų. Iš kur atsiranda šis skirtumas?
– Skirtumas atsiranda, nes viešai pateikiami skaičiai nevertina skirtingose pozicijose dirbančių asmenų. Kada vertiname toje pačioje pozicijoje dirbančius vyrus ir moteris, matome, kad vyrai SEB banke uždirba 1,3 proc. daugiau, tad tas skirtumas yra tikrai nedidelis.
– Kokius tikslus kelsite vadovaudama bankui?
– Vizija yra teikti aukščiausio lygio paslaugas savo klientams. Norime, kad klientai gautų aukščiausios kokybės finansinį patarimą, finansinę operaciją ar kitą bankinę paslaugą. Žvelgiant į technologinį perversmą, kaip viskas greitai keičiasi, tai yra ilgalaikis banko uždavinys.
– O kokių pokyčių norėtumėte banke?
– Kaip ir minėjau, ateinu tęsti pradėtų darbų ir tikrai neplanuoju daryti revoliucijų. Tai turbūt bus evoliucija ir mūsų tolesnis augimas. O jeigu reikėtų apibrėžti, kam skirsiu didžiausią dėmesį, esu išskyrusi tris sritis.
Pirma sritis, kur tikrai tęsime darbą, yra skaitmenizacija. Toliau norime skaitmenizuoti savo paslaugas, vidinius procesus. Antra sritis, kad SEB bankas prisiimtų didesnį vaidmenį kalbant apie tvarumą. Turime padėti savo klientams, ypač įmonėms, transformuoti verslo modelius, kad jie mažiau anglies dvideginio išmestų į aplinką. Norėtume būti tas katalizatorius, kuris pagreitintų šį procesą. Trečia sritis – klientai. Noriu būti arčiau klientų, kad galėčiau jausti jų grįžtamąjį ryšį, lūkesčius ir galėčiau ta informacija dalytis su komanda, galvoti, ką daryti, kad mūsų paslaugos būtų aukščiausios kokybės.
– Minite, kad vienas iš uždavinių – didesnė skaitmenizacija. Kaip manote, ar banko darbuotojo ir kliento tiesioginis ryšys ateityje vis labiau mažės?
– Jeigu kalbėtume apie privačių klientų segmentą, tai esame realistai. Turime milijoną klientų ir juos fiziškai aptarnauti neįmanoma. Todėl ir toliau ieškosime skaitmeninių būdų, kaip pasiekti klientus, juos konsultuoti ir aptarnauti. Toks procesas jau prasidėjęs ir tęsis.
Jeigu manęs klaustumėte, ar ateityje tik robotai aptarnaus privačius klientus, sakyčiau, kad ne. Dalis mūsų bankinių paslaugų reikalauja tiesioginio ryšio.
Jeigu kalbėtume apie verslo klientus, čia situacija yra kitokia. Turime senas verslo bankininkystės tradicijas. Buvome ir esame sudėtingų finansavimo sandorių lyderis ir ten bendradarbiavimas grįstas žmogiškuoju santykiu. Robotas kol kas negali pakeisti žmogaus tose situacijose, kur reikia nestandartinių sprendimų.
– Bet neatmetate galimybės, kad ateityje bankas visada bus mūsų rankose, tai yra telefone?
– Be abejo, jis jau dabar yra. Mobilioji programėlė yra aktyviausiai naudojamas kanalas norint pasiekti banką. Į mobiliąją programėlę perkeliame vis daugiau paslaugų ir ateityje tai darysime.
– Iki šiol vadovavote SEB Baltijos šalių tarnybos mažmeninės bankininkystės padaliniui. Pagrindinė problema, kurią išskiria gyventojai, kalbėdami apie bankus, yra per dideli įkainiai ir paskolų palūkanų normos. Kaip manote, ar tai problema?
– Būti banko klientu gyventojams kainuoja 1 eurą per mėnesį, o senjorams ir studentams – dar pigiau. Už tą vieną eurą gaunate nemokamą pervedimų skaičių, nemokamą pinigų išgryninimą, mokėjimo kortelę, galite apmokėti komunalines įmokas ir tai kainuoja vieną eurą per mėnesį. Tai yra grietinės pakelio kaina.
Kiekvienas gali turėti savo nuomonę dėl bankinių paslaugų kainos, bet, mano nuomone, vienas grietinės pakelis už neribotą operacijų skaičių tikrai nėra brangu. Visada yra kur tobulėti, bet nemokamų pietų nebūna.
– Bet, pavyzdžiui, būsto paskolų palūkanos Lietuvoje yra vienos didžiausių tarp euro zonos šalių ir siekia 2,18 proc., kai euro zonos vidurkis – 1,32 proc. Kodėl už paskolas mokame daugiau?
– Palūkanų norma yra kaina už pinigų skolinimą. Pinigų savikainą visų pirma lemia tai, už kiek patys bankai gali skolintis. Mes esame ganėtinai maža rinka, turime masto ekonomijos trūkumą. Be to, į mus daugelis valstybių žiūri kaip į didesnės rizikos šalį dėl įvairių grėsmių. Tai taip pat lemia pinigų kainą.
Antras veiksnys, kuris lemia pinigų kainą, yra prisiimamas rizikos lygis, kuris kiekvienam klientui vertinamas individualiai. Kiek stabilios pajamos, kaip dažnai žmogus keičia darbą, kokia ekonominė situacija. Trečias veiksnys yra konkurencija, kuri Vakarų šalyse yra kitokia. Ketvirtas komponentas yra pelno marža, tačiau tai nėra pagrindinis kriterijus kainos formulėje.
Apibendrinant labai sunku lyginti šalis, kurios turi skirtingą išsivystymo lygį, tradicijas.
– Antra didžiausia problema, kurią įvardija gyventojai, – per mažas aptarnavimo vietų skaičius. Kodėl bankų skyrių mažėja?
– Pirmiausia pasižiūrėkime, kas vyksta rinkoje. Bankai nėra vieninteliai, kurie mažina aptarnavimo tinklą. Tas pats Lietuvos paštas ar kitos aptarnavimo sektoriaus įmonės... Visi verslai žiūri, kur yra žmonių srautas. Natūralu, jei žmonės išvažiuoja iš regionų, tai aptarnavimo vietų poreikio nebeliko.
Bet koks verslas eina kartu su klientu. Pažiūrėkime, kur eina mūsų klientai. Mūsų didelė dalis klientų jau yra skaitmeninėje erdvėje ir jiems nereikia fiziškai eiti į banką. Jeigu peržiūrėtume pastarųjų kelerių metų duomenis, net ir nekilnojamojo turto paskolų sutartys, kur reikia konsultacijų, įvairių sutarčių, 99 proc. pasirašoma nuotoliniu būdu. Tai rodo klientų elgsenos pasikeitimą.
Bet koks verslas nori aptarnauti klientą, nes jis yra didžiausias jų turtas, tačiau sakyčiau, kad mes judame kartu su klientais. Be to, atkreičiau dėmesį, kad pastaraisiais metais mūsų banko tinklas nemažėjo, mes jį išlaikėme stabilų.
– Siekiant spręsti grynųjų pinigų prieinamumo problemą, Seime gimė įstatymo projektas užtikrinti gyventojams tam tikrą patogų atstumą iki bankomatų. Reaguodami į tai bankai patys pasirašė memorandumą ir įsipareigojo iki 2022 metų liepos savanoriškai padidinti bankomatų skaičių. Ar dėl to žmonėms nedidės pinigų išgryninimo kaina, ar tai bus brangi investicija bankams ir ar tai padės spręsti problemą?
– Kalbėdama apie didesnį bankomatų poreikį, aš visada kėliau klausimą, kokią problemą mes bandome išspręsti. Tikslas nėra pristatyti aparatų. Tikslas – kad klientai turėtų prieinamumą prie grynųjų pinigų. Jei kalbame apie tokių vietų trūkumą, reikia akcentuoti, kad šiandien Lietuvoje yra virš 5 tūkst. vietų, kur žmonės gali išsigryninti pinigus. Taip, galbūt vienos vietos veikia geriau, kitos prasčiau, bet čia yra pagrindinis problemos aspektas.
Turime suprasti, kad pastatyti bankomatą reiškia užsakyti aparatą iš tiekėjo, laukti, kol jį pristatys, tuomet rasti tinkamas ir saugias patalpas, kad negrįžtų tie laikai, kada bankomatai buvo nutempiami. Be to, turime galvoti ne tik apie bankomatų, be ir apie klientų saugumą – ar jiems bus saugu pinigus išsigryninti konkrečioje vietoje. Tai yra didelės atsakomybės klausimas.
Tokia bankomatų tinklo plėtra bankams reikš papildomas investicijas, tačiau mums daug svarbiau bus įsivertinti tikrąjį bankomatų poreikį. Gerai, mes juos pastatysime, bet turbūt bus svarbu įsitikinti, kad tas aparatas bus naudojamas. Nesinorėtų, kad būtų bankomatų, kurių niekas nenaudos. Be to, daugeliu atvejų tie pastatyti bankomatai bankams bus nuostolingi, nes ten nėra didelio klientų srauto.
Vis dėlto pagrindinė žinutė yra tokia, kad mes labai daug investavome į klientą, mokydami jį, kaip atsiskaityti kortele. Dabar darome žingsnį atgal. Gal ir reikia to, bet daug svarbiau, kad klientai nepamirštų, jog yra 5 tūkst. vietų, kur galima išsigryninti pinigus. Šiuo metu tikrai nereikia toli važiuoti norint pasiimti grynųjų pinigų iš parduotuvės.
– Minėjote, kad bankai ateityje ir toliau plės paslaugų tinklą mobiliosiose programėlėse. Ar nebijote finansinių technologijų įmonių konkurencijos?
– Konkurencija yra sveikas dalykas tiek klientams, tiek mums. Mes turime pasitempti ir galvoti, kaip būti priekyje.
Jeigu kalbėtume apie bankus ir fintechus, reikia akcentuoti, kad bankas yra universalus paslaugų teikėjas – daugelį paslaugų galima gauti vienoje vietoje. Fintechai pasirenka vieną paslaugą ir ją siūlo klientams. Ar tai būtų mokėjimai, ar skolinimas, ar kita paslauga.
Į fintechus žiūriu ne tik kaip į konkurentus, bet ir kaip į potencialius partnerius. Bankams plėtoti nišines paslaugas nėra efektyvu.
– Būsto paskolų rinka šiais metais buvo labai aktyvi. Vilniuje naujos statybos butai per metus brango 10 proc., senos – 12 proc. Ar SEB bankas atidžiau vertina gyventojų įsigyjamą nekilnojamąjį turtą, ar tik formaliai žiūrima į atsakingo skolinimo nuostatas?
– Mes kredituojame klientus remdamiesi atsakingo skolinimo nuostatomis. Tos gairės tikrai leis nepakartoti to, kas buvo per 2008-ųjų krizę.
Jeigu kalbame apie NT kainų augimą, pastebime, kad jį lėmė išaugusios gyventojų santaupos. Be to, nekilnojamojo turto plėtotojai išpardavė būstus, todėl pasiūla liko ribota. Žmonės pradėjo skubėti, o tai taip pat lėmė kainų augimą. Trečias veiksnys, lėmęs kainų augimą, – mūsų grįžtančių emigrantų investicijos į NT.
– Pastaruosiais metais į viešumą išlindo ir keli pinigų plovimo skandalai, juose nuskambėjo ir SEB pavadinimas. Tiesa, su pinigų plovimo atvejais buvo susijęs Estijoje esantis banko padalinys. Vis dėlto, kaip vertinate, ar yra tikimybė, kad per SEB banko padalinį Lietuvoje plaunami pinigai?
– Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo atsakomybė tenka ne tik bankams. Tai yra ir valstybės atsakomybės bei įvaizdžio klausimas. Pinigų plovimas yra rizika, kuri egzistavo praeityje ir egzistuos ateityje, tačiau tikiu, kad institucinis bendradarbiavimas padės kontroliuoti tokias situacijas ir stabdyti.
– Koks yra SEB banko požiūris į kriptovaliutas?
– Mes turime savo banko politiką ir ji yra tokia, kad šiame versle nedalyvaujame, nes mums nėra priimtinos tam tikros rizikos. Mes nežinome, ar kriptovaliutos nėra naudojamos atsiskaitant už nelegalias paslaugas. Mes negalime suvaldyti šių rizikų.
– Ar pritartumėte mažmenines paslaugas teikiančio valstybinio banko atsiradimui?
– Mes esame už konkurenciją, tačiau reikia suprasti ir įsivertinti, koks teisingiausias modelis konkurencijai didinti. Valstybinis bankas yra tik viena iš formų, kaip didinti konkurenciją. Jeigu pasižiūrėtume, kas vyksta pasaulyje, pamatytume, kad pastaraisiais dešimtmečiais valstybiniai bankai išeina iš rinkos, o rinkos saviriaguliacija paliekama privatiems dalyviams. Mums reikia suprasti, kodėl Vakarų Europos šalys atsisako valstybinių bankų.
Kitas dalykas, reikia labai aiškiai suprasti, kad valstybiniam bankui steigti būtų naudojami mūsų mokesčių mokėtojų pinigai ir ar mes tikrai iš jų sugebėsime uždirbti grąžą. Be to, didžiausia rizika, kad valstybinis bankas gali būti politizuota institucija.
– Dalis lietuvių neigiamai žiūri į skandinaviškus bankus. Kaip manote, kodėl toks požiūris vyrauja ir ar jis pasikeis?
– Reikia žiūrėti ne tik į bankus. Mes, lietuviai, mėgstame daug kuo skųstis, esame nepatenkinti net ir savo sprendimais. Tai yra nacionalinis bruožas, kurį norėtųsi pakeisti.
Kalbėdama apie bankus, norėčiau, kad bankais nepatenkinti asmenys suprastų, kokį vaidmenį bankai vaidino Lietuvoje. Mūsų bankininkystės istorija yra labai trumpa. Jeigu palygintume SEB banko 165 metų patirtį kitose šalyse su 30 metų patirtimi Lietuvoje, tai turime dar nueiti ilgą kelią ir parodyti, kokį vaidmenį bankai vaidina. Vis dėlto mes esame pagrindiniai pinigų į rinką nešėjai. Darome injekcijas į ekonomiką finansuodami įmones, jos kuria mūsų šalies ekonomiką ir finansinę gerovę. Klausimas, kur būtume dabar, jei bankai nebūtų investavę pinigų į verslą, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.
Kitas dalykas, mes turėjome 2008 metų krizę, kada bankų įvaizdis buvo pažeistas. Turbūt reikia laiko, kad tas įvaizdis būtų atkurtas.
– Jeigu turėtumėte burtų lazdelę ir galėtumėte pakeisti vieną dalyką, kas tai būtų?
– Norėčiau, kad mes turėtume finansiškai išprususią visuomenę. Taip, kaip mes mokykloje išmokstame skaityti, išmoktume skaityti ir finansinę informaciją. Suprastume, kas yra pajamos, išlaidos, pelnas, investicijos, kapitalo grąža, palūkanos. Jeigu mūsų visuomenė ir visos kartos turėtų stiprų finansinį išprusimą, bes būtume dar stipresnė valstybė.
– Ačiū už pokalbį.
