Per elektronines maisto pristatymo platformas dirbantys kurjeriai prašo didesnio teisinio reguliavimo aiškumo dėl savo darbo. Nors yra laikomi ne darbuotojais, o verslininkais, susikūrusiais darbo vietą, kitaip, nei tikri verslininkai, šie negali nustatyti savo darbo įkainių, derėtis dėl paslaugų teikimo sąlygų.
Nemažai sąmyšio darbo santykių ir socialinės apsaugos srityse atnešusios platformos, teikiančios maisto pristatymo ar pavežėjimo paslaugas, vis labiau įsitvirtina Lietuvos ir pasaulio rinkose.
Siekdama gerinti platforminių darbuotojų darbo sąlygas, „Kurjerių asociacija“ trečiadienį surengė konferenciją skirtą, apžvelgti šių darbo santykių pobūdį ir iškylančias teisines bei reguliavimo problemas.
Kurjeriai ir pavėžėjai nėra laikomi darbuotojais, jie neturi darbo sutarčių ir jų teisių negina Darbo kodeksas.
V. Vukotič
Neturi darbo sutarčių, negina Darbo kodeksas
Pasak vieno iš „Kurjerių asociacijos“ atstovo Vuko Vukotič, iki šiol teisiškai nėra išspręsta, kaip traktuoti per el. platformas dirbančius žmones: „Kurjeriai ir pavėžėjai nėra laikomi darbuotojais, jie neturi darbo sutarčių ir jų teisių negina Darbo kodeksas. Teisiniu požiūriu jie yra verslininkai, patys sau susikūrę darbo vietą. Tačiau ne kaip tikri verslininkai, jie negali nustatyti savo darbo įkainių, negali derėtis dėl savo paslaugų teikimo sąlygų.“
Jo teigimu, šiuo metu daugelyje šalių vyksta įnirtingos diskusijos dėl platforminio darbo: „Ar elektroninių platformų darbo modelis yra modernėjančios darbo rinkos rezultatas, o gal tai būdas įmonėms atsisakyti brangiai kainuojančių darbuotojų?
Jaučiame, kad Lietuvoje šis klausimas taip pat „kabo ore“, dėl to nusprendėme sukviesti ekspertus, įmonių atstovus ir pačius kurjerius pradėti konstruktyvią diskusiją. Mes laikomės pozicijos, kad tik betarpiškai įtraukiant pačius darbuotojus galime rasti tenkinančius sprendimus.“
Advokatas dr. Vilius Mačiulaitis, narinėdamas kurjerių ir pavėžėjų klasifikavimo, kaip verslo partnerių, problematiką, pabrėžė, kad didžiausia bėda yra šių darbuotojų teisinio reglamentavimo nebuvimas.
„Savarankiškai dirbantis asmuo organizuoja savo darbą ir nustato savo kainas, dirba, kiek nori, ir yra nuo nieko nepriklausomas. Kuomet mes turime „GIG“ ekonomiką ir platforminį darbą, kyla klausimas, kiek kurjeriai yra laisvi pasirinkti veiklos būdus, formas, paslaugų kainas ir kitus dalykus“, – svarstė V. Mačiulaitis.
Pabrėžė reglamentavimo nebuvimą
Anot jo, tarp kurjerio ir vienos ar kitos paltformos susidaro tam tikri teisiniai ryšiai su daugybe reikalavimų, kurie vis tik linksta į tam tikras pavaldumo užuomazgas.
„GIG“ ekonomikos veikimas, bent Lietuvoje, balansuoja tarp savarankiško darbo ir darbo santykių. Mes negalime sakyti, kad tai yra visiškai savarankiškas darbas. Galbūt kai kuriuose modeliuose ir yra, nes viskas priklauso nuo esamos teisinės aplinkos. Tačiau daugeliu atveju daugiau užuomazgų, kad tas platforminis darbas yra darbo santykiai su labai liberaliu požiūriu į darbo laiką, saugą darbe.
Ar tai yra tam tikra yda, aš manau, kad teisinio reguliavimo nebuvimas yra yda, nes tie, kurie dirba šioje srityje, yra mažiau apsaugoti, nors veikia ne savo, o platforminės kompanijos vardu“, – komentavo V. Mačiulaitis.
Paklaustas, ar įžvelgtų tam tikrų rizikų, jei ši veikla būtų priskirta darbo santykiams, teisininkas teigė manantis, jog galimybė dirbti laisvu grafiku ir lengviau įeiti į rinką ir yra šios veiklos privalumas. Todėl jeigu atsitiktų taip, kad kurjerio ar pavežėjo darbas būtų priskirtas darbo santykiams, situacija kardinaliai pasikeistų, atkreipė dėmesį jis.
„Pasikeistų platforminių organizacijų statusas, atsirastų įpareigojimas įdarbinti darbuotojus, užtikrinant saugą darbe, kas iš darbuotoju pusės yra geriau. [...] Kita vertus, mes susidurtume su kita situacija, kai į darbo rinką dalis žmonių taip paprastai nebeįeitų, nes Darbo kodeksas nubrėžia gana griežtas taisykles. [...] Yra daug niuansų, kurie labai smarkiai pasikeistų. Aišku, ko gero, neabejotinai kalbėtume apie paslaugų kainų kilimą“, – sakė V. Mačiulaitis.
